Apdovanojimą iš Europos Parlamento (EP) pirmininko Antonio Tajani rankų atsiėmė filme pagrindinius vaidmenis atlikusios aktorės Lene Cecilia ir Mia Erika Sparrok.

„Mes vis dar čia, mes dar egzistuojame. Kiekvieną dieną mes patiriame kolonijinio mąstymo ir politikos pasekmes, kurias galima pastebėti ir samių kraujyje. Taip pat ir tai, kam įtaką padarė rasistinis mąstymas, žemės grobimas ir klimato pokyčiai. Panašiai samiai gyvena ir Norvegijoje, kur šios šalies valdžia samių teritorijoje nutarė pastatyti didžiausią vėjo jėgainių parką. Mes vis dar jaučiame žmonių požiūrio ir išankstinio nusistatymo efektus. Mes dar kalbame kalba, kuri, kaip teigia Europos Sąjunga, beveik išnykusi. Bet mes vis dar čia“, – savo kalboje iškart po apdovanojimų paskelbimo sakė pagrindinį vaidmenį filme atlikusi L. C. Sparrok. Prieš tai į susirinkusiuosius Plenarinių posėdžių salėje Strasbūre pietų samių kalba kreipėsi jos jaunėlė sesutė Mia Erika. Jos kartu taip pat išreiškė viltį, kad „Europa nustos skirstyti žmones į „mus“ ir „juos“.

Mes vis dar čia, mes dar egzistuojame. Kiekvieną dieną mes patiriame kolonijinio mąstymo ir politikos pasekmes, kurias galima pastebėti ir samių kraujyje.

Filme rodoma į sesers laidotuves su sūnumi atvykusi 78-erių moteris. Vėl atsidūrusi gimtajame krašte Švedijos šiaurėje čia nenori ilgam užsilikti, mat nekenčia to, ką seniausiai čia paliko. Atvykusi į jaunystės kraštus, moterį atsiminimai nukelia į vaikystę, kai jai teko išgyventi vidinio ir išorinio pasaulio konfliktą.

Tuomet ši aplinkinių užgauliojimus patyrusi samių mergaitė bandė atsiskirti nuo savo bendruomenės ir pritapti prie kitos bei nusprendė išvykti gyventi į Upsalą. Tačiau, norėdama atsiskirti nuo vienos ir pritapti prie kitos, mergaitė lieka atstumta abiejų grupių. Galiausiai, išgyvenusi tapatybės krizę, ji suvokia, kad toks blaškymasis buvo nulemtas bėgimo nuo savęs.

Šį filmą apdovanojimui išrinko Europos Parlamento nariai. O tam, kad jis atsidurtų tarp trijų geriausiųjų, pasitarnavo 16 narių atrankos komisija, kuri visų pirma iš daugybės kandidatų atrinko dešimtį filmų oficialiai atrankai. Tik tuomet iš šių dešimties filmų buvo renkami trys geriausi. Jiems skirta parama tam, kad jie būtų subtitruoti visomis oficialiomis ES kalbomis. Nugalėjęs konkurse „Samių kraujas“ bus pritaikytas regos bei klausos sutrikimų turintiems žiūrovams.

Kitas konkurso finalininkas – Valeskos Grisebach režisuotas „Vesternas“, kuriame taip pat aktuali kultūrų susidūrimo tema. Ši istorija sukasi apie grupę darbininkų iš Vokietijos, kuri buvo nusiųsta į Bulgarijos pietus tam, kad ten įrengtų hidroelektrinės turbinas. Jiems įsikūrus šalia atokaus bulgarų kaimo, prasideda dviejų grupių susidūrimas dėl socialinių, ekonominių ir kultūrinių mentaliteto skirtumų – kai kurie atvykėlių poelgiai jiems netgi pasirodo provokuojantys.

Tačiau galiausiai atvykėliai tiesiogiai arba netiesiogiai suvokia tarpusavio pagarbos, atvirumo, būtinybės įveikti išankstinius nusistatymus svarbą.

Paskutinis nominantas – režisieriaus Robino Campillo filmas „120 dūžių per minutę“. Režisierius savo kūriniu nukelia į praėjusio amžiaus 10-to dešimtmečio Prancūziją. Tuomet, šalyje siaučiant ŽIV ir AIDS grėsmei, „Act Up“ aktyvistų grupelė pradėjo kovą už tai, kad šios ligos tyrimams, gydymui ir profilaktikai būtų skirta daugiau dėmesio.

Ši grupelė bandė parodyti, kad siaučianti mirtina epidemija kelia grėsmę ne tik, kaip visuomenė tuomet įsivaizdavo, homoseksualams, kaliniams ar narkomanams, bet ir šalies ateičiai – jaunimui. Režisierius Robinas Campillo būtent jį, susidūrusį su nežinoma liga, atskirtą nuo visuomenės ir kovojantį už savo gyvybę, ir bando parodyti.

Filme atskleidžiama, kaip „Act Up“ aktyvistai bando atkreipti pasyvios visuomenės bei abejingų politikų dėmesį į tuometinius šalies skaudulius įvairiomis protesto formomis, kurios neretai ir šokiruoja.

Tai, kad Europos kine ryškus ribų bei užribių motyvas, yra teigusi ir viena iš LUX kino apdovanojimo komisijos narių Greta Akcijonaitė.

„Komisijai svarbus kokybiškas autorinis kinas. Toks, kuriame matoma „autoriaus“ figūra, stipri režisūrinė vizija ir atsispindi vertybės. Į mūsų akiratį nepateko komercinis kinas, kokio pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Šis kinas dažnai neturi išliekamosios vertės, retai iškeliauja už savo šalies ribų, lieka vietinis, nes vietinei publikai ir kuriamas“, – sakė viena iš komisijos narių.

LUX apdovanojimą laimėjęs „Samių kraujas“ ir kiti du nominantai lapkričio 24–26 dienomis bus rodomi Lietuvos kino teatruose.

Lux prizo nugalėtojus rasite čia.