Žinia, kad 89-erių baleto legenda Maja Pliseckaja, tikraisiais namais vadinusi būstą Trakų rajone, Vokietijoje patyrė širdies smūgį, tą patį vakarą apskriejo visus TV kanalus. Iš ekranų žvelgė didžiaakė grakšti, rafinuota moteris, tapusi ištisa epocha baleto istorijoje.

Atsisveikinimui su viena garsiausių pasaulyje balerinų LRT Kultūra parengė specialią programą. Joje buvo ir M.Pliseckajos vyro, kompozitoriaus Rodiono Ščedrino kūrybos vakaras, skirtas M.Pliseckajos jubiliejui, ir Jono Vaitkaus režisuotas vaidybinis filmas, kuriame M.Pliseckaja vaidino M.K Čiurlionio mūzą, ir vaizdo įrašas iš "Rusų baleto" trupės 1996 m. Vilniuje vykusio koncerto, kuriame sptyniasdešimtmetė M.Pliseckaja atliko garsiąją baleto miniatiūrą "Mirštančioji gulbė".

M.Pliseckaja paliko neišdildomą atminimą ne tik kaip baleto žvaigždė, bet ir kaip labai ryški asmenybė.

Atsisveikinant su legenda, kurios kremuoti palaikai, vykdant paskutinę jos valią, po R.Ščedrino mirties bus sumaišyti su jo pelenais ir išbarstyti virš Rusijos, atgijo prisiminimai tų, kuriems yra tekę bendrautų su M.Pliseckaja.

Kai jos paklausė, kaip visuomet atrodyti lieknai, ji atsakė tikrojo guru fraze: "Neryti!"

Į klausimą "Kada nulipsite nuo scenos?", ji atšovė: "Būdama 107-erių, ne anksčiau."

Kokia filosofija ji vadovavosi visą gyvenimą? "Pačia paprasčiausia, – paaiškino Maja. –  Paprasta – kaip puodelis vandens, kaip oro gurkšnis. Žmonės neskirstomi į klases, rases, valstybines sistemas. Žmonės skirstomi į gerus ir blogus. Į labai gerus ir į labai blogus... Blogų visais laikais buvo daugiau, daug daugiau. Geri – visada išimtis, Dangaus dovana."
Kai žurnalistė paklausė M.Pliseckajos, kokiais kvepalais ji kvėpinasi, Maja atsakė: "Mano mėgstamiausi kvepalai – Robero Pige "Bandit".  "Bet juk jų nereklamuoja!" – nustebo korespondentė. "O aš reklama nepasitikiu, – nukirto M.Pliseckaja. – Visą gyvenimą renkuosi tik tai, kas patinka man pačiai. Bandos jausmo niekada nejaučiau."

Ji negailėdavo pagyrų Lietuvos baleto mokyklai, o Eglę Špokaitę vadino viena geriausių balerinų, kurias jai per gyvenimą teko matyti.

M.Pliseckaja, kurios tėvas buvo sušaudytas 1938-aisiais, neslėpdavo nusivylimo Rusija. "Man gaila šitos nelaimingos šalies", – yra sakiusi ji.

Daugiau nei prieš dešimtmetį M.Pliseckaja davė interviu "Kauno dienai". Siūlome jo ištrauką.

– Visuomenė retai mato jus vieną. Visur ir visada rodotės kartu su vyru, kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu. Esate labai tvirta pora?

– Taip, mes visur drauge. Viskuo dalijamės kartu. Šie metai –  Rodiono jubiliejiniai metai, visur reikėjo būti, visur dalyvauti. Visiškai išsimušiau iš režimo, laiko sau kaip ir nebeliko. Ir labai retai buvau Maja Pliseckaja. Šiemet daug dažniau į mane kreipdavosi "madam Ščedrina".

– Jūsų tai neįžeisdavo?

– Ką jūs. Būti savo vyro žmona man netgi labai malonu. Kita vertus, man tai – dar vienas vaidmuo...

– Kol negirdi ponas Rodionas: kiek vyriškų širdžių esate sudaužiusi?

– Aš neskaičiavau. Pamečiau skaičių. (Juokiasi.)

– O jūsų vyras nepavydus ar nepastabus?

– Jis mano vienintelis. Suprantate – jis vienas toks. Pagrindinis ir pats svarbiausias mano gyvenime. Antras toks dar negimė.

– Ką Jums reiškia žodis "šlovė"?

– Manau, ką ir visiems. Šlovė yra šlovė. Kas jos nenori?

– Tačiau vieniems ši sąvoka asocijuojasi su pinigais ir prabanga, kitiems – su garbinančiais žvilgsniais, tretiems – su ypatingu savo vertės pojūčiu...

– Visos asociacijos teisingos. Nesvarbu, su kuo tapatini šlovę. Bet kuriuo atveju tai teigiamas dalykas. Man patinka. Yra toks posakis, mano manymu, labai teisingas: būti turtingam ir sveikam geriau nei skurdžiui ir paliegusiam.

– Jus, be abejo, atpažįsta kone visur, tiesa?

– Taip, daug kur mane pažįsta. Nors, pavyzdžiui, Vokietijoje mažiau. O štai Rusijoje, Lietuvoje – tikrai taip. Ir dar daug kur.

– Smagu?

– Smagu.

– Ar jūsų gyvenime buvo neišsipildžiusių svajonių?

– O, koks liūdnas klausimas. Nors kodėl gi... Galiu atsakyti paprastai. Turiu prisipažinti, kad nesu ir niekada nebuvau svajotoja. Niekada nepuoselėjau didelių fantazijų apie savo gyvenimą, karjerą, ateitį. Aš tiesiog daug dirbau ir viską kūriau savo triūsu. Juodu, sunkiu, pragarišku darbu. Buvau jam paskyrusi visą gyvenimą. Man nebuvo nei laiko, nei noro svajoti, nors gyvenimas teatre nėra ir negali būti lengvas.

– Pagrindinis balerinos instrumentas yra jos kūnas. Ko gero, iš jūsų jis reikalauja išskirtinio dėmesio ir priežiūros.

– Savaime suprantama. Balerinos repetuoja, treniruojasi. Kaip ir kiti menininkai. Tik vieni labiau treniruoja savo klausą, kiti – regą, smegenis. Mes labiau – kūną.

– Ir marinate jį badu? Balerinų dietomis? Na, tokiomis, kurios leidžia per dieną suvalgyti tik porą greipfrutų?

– Hm... Galiu prisipažinti, kad dietų aš niekada nesilaikiau.

– Pažvelgus į jus, akivaizdu, kad ir nereikia.

– O kaipgi, reikia. Kartais reikia. Būdavo, kad man kildavo problemų dėl šiokio tokio antsvorio. Kaip balerinai ir pagaliau kaip moteriai. Vyrai juk mėgsta, kad moters kūne nebūtų nieko atliekamo. Bet aš tokiais atvejais tik suintensyvindavau darbą. Racionas nesikeisdavo. Šiaip jau turėčiau būti dėkinga gamtai, kad man niekada nereikėjo per daug kankinti savo kūno. Gamta – didelis dalykas: ji seikėja ir fizinius duomenis, ir talentus. Vieniems – daugiau, kitiems – mažiau, bet su ja nepasiginčysi. Gali tik padėkoti, jeigu tau ji buvo dosni.

– Ar tiesa, kad jūsų su Rodionu Ščedrinu name Trakuose įrengta jūsų asmeninė studija, trenažo patalpa?

– Taip, dar projektuojant namą, aš tai numačiau.

– O kiek tiesos kalbose, kad R.Ščedrino ir M.Pliseckajos vila pastatyta toje Trakų parko zonoje, kurioje statybos apskritai buvo uždraustos?

– Mūsų namas Trakuose atsirado prieš 20 metų. Žinote, tai pati geriausia vieta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ten net uodų vasarą nebūna. Svajojau apie tokią vietą. O išsirinkome ją štai kaip.

Šimtasis mano sušoktas spektaklis buvo "Ana Karenina", ir savo Aną aš šokau Lietuvoje. Tas spektaklis turėjo didelį pasisekimą... Po jo mes nuvažiavome į Trakus. Esame ten buvę ir anksčiau, matę labai, išskirtinai gražią vietą, bet buvome perspėti – tai draudžiama teritorija. O po to spektaklio, po "Anos Kareninos", mums leido toje draudžiamoje vietoje statytis namą. Ir mes jį pasistatėme.

– Jūsų vyras yra minėjęs, kad daugumą savo kūrinių jis sukuria kaip tik tame name.

– Daugumą? Kiek aš žinau, visus. Ten tokia ypatinga atmosfera... Taip, mūsų namai Lietuvoje labai palankūs kūrybai.

– Kokiose šalyse, kuriuose miestuose dar yra jūsų namai?

– Dar turime nuosavą butą Maskvos centre ir nuomojamą –  Miunchene. Kambariai su baldais.

– Kuriuose iš šių trijų savo namų praleidžiate daugiausia laiko? Kurie jų – tikrieji?

– Vis dėlto tikrieji mūsų namai, tie, kurių labiausiai pasiilgstame, yra čia, Lietuvoje. Vos tik atsiranda galimybė, mes jau ir kertame Lietuvos sieną.

– Incognito, ar ne? Juk apie jūsų atvykimą į Lietuvą dažniausiai niekas taip ir nesužino.

– Sakykit, kai žmogus sugrįžta namo, ar būtina apie tai informuoti žiniasklaidą?

– Ką labiausiai mėgstate veikti namuose, kol vyras paniręs į kūrybinius savo darbus?

– Ogi nieko. Taip taip, labiausiai man patinka nieko neveikti. Žiūrėti televizorių, skaityti knygas, dėlioti pasjansą... Kai galiu sau tai leisti, mėgstu tokį ramų, tingų naminį egzistavimą be ypatingų rūpesčių ir skubos.

– Jūs ir jūsų vyras buvote pirmieji garsūs Rusijos menininkai, paprašę Lietuvos pilietybės. Ar dalyvaujate politiniame Lietuvos gyvenime, sakykime, rinkimuose?

– Prisipažinsiu, politinį Lietuvos gyvenimą sekame labai epizodiškai. Tiesiog neturime laiko. Mes atvykstame ir  išvykstame, atvykstame ir vėl netrukus išvykstame. Ir kas kartą, sugrįžę į Lietuvą, matome progresą. Visose srityse. Tad su politiniu gyvenimu, mūsų įsitikinimu, viskas gerai. Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuva jau labai daug pasiekė. Tai  ne komplimentas, tai – objektyvi realybė. Kai Jungtinėse Valstijose vykusiame konkurse mane pristatė kaip žiuri narę iš Lietuvos, aš didžiavausi.