M. Švėgždos von Bekkerio muzikinėje biografijoje – penkios kompaktinės plokštelės, kurių viena dar visai nauja, neseniai pristatyta galerijoje POST Kaune. Smuikininkas ją pavadino "Lietuvos XXI a. raiška smuikui", mat joje skambantys kūriniai sukomponuoti dar visai jaunų kompozitorių (Jono Jurkūno, Monikos Sokaitės, Dominyko Digimo, Karolinos Kapustaitės, Kristupo Bubnelio, Agnės Mažulienės, Linos Posėčnaitės, Lukrecijos Dailydienės). Kūrybiniame procese dalyvavo ir  M. Švėgžda von Bekkeris, teigęs, kad tokia patirtis jam buvusi nauja ir ne itin lengva.

Apie naująją kompaktinę plokštelę, jos pristatymą galerijoje POST, romantišką gyvenimo būdą ir, žinoma, smuiką – pokalbis su M. Švėgžda von Bekkeriu.

– Ką tik išleista kompaktinė plokštelė vadinasi "Lietuvos XXI amžiaus raiška smuikui". Kokia muzika joje skamba ir kuo ji ypatinga?

– Šioje kompaktinėje plokštelėje įrašytas pluoštas kūrinių smuikui, kuriuos sukūrė jauni lietuvių kompozitoriai – visiems jiems maždaug 23–33 metai, tikrai ne daugiau. Šios idėjos iniciatorius buvau aš, kai maždaug prieš pusantrų metų pradėjau tarp kolegų skleisti informaciją, kad ieškau naujų kūrinių smuikui solo, kuriuos norėčiau atlikti. Bendraminčių atsirado tikrai nemažai, tačiau, kaip visuomet, vykstant pačiam procesui, daug jų atkrito, tad finale liko devyni kompozitoriai, kurie parašė dvylika kūrinėlių smuikui solo, kurie ir yra įrašyti šioje kompaktinėje plokštelėje.

– Kodėl panorote groti dar visai jaunų kompozitorių kūrinius? Juk esate jau seniai pripažintas smuikininkas, o ir smuiko repertuaras – itin gausus.

– Man ši idėja atrodė graži. Juk žinau, kaip jauniems menininkams yra sunku įtikinti vyresnę kartą, kad tai, ką jie daro, yra vertinga. Pats pamenu šį jausmą. Pas mus vis dar vyrauja keistas dėstytojo požiūris į studentą, apgaubtas gausybės apeiginių ritualų. Jame kartais gausu distancijos, arogancijos, net despotiškumo. Retas kuris sugeba į jauną kūrėją pažvelgti kaip į sau lygiavertį menininką. Ir nors aš esu smuiko, o ne kompozicijos dėstytojas, norėjau atlikti studentų kūrinius, rasti juose geriausią išraiškos formą ir perteikti bei paviešinti jų kūrybinės idėjas. O kadangi šie kūriniai buvo inicijuoti mano, kūrybos procesas nuėjo tikrai ilgą kelią: mes daug tarėmės įvairiais klausimais, tad kai kurie kūriniai finale įgavo netgi antrą ar trečią pavidalą.

– O kaip sekėsi bendrauti su jaunaisiais kūrėjais interpretacijos aspektu? Gavote daug nurodymų ar jie leido savo kūrinius interpretuoti laisvai?

Kaune groti labai smagu, nes labai myliu šį miestą, jis man labai mielas, nes tai didmiestis, kuris yra kultūriškai švarus, neturi jokių intervencijų.

– Kai kurie leido, bet aš, kaip atlikėjas, labai rūpinausi būtent jų pasaulėžiūra ir pasaulėgirda, ir stengiausi atlikti taip, kaip jie nori. Žinoma, atlikėjas aš, tai buvo mano interpretacija, tad jų kūryba perėjo per mano intelektualinę, jutiminę ir muzikinę prizmes, bet stengiausi, kad svarbiausi būtų būtent kompozitoriai. Kita vertus, kūrinio užrašymas yra tik tarsi pirmas sujungimas – tai, kas užrašyta, dar nėra viskas. Tas pats kūrinys, priklausomai nuo atlikėjo, gali suskambėti įvairiai – ir gražiau, nei norėjo autorius, ir baisiau, nes juk gali išryškinti skirtingus muzikos elementus, kiekvienas meistras turi savo slaptų būdų, bet vis tiek esmė yra esmė, ir ji turi išlikti, nuo jos nepabėgsi.

Tačiau turiu pasakyti, kad patirtis groti iš ką tik užrašytų partitūrų, čia pat bendradarbiaujant su kompozitoriais, man buvo nauja – tokios dar niekada neturėjau. Savo akimis, ausimis ir protu teko patirti, ką reiškia redaguoti kūrinius ir nuspręsti, kaip jie turi skambėti, nes galutinį tašką juose turėjau padėti aš – nuo to priklausė kaip jie skambės, ką noriu tuo pasakyti. Ir teko suprasti, kad tik dabar, kai jau viskas įrašyta, iki galo susivokiau, kaip kas turėjo būti. Tad tokio kūrybinio bendradarbiavimo pradžioje darbas buvo gerokai psichologiškai alinantis, bandžiau viską dėlioti tarsi dėlionę iš atskirų detalių, o laiko, kaip visuomet trūko.

– Kaip sekėsi prisijaukinti itin modernią muzikos kalbą? Juk ne paslaptis, kad daugelis atlikėjų jos baidosi.

– Muzika yra nelygi muzikai. Šiuolaikinės muzikos yra visokios – yra ir triukšmo muzikos, ir darnios. Skonio reikalas, kas kam patinka. Kompaktinę plokštelę pavadinau "Lietuvos XXI amžiaus smuiko raiška", nes jauni žmonės per tą kūrybą reiškiasi, o jų raiška – drąsi, ir kiekvienas kuria savaip: kažkas gal pradeda nuo šlamesio ar cypesio, kažkas nuo darnių sąskambių. Kaip sakė prancūzų kompozitorius Edgard'as Varese'as, kiekvienas triukšmas yra garso pradžia, tad šiuolaikinėje muzikoje viskas galima. O bendraujant su jaunais kompozitoriais man buvo labai įdomu, kaip jie tą pasaulį mato. Patiko ir bendradarbiauti – aš jiems stengiausi parodyti, kokios smuiko galimybės, patarti, kaip geriau kūrinius išvystyti techniniais aspektais, o jie, atsižvelgdami į mano patarimus, muzikoje perteikė savo mintis.

– Kompaktinės plokštelės "Lietuvos XXI amžiaus raiška smuikui" pristatymas vyko galerijoje POST. Toks pasirinkimas gana netradicinis. Kodėl būtent galerija, o ne viena iš Kauno koncertų salių?

– Mano tikslas buvo į šį koncertą sukviesti kuo daugiau intelektualaus ir kūrybingo jaunimo, kuris nebūtų prisirišęs prie konkrečių salių, institucijų ar adresų. Maniau, kad toks ne visai formalus renginio formatas jiems būtų priimtinesnis, juk net bilietai nebuvo parduodami – kiekvienas paaukojo tiek, kiek galėjo ar norėjosi, o už aukas pirkome vyno ir užkandžių. Esu įsitikinęs, kad į tokius renginius klausytojai ateina vedami smalsumo, ir man ši mintis labai patinka. Ir išties publikos buvo daug, ir labai daug jaunimo. Jie juk galėjo išgirsti savo bendraamžių muzikines mintis, tai yra be galo įdomu. Be to, mano abu tėvai dailininkai, o seneliai buvo muzikantai, tad tarpdisciplininiai menai mano aplinkoje buvo nuo pat mažų dienų, man tiesiog įprasta ir net smagu groti tarp tapybos darbų ar, pavyzdžiui, instaliacijų. Be to, konkrečiai šioje galerijoje yra puiki akustika, kas man yra labai svarbu. Visuomet mielai renkuosi erdves, kuriose yra daug medžio, nes jis kažkaip, sakyčiau, šiltai rezonuoja garsą, o nuo to priklauso ir prisilietimas prie instrumento.

Lietuvos labui galiu padaryti ir gyvendamas užsienyje, taip netgi daugiau suspėju nei nuolatos gyvendamas čia ir virdamas savose sultyse.

Labai džiaugiuosi ir tuo, kad kompaktinės plokštelės pristatymo koncertas buvo konstruktyviai geras: išsirinkau kūrinius, kuriuos pats norėjau, pasiruošiau. Be to, sutikau labai daug pažįstamų žmonių, kas irgi prisidėjo prie laimės pojūčio. O ir šiaip Kaune groti labai smagu, nes labai myliu šį miestą, jis man labai mielas, nes tai didmiestis, kuris yra kultūriškai švarus, neturi jokių intervencijų. Žinoma, aš šiuo klausimu nesu priešiškai nusiteikęs, nes pats esu maišyto kraujo, bet man patinka Kaune juntamas lietuviškas romumas, pasireiškiantis per žmonių kultūrą ir net kalbėjimo manierą.

– Minėjote, kad jums vaizduojamieji menai jums irgi itin artimi. Galbūt ir pats tapote?

– Tapiau, ir dabar tapau kartkartėmis, bet tai dariau tikrai labai seniai. Netgi buvau surengęs keletą parodų su kitais dailininkais, bet tapyba man – toks visiškai toli numestas hobis.

– Šį kartą galerijoje POST grojote šiuolaikinę muziką. O kokios epochos ar kompozitorių kūrybą grojate mieliausiai?

– Mano repertuaras dažniausiai priklauso nuo projektų, nes muzikantams irgi reikia gyventi, o jeigu neatlieki to, ko reikalauja, – tu ne atlikėjas. Žinoma, yra tam tikri nusistovėję kanonai: jeigu reikia polifonijos, siūliau Johanną Sebastianą Bachą, yra ir Georgo Philippo Telemanno gražių dalykų. Visuomet klausiu, kokie yra rėmai, kokia renginio trukmė, kokia pasirodymo intencija ir pan. Iš tiesų savo repertuare turiu visokios muzikos, bet visuomet džiaugiuosi ir išmokęs ką nors naujo. Tačiau mano favoritas visuomet lieka Johanessas Brahmsas – jo muzika labai gaivi ir emocionali. Už jį aukščiau man yra tikriausiai tik Franzas Schubertas.

– Kaip tapote smuikininku? Kaip ir dauguma gimusių muzikantų šeimose – natūraliai? Ar galbūt už to slypi kokia nors kita istorija?

– Aš juk gimiau menininkų šeimoje (tėvas – dailininkas Algimantas Švėgžda, mama – Agnė Bekerytė-Švėgždienė, red.past.). Mano močiutė Elena Bekerienė buvo nepaprastai talentinga smuikininkė, aukščiausio rango metodininkė. Ji ir pastebėjo, kad aš gabus muzikai, kad šoku žiūrėdamas televizorių ir pan. Ir, taikant jos itin tikslią metodiką, groti smuiku man sekėsi itin lengvai. Nepaisant to, kokius tris kartus norėjau mesti, bet man niekas neleido. Juk visiems būna gyvenime tokių laikotarpių, kai abejoji savo pasirinkimu. Tačiau jos praeidavo, nes vis pasisekdavo susipažinti su tam tikrais žmonėmis, kurie mane sudomindavo muzika. Be to, buvo toks laikotarpis, kai labai sirgo mano tėtis, ir aš, bandydamas pabėgti nuo įtampos, pasiimdavau smuiką ir eidavau groti. Mano gyvenimas buvo ir yra labai daugialypis, tirštas visokių patirčių ir įvykių, tačiau smuikas visuomet lieka šalia.

– Kokį smuikininką galėtumėte įvardyti kaip savo idealą?

– Tai Fritzas Kreisleris. Man jis patinka dėl gražaus garso, ypač lengvo stryko, neįtikimai gilaus, širdingo, tyro muzikos pajautimo, persmelkto elegancija ir orumu. Tikrai yra labai daug gerų smuikininkų, bet man labiausiai patinka tie, kurie iškilo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kai išgirsti įrašą, iš karto gali atpažinti jų ypatingą garsą. Beje, F.Kreislerį gyvai teko girdėti mano močiutei, ji man pasakojo, ką ir kaip jis grojo, kokiais maždaug 1937-aisiais.

– Šiuo metu esate laisvas menininkas, nepriklausantis jokiai institucijai. Toks pasirinkimas, sakyčiau, labai romantiškas, tačiau įnešantis į gyvenimą daug nepastovumo. Kokie tokio pasirinkimo motyvai?

– Taip, esu laisvas menininkas. Tiesa, galutinai nenutraukiau ryšių su Lietuvos muzikos ir teatro akademija – ten esu docentas, išėjęs neapmokamų kūrybinių atostogų. O šiaip gyvenu iš koncertų, projektų, privačių pamokų. Pats taip pasirinkau, nes norėjau. Žinoma, pastovumo mažoka, bet kitaip būtų labai neįdomu. Tiesiog noriu gyventi darydamas tai, kas man patinka ir yra svarbu. O svarbu man yra skleisti lietuvišką kultūrą, kad ir kur būčiau – stengiausi tą daryti gyvendamas ir Paryžiuje, ir Hamburge, ir Bostone, nes Lietuvoje – mano šaknys. Galbūt daugelis sakytų, kad nesu itin patriotiškai nusiteikęs, gyvendamas svetur, tačiau aš manau, kad daug Lietuvos labui galiu padaryti ir gyvendamas užsienyje, taip netgi daugiau suspėju nei nuolatos gyvendamas čia ir virdamas savose sultyse. Juk gyvenimas tuo ir įdomus, kad viskas nuolatos keičiasi, nėra jokių taisyklių, kaip kas ir ką turi daryti. Man patinka jaustis laisvam.

– Gyvenate vis kitoje šalyje. O pats save laikote daugiau lietuviu ar vis tik daugiakultūre asmenybe (tai, beje, yra ir jūsų kraujyje)?

– Aš save laikau muzikos kariu. O muzikos karys yra toks žmogus, kuris būna ten, kur reikia ir kaunasi už muziką. Tačiau lietuviška žalia spalva – mano mėgstamiausia. Būdamas svetur vis kovoju, kad mano pavardę užrašytų lietuviškais rašmenimis, taisyklingai. O šiaip esu kultūrinis desantininkas, taip save pavadinčiau, nes kad kur būčiau, darau tai, kas man patinka, ir visuomet į projektus stengiuosi įtraukti ir lietuvių menininkus.