Lietuvių užkalbėjimai, būdami savita magijos ir medicinos tradicija, lietuvių folkloro žanras - gyvi iki šiol.

Tapo mokslo objektu

"Taigi močiutė, gydžiusi mamos rožę kojoje, šiuos žodžius jai kalbėjo - mama jų niekad neužmirš, nes išgijo!" - tikino kaunietė, rodydama atverstą knygą "Lietuvių užkalbėjimai". Neseniai Centrinį miesto knygyną pasiekusi šios knygos siunta tirpste tirpsta.

Knygos, pradžiuginusios kaunietę, autorė Daiva Vaitkevičienė - bene pirmoji Lietuvoje susistemino mūsų senuosius ir iki šiol gyvus užkalbėjimus, paskirdama šiam titaniškam darbui dešimtmetį.

Didžiulį, neįkainojamą darbą atliko senieji ir dabartiniai užkalbėjimų rinkėjai, nes yra žinoma nuostata, kad užkalbėjimai - slaptos žinios, kurių tekstą pasakius kitam žmogui užkalbėtojas netenka savo galių. Todėl užkalbėtojai savo žinias slėpė ir perduoda jas jaunam mokiniui tik prieš savo mirtį.

Be to, reikalaujama užkalbėti mokyti tik tą, kuris gimęs šeimoje pirmas arba paskutinis. Užkalbėjimo tradicijos slaptumas, uždarumas - labai svarbus reikalavimas. Kaip ir užkalbėjimo sąlygos: įvairūs paros laiko, vietos, kvėpavimo, gestų, saulės ir mėnulio padėties, orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu ir kiti magiški dėmenys bei įvairūs reikalavimai.

Populiariausi - sveikatos tema

Anot knygos autorės, užkalbėjimai - tai magišką paskirtį turinčios žodinės formulės, užfiksuotos nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Unikali išimtis yra seniausias lietuviškas užkalbėjimo tekstas, užfiksuotas 1559 m. Tilžėje žyniavimu kaltinamos moters kvotos protokole.

Lietuvių užkalbėjimai, visų pirma, siejami su sveikata - ligų gydymu ir jų profilaktika. Šioms formulėms ir skirta knyga (joje yra ligų ir situacijų rodyklė). Senųjų užkalbėjimų tekstai yra trumpi, bet daug kartų kartojami.

Lietuvių užkalbėjimų aukso fondas - užkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo. Antroji pagal dydį užkalbėjimų grupė - rožės gydymo formulės. Knygoje pateikiama daug užkalbėjimų nuo karpų, dedervinių, šlapimo nelaikymo ir daugybės kitų negalavimų, nuo buitinių negandų ir kt.

Pateikiamos ir formulės, kurios buvo užrašomos ant dešinės rankos ar ant popieriuko, nešiojamos su savimi ar pakišamos, pavyzdžiui, po slenksčiu. Tokios formulės saugo nuo sužeidimų, nuo susipykimo, pritraukia meilę ar mylimą žmogų ir rašomos kitomis įvairiausiomis intencijomis.

Unikalioje 1936 m. nuotraukoje užfiksuota mokytoja Sofija Paulaitienė, vežanti vežimu savo vaikus, sergančius kokliušu, per šešis kaimo "rubežius", kad atžalos atsikratytų ligos.

Galbūt pritaikys praktikoje

Užkalbėjimai užrašomi ir šiandien. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo užrašyta daugiau kaip 400 užkalbėjimų. Knygoje pateikiama 1716 užkalbėjimų formulių, archyvinės užkalbėtojų nuotraukos.

Anot knygos autorės, niekas negali uždrausti žmonėms kultūros paveldą naudoti kaip gyvą tradiciją. Žinoma, užkalbėjimai yra ne vien tautosaka, bet ir paslaptinga magiška tradicija.

Pats žodis "magija" šiandien atrodo kaip paranormalus, tačiau tradiciniai užkalbėtojai labai retai sieja save su magija - paprastai tai laikoma religiniu dalyku. Kadangi užkalbėjimų tradicija Lietuvoje dar yra gyva, tikėtina, kad ši knyga pateks į rankas tiems, kurie yra užkalbėtojai arba turi ypatingų gydymo gebėjimų - galbūt jiems knyga turės ir praktinę vertę.

Pasak D.Vaitkevičienės, vieni užkalbantys žmonės yra nuoširdūs, paprasti, kiti - uždaro būdo, nelinkę dalytis savo paslaptimis, manydami, kad tai šventvagiška arba gali pakenkti jo galioms.

"Užkalbėjimais gydantys žmonės laiko tai Dievo dovana, šventu įsipareigojimu - negali atsisakyti gydyti, jeigu jau Dievas davė tokią dovaną, - o patys užkalbėjimai laikomi šventais žodžiais, daug formulių yra lydimos krikščioniškų maldų. Senosios gydymo formulės kadaise irgi priklausė sakraliai baltų religijos tradicijai ir buvo laikomos šventomis. Beje, Lietuvoje nepaprastai mažai kenkimo užkalbėjimų, kuriais siekiama pagydyti ar pagyti, perduodant savo ligą kitam žmogui.

Laukia tautiečių laiškų

"Mūsų šalyje, kaip ir visoje Vakarų Europoje, užkalbėjimais gydantys žmonės teikdavo šią paslaugą veltui arba už tai, ką pats ligonis nori duoti (pavyzdžiui, auką bažnyčiai). Priešingai elgdavosi kenkimo (juodosios) magijos atstovai, reikalaujantys solidaus užmokesčio. Mano sutikti ir kalbinti užkalbėtojai patvirtina šias taisykles", - teigė knygos autorė.

Pašnekovė niekada dėl kokios nors bėdos nesikreipė į užkalbėtoją asmeniškai, tačiau tokių teigiamų patirčių turėjo jos bendradarbiai, o šiemet tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Atėnuose žinomas rusų užkalbėjimų tyrinėtojas Andrejus Toporkovas demonstravo filmuotą medžiagą, kurioje jo nugarą gydo viena močiutė iš Archangelsko srities. Anot A.Toporkovo, Rusijoje tokie dalykai yra natūralūs.

"Lietuvių užkalbėjimai - unikali mūsų kultūros paveldo dalis. Gerbkime šios tradicijos nešėjus ir nepainiokime jų su šarlatanais. Jei žinote užkalbėjimo tekstą, turite žinių apie užkalbėjimus ir galite tuo pasidalyti, - užrašykite ir siųskite į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą Vilniuje", - paprašė D.Vaitkevičienė.

Magiškos formulės

Šis užkalbėjimas nuo rožės užrašytas 1938 m. Jo formulė rašoma ant trijų duonos riekelių, užteptų sviestu. Rašoma ant kiekvienos riekelės sviesto balto balandžio plunksna tokius žodžius ir tokia tvarka, kaip yra pateikta. Kai ligonis suvalgys tas riekeles po vieną (ryte, vakare ir vėl ryte), tai bus sveikas. Būtina ant paskutinės riekelės po magišku užrašu parašyti dar šiuos žodžius: Fikus, Mikus, Arabikus.

Vienas karpų gydymo būdų (užrašytas Kaune 1970 m.): mėnesio pabaigoje reikia paimti vilnonį siūlą ir surišti ant jo tiek mazgelių, kiek žmogus turi karpų. Rišant kiekvieną mazgelį vis kartoti: "Šitą karpelę rišu, šitą karpelę rišu..." Po to sumazgytą siūlą pakasti po žeme, po stogo lašais. Kada siūlai supus, tada ir karpos pranyks.
Negaluojant šlapimo pūslei, geriausias receptas ją pagydyti - apžergus lazdą joti per visą kaimą, sustojant prie kiekvienos pirkios, pabelsti į langą ir garsiai pasakyti: "Vakar myžau, šiandien nemyšiu!" Ir ligonis pasveikdavęs (matyt, pats įtikėdavo išgijimu po tokio psichologinio krūvio?).

O štai meilei prie savęs pritraukti užkalbėtojai žinojo formulę, kurią reikia užrašyti ant popieriaus ir visada laikyti prie savęs.

Kadangi manoma, jog rašytinė formulė pati savaime turi gydomąją arba saugančiąją galią, ją žinantis ir rašantis žmogus galbūt irgi įsirašo į užkalbėtojų luomą? Kas žino.