Osamu Dazai

NETEKĘS TEISĖS BŪTI ŽMOGUMI

Iš japonų kalbos vertė Saulė Budrytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Kartais susimąstome, kas per padaras yra žmonių visuomenė, kurios dalimi esame. Sudėtingas, daugiafunkcis organizmas? Taisyklių ir normų rinkinys? Laisvė ar diktatas? Japonų moderniosios literatūros klasiko Osamu Dazai romano „Netekęs teisės būti žmogumi“ protagonistą Jodzo Obą vieną dieną aplanko nušvitimu pavadintinas įtarimas, „ar tik visuomenė nėra tas pats individas“ (p. 122)? Jeigu visuomenė – tik neaiškių kontūrų vaizduotės fantomas, kuriuo kiekvienas atskiras narys vienoje ar kitoje situacijoje prisidengia, kodėl tuomet jos vaidmuo toks svarbus? O.Dazai knyga nuo pat pirmųjų puslapių dirgina, duria savo aštriais klausimais.

Jodzo, kurio į tris užrašų knygas telpanti gyvenimo istorija papasakota iš neutralaus pasakotojo pozicijos, įkūnija antivisuomenę. Jau iš pažiūros nerūpestingoje vaikystėje Jodzo patiria, kokia „neperprantama žmonių kasdienybė“ (p. 13). Jis anksti ima suprasti, kad pasaulis (didžiulis vandenynas, iliuzija) kelia nesuvokiamą baimę ir su juo susitaikyti arba jį perprasti yra neįveikiama užduotis. Jodzo asmenybė šarvuojasi: atsiranda įprotis meilikauti ir meluoti, visuomet viskam pritarti ir įtikti, nors tuo pat metu jauną, neapsisprendimų ir fobijų deformuojamą žmogų slegia aplinkinių primityvumas ir nenatūralumas. Bręstantis Jodzo pasislepia po savotiška juokdario kauke („tikrasis mano veidas buvo šito neklaužados antipodas“ (p. 27), kuri tarsi palengvina vaidmenį veidus nuolat mainančioje visuomenėje ir iš dalies padeda paslėpti savąjį susvetimėjimą.

Dailininko kelią pasirinkti trokštantis Jodzo ieško pabėgimo būdų („svaigalai, tabakas, prostitutės, visi šie dalykai yra itin puiki priemonė nors kuriam laikui išsklaidyti savo žmonijos baimę“ (p. 59), tačiau „šiame iš žmonių sudurtame pasaulyje“ (p. 137) visi išėjimai yra iliuziniai. Net jeigu tai būtų savižudybė, pasibaigusi nesėkme. Jodzo painiojasi priklausomybių tinkluose, toliau gyvena „gėdos kupiną gyvenimą“ (p. 13), kol galiausiai, po įvairių sukrėtimų, yra „diskvalifikuojamas“ iš visuomenės žaidimo ir, pripažintas pamišėliu, netenka „teisės būti žmogumi“ (p. 174). Nors, kita vertus, Jodzo atveju, galbūt tai netgi laimėjimas.

Leidėjų nuotr.

W. G. Sebald

AUSTERLICAS

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2021

Kaip gerai, kad šito nepraleidau. Mintis, kuri vis šmėžavo skaitant visiškai negirdėto vokiečių rašytojo W. G. Sebaldo romaną „Austerlicas“. Panašus įspūdis, pamenu, lydėjo prieš kelerius metus, kai skaičiau tuomet dar nežinomų Johno Williamso „Stounerį“ ar Roberto Seethalerio „Visą gyvenimą“. Ypatingas paprastų, aplink veik nepastebimų žmonių istorijomis, kurios ilgam nugulė į atmintį ir bičiuliams bei pažįstamiems rekomenduojamų knygų sąrašus.

Žakas Austerlicas – paslaptingas, melancholiškas, XX a. Europos istorijos tragedijų ir gilios vienatvės paliestas žmogus, ilgą laiką draudęs „sau tyrinėti savo tolimąją praeitį“ (p. 335). Romano pasakotojas atsitiktinai sutinka architektūra besidomintį Austerlicą vienoje geležinkelio stotyje (stotys, beje, atlieka svarbų vaidmenį visoje knygoje) ir taip prasideda ilgus metus epizodiškai truksiantys jų susitikimai bei pašnekesiai. Romane kalbama apie žmogiškosios tapatybės ir savasties trapumą, kaip greitai, baugiomis formomis, šie dėmenys dar ankstyvame amžiuje gali būti užgožti, asmenybei net nespėjus išsiskleisti ir geriau savęs suvokti („Nuo vaikystės ir jaunų dienų (…) aš nežinojau, kas iš tikrųjų esu“ (p. 64). Artinantis neišvengiamam Antrojo pasaulinio karo chaosui, vos kelerių metukų Austerlicas per specialią žydų vaikų gelbėjimo operaciją, vadinamąją Kindertransport, traukiniu iš Prahos pervežamas į Londoną, kur, gavęs kitą vardą, apgyvendinamas naujoje šeimoje. Vis dėlto neįprastai suvokiamas laikas („kartais visas jo gyvenimas susitraukdavo į aklą tašką be trukmės“ (p. 169), intuityvios, netgi mistiškos nuojautos, netikėtai užklystos erdvės ar atrasti objektai pamažu, po gabalėlį, restauruoja užtamsintą Austerlico atmintį, kol galų gale praskleidžia širmą į dramatišką tikrosios, per karą išblaškytos šeimos praeitį. Siaura Žako egzistencinė erdvė, daugybę metų jį saugojusi lyg patikima gynybinė sistema, ilgainiui tampa pralaidi viskam, kas siejosi su jo „asmenine priešistore“, o per gyvenimą kaupta „pakaitinė, kompensacinė atmintis“ (p. 202) ima nebeveikti. Taip Austerlicas leidžiasi į klaidų savojo prarasto laiko ir asmeninės istorijos labirintų tinklą, gerai nežinodamas, kur tai nuves.

Álvaro Enrigue

STAIGI MIRTIS

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2021

„Rašydamas nežinojau, apie ką ši knyga“, – pasigirsta užkulisinis autoriaus balsas 195-ame „Staigios mirties“ puslapyje. Tačiau čia meksikiečių rašytojas Á.Enrigue kiek pasikuklina, nes iš tikrųjų jis parašė knygą apie Istoriją, paversdamas ją vienu svarbiausių šio kūrinio personažų. Istorija yra nuožmus, negailestingas vaikas, nerūpestingai žaidžiantis milžiniškoje smėlio dėžėje, kurioje gimsta, klesti ir subyra žmonijos civilizacijos. Ir bijokite: galiausiai vieną dieną pradings „ištisi pasauliai, paskendę kraujo ir šūdo klanuose, kuriuos palieka Istorija, kai išprotėja“ (p 112). Ji – tai amžinas, varginantis teniso mačas, kuriam vykstant taisyklės gali nežymiai, tačiau lemtingai keistis. Iš tikrųjų mūsų „istorija yra parašyta taip, kad mes tikėtume, jog A veda prie B ir todėl turi prasmę“ (p. 238). O rašytojas tuo tarpu išskleidžia platų panoraminį pasakojimą, kuris yra „blaškantis pirmyn ir atgal, kaip žaidžiant tenisą“ (p. 195).

Šioje istorinių faktų ir pramanų kupinoje knygoje Á.Enrigue atidžiai tyrinėja sąsajas tarp kolonializmo, kontrreformacijos, meno, skirtingų kultūrų ir kalbos, kertinį Europos ir Naujojo pasaulio susidūrimą pademonstruodamas per spalvingus, šiurkščius ir nutrūktgalvius veikėjus, „kurie viską sudirba nė patys to nesuprasdami“ (p. 82). Galima sakyti, kad Istorija yra nuolat daromos klaidos, aibė apsirikimų. Kita vertus, ji mielai užleidžia aikštelę ir suteikia galimybę klysti net ir tokioms didingoms bei atkaklioms asmenybėms kaip actekų imperatorius Moktesuma ar ispanų konkistadoras Hernanas Kortesas. Nes argi žmonių sielos nuo pat pasaulio pradžios nėra geismo, godulio ir žiaurumo prikimšti metafiziniai teniso kamuoliukai? Kol realiai fiktyviame teniso mače grumiasi pagiriotas italų dailininkas Karavadžas ir impulsyvusis ispanų poetas Kevedas, o Mečuakano vyskupas Vaskas de Kiroga indėnų buityje praktiškai mėgina pritaikyti Tomo Moro „Utopiją“, Istorija smagiai švilpiniuoja ir sprendžia, koks bus kitas ėjimas. Ji žino: „bet kokiame žaidime sukti nenaudėliai turi pranašumą, ir tai tiesiog nepakenčiama“ (p. 196). Laimi blogi vaikinai ir blogos merginos. Pabaigoje visos imperijos krinta po jų kojomis.

Jaan Kaplinski

BALTI DRUGIAI NAKTIES

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas. Kauko laiptai, 2021

Šių metų literatūriniame festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ knygą tamsiai mėlynais viršeliais mačiau ne vienose rankose. Iš toli atrodė, kad ant viršelio nutūpęs stambus baltos spalvos rytietiškas hieroglifas arba... drugelis. Tačiau tokią (gal net neatsitiktinę?) iliuziją sukūrė estų poeto, filosofo ir literatūros kritiko Jaano Kaplinskio vardo ir pavardės inicialai. Šiandien skaitome pomirtinį autoriaus eilėraščių rinkinį, nes „Balti drugiai nakties“ pas mus tyliai suplazdėjo praėjus vos keletui mėnesio nuo J.Kaplinskio iškeliavimo Amžinybėn. Jos nuorodų ir nuojautų, dvelktelėjimų ir kvėptelėjimų gausu ir šio santūraus, meditatyvaus, kalbos elegancija stebinančio poeto tekstuose („ir išeidamas ten tu vėl sutinki begalinius pilkus savo vaikystės / šiokiadienius“ (p. 32).

Į budizmą, būties kontempliaciją linkusio J.Kaplinskio lyrinio subjekto dėmesys beveik visiškai nukreiptas į gamtos pasaulį ir savęs vietą jame. Tik žmogaus vieta čia jau nuo pat gimimo pažymėta neišvengiamo laikinumo simboliu („Koks banalus šis pasaulis tik vargu ar mes čia amžinai / laikas bėga alsuoja vasariška šutra ir ramybe“ (p. 56). Vis dėlto ten, kur tarpsta nihilizmas ir neviltis, įmanoma ir nebūties paguoda, savęs ištirpdymas didžiulėje vienybėje, kuri pati yra niekuo nepagrįsta, iliuzinė („Dangus ten aukštybėse ne dangus o tuštuma kaip iš pat pradžių“ (p. 59). Kaip pastebi britų poetas, romanistas Adamas Thorpe’as, pragaras ir dangus J.Kaplinskio eilėraščiuose yra jaudinančiai susipynę. Jo poezija – negailestinga ir kartu kupina raminančios, perkeičiančios šviesos, o tekstuose sutelktas retas didelio intelekto ir žmogiško paprastumo mišinys. J.Kaplinskio poezija apibūdinama kaip parašyta Europos humanisto, labai gerai perpratusio Rytų kultūras. Eilėraščiuose poetizuojami paprasti kasdienybės dalykai ir reiškiniai, poezija rašoma šnekamąja kalba, be perviršinių, sudėtingų metaforų – pats J. Kaplinskis tai palygino su šamano kelione. Mus supanti ir užpildanti tikrovė, anot poeto, yra „kaip kamuolys / žaidžiantis su žaidėju“ (p. 68). O žaidimo pabaigoje ne taip ir svarbu, „ar dviem žodžiais pasakiau viską / ar visais žodžiais – ničnieko“ (p. 81).

Leidėjų nuotr.