"Aš nenoriu piešti ant stiklo, aš noriu kalbėti pačiu stiklu, jo faktūra, grožiu", – kadaise sakė Algimantas Stoškus, vienas iškiliausių Lietuvos vitražininkų, stiklo meno novatorius, erdvinių ir storo stiklo vitražų pradininkas šalyje. Nepelnytai pamiršto menininko gyvenimo keliu palydėjo jo dukra, menotyrininkė Dalia Stoškutė.

Atradimų kelias

Tėvą ji prisimena ne tik kaip vitražo profesionalą, bet ir gerą žmogų. "Tėtis buvo aukšto skonio ir kultūros žmogus. Dirbdamas sovietmečiu, dėl karjeros niekada neišdavė savo įsitikinimų, tikėjo Lietuvos laisve. Atmintyje man jis visada liks delikatus, santūrus ir turintis savų įsitikinimų", – kalbėjo D.Stoškutė.

1925 m. Kaune gimęs būsimasis menininkas baigė Kauno "Aušros" gimnaziją, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Dar nebaigęs studijų, jaunas studentas porą metų institute dėstė piešimą ir kompoziciją savo kolegoms.

Baigęs studijas 1950 m., liko dėstyti institute, o šiam susijungus su Vilniaus dailės institutu, persikėlė į sostinę ir tęsė pedagoginę veiklą. Nuo 1954-ųjų A.Stoškus beveik 40 metų vadovavo vitražo studijai Lietuvos valstybiniame dailės institute. Per tuos metus menininkas užaugino gausią vitražininkų kartą.

Meilę stiklui ir monumentaliam menui A.Stoškui įkvėpė žymus Lietuvos vitražininkas profesorius Stasys Ušinskas. Dėstytojas sužadino jauno studento gabumus ir talentą. Didelę įtaką A.Stoškaus kūrybai padarė ir kiti jo dėstytojai: Mikas Šileikis, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Liudas Truikys bei draugai, Prahos vitražistai Stanislavas Libenskis ir Jaroslava Brychtova.

Savo karjerą A.Stoškus pradėjo nuo plono stiklo vitražo. Vėliau kilo idėjų neapsiriboti plokštuma.

"Ilgainiui bendradarbiaudamas su tuometės Čekoslovakijos stiklo meistrais suprato, kad vitražo galimybės yra beribės ir su stiklu galima labai daug eksperimentuoti", – apie tėvui gimusias mintis pasakojo D.Stoškutė.

Vitražo meno novatorius

Pirmasis menininko eksperimentas – storo stiklo vitražai. Tokio tipo vitražams, labiau nei dienos šviesa apšviečiamiems tradiciniams, labai svarbus apšvietimas, skleidžiamas dirbtinių šviesos šaltinių. Viena naujovių, kurią A.Stoškus įnešė į storo stiklo vitražo meną, – cemento naudojimas jungiant stiklo luitus.

Kitas etapas menininko kūryboje – erdviniai vitražai. A.Stoškus suvokė, kad vitražas nebūtinai turi būti sienos dalis, architektūros akcentas, bet gali atitrūkti nuo sienos ir virsti erdvės akcentu. Taip architektūrinėje erdvėje atsirado jo kompozicijos, tapusios inovacija vitražo mene.

Vitražai negimsta vieno dailininko rankose, tai – specialistų komandos darbas. "Labai svarbus chemiko, galinčio išgauti tą stiklo spalvą, kurios reikia vitražininkui, indėlis. Kartu su tėvu dirbo chemikas Saulius Žukauskas ir konstruktorius Algimantas Šiškauskas. Jį supo tie žmonės, kurie jį suprato, ir tėvas jiems buvo labai dėkingas", – vitražisto pagalbininkus atsiminė D.Stoškutė.

Technologijos subtilumai

Pats vitražo gaminimo procesas nėra lengvas. Pirmiausia, dailininkas nupaišo eskizą, po to padaro maketą iš putplasčio, vėliau liejami stiklai, gaminamos konstrukcijos – visa vitražo gamyba gali tęstis kelerius metus. Sunkiausia dirbti su storo stiklo ir erdviniais vitražais, nors tradiciniai vitražai irgi reikalauja pastangų, bet jiems naudojamos visai kitos technologijos.

"Tai tapybiškas stiklo menas – svarbu, kaip suderintos spalvos, dirbant ryškiomis spalvomis reikia jausti saiką", – sudėtingą stiklo meną aiškino A.Stoškaus dukra.

Menininkas vitražus gamindavo pagal užsakymą, nes turėjo žinoti, kokiai erdvei, architektūrai kuria savo darbą. "Vitražininkas gali fantazuoti, galvoti apie naujas formas, naujus būdus, išraiškas, bet jis tai darys tik eskizuose, o įgyvendins viską tik turėdamas atitinkamą erdvę", – vitražistų darbo specifika dalijosi menotyrininkė.

Vitražininko dukra prisiminė, kad tėvui kiekvienas darbas buvo tarsi jo išnešiotas kūdikis. "Jam visada buvo labai brangūs tie darbai, kuriais jis pradėdavo savo naują kūrybos etapą – pirmieji storo stiklo vitražai, po to – erdviniai. Esu įsitikinusi, kad jei jis būtų dar gyvenęs ir kūręs, būtų dar ką nors sugalvojęs", – pasakojo D.Stoškutė, apgailestaujanti, kad šių dienų Lietuvoje vitražo menas nebepastebimas.

"Manau, kad išauginta gera karta puikių vitražininkų, bet jie neturi erdvės, kur galėtų reikštis. Gal žmonėms net nebeliko poreikio monumentaliems, dideliems darbams. Tokie dalykai priklauso ne nuo menininkų", – tėvo puoselėtos dailės srities išlikimu rūpinasi menotyrininkė.

Kova už abstrakcijas

A.Stoškaus jaunystės ir kūrybinės stiprybės metai sutapo su sovietmečiu, bet menininko darbuose nematyti tematinių kompozicijų. Autoriui labiau būdingos apibendrintos kompozicijos, o erdviniai vitražai – abstraktūs. Vitražininkas mėgo vaizduoti žmogaus veidą ir rankas, taip pat naudoti moters-motinos įvaizdį. Menininko darbuose daugiausia randama archetipinių simbolių.
Sovietmečiu buvo sunku tikėtis, kad kas nors supras abstrakčius darbus, nes dažniausiai mene buvo reikalaujama konkrečių temų – tėvynės, darbo, pažangos, kovos – žinoma, sovietine prasme. Bet A.Stoškus sugebėjo savo stiklo kalba įtikinti žmones, kad abstraktus menas yra labai reikšmingas. Vis dėlto, pasak D.Stoškutės, menininkas dažnai bijodavo, kad jo darbai bus atmesti, nes jis nevaizdavo reikalautų temų.

A.Stoškaus kūriniai buvo pripažinti tarptautiniu mastu, pelnė apdovanojimų Maskvoje, Vienoje, Paryžiuje, Monrealyje, Londone, Plovdive, Osakoje. Pasaulis tikrai domėjosi Lietuvos vitražu ir negailėjo puikių atsiliepimų menininkui. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė Londone eksponuotas pirmasis jo erdvinis vitražas su muzika.

Vitražo menui A.Stoškus liko ištikimas ir gyvenimo saulėlydžiu. Nors imtis didelių darbų neleido jėgos, gamindavo mažesnes vitražines kompozicijas, tinkamas eksponuoti mažoje erdvėje.

Kur dingo "Skrydis"?

Vienas įspūdingiausių A.Stoškaus erdvinių vitražų – "Gyvybės pulsas" – išsiskyrė tuo, kad buvo apšviestas lazeriais ir turėjo jam specialiai kurtą muziką. Vitražas laikytas Juknaičių sveikatingumo centre iki kilo gaisras, pasiglemžęs dešimtadalį darbo.  "Dabar vitražas priklauso žmogui, kuris pažadėjo jį padovanoti, atrodo, Šilutės savivaldybei", – pasakojo D.Stoškutė.

Iš plono stiklo sukurtų A.Stoškaus vitražų galima išvysti buvusiuose Profsąjungų rūmuose Vilniuje, mažesni darbai priglausti "Vitražo manufaktūros" galerijoje sostinėje, manoma, kad vienas įstabus vitražas vis dar yra Žaliajame Kyšulyje.

Kiti menininko darbai kol kas išmontuoti ir saugomi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Vitražą "Šventinė siuita" saugo Vilniaus Gedimino technikos universitetas, planuojantis kūrinio montavimo darbus pradėti rudenį.

Menininko dukrai apmaudu ir dėl dingusių vitražų. Vienas jų – erdvinis vitražas "Skrydis", puošęs tuomečio Miestų statybos projektavimo instituto filialo Kaune (K.Donelaičio g.) interjerą. Kviečiami atsiliepti tie, kurie žino šio A.Stoškaus kūrinio likimą ar gali padėti jį rasti.