– Gedvile, papasakok, kaip į tavo gyvenimą atėjo menas?

– Aš norėjau būti menininke, kai buvau trejų metų. Sąmoningai tokio tikslo nesiekiau, bet viskas ėjo ta linkme. Keletą kartų netgi sąmoningai bandžiau to išvengti ir netapti menininke, norėjau stabilesnio gyvenimo, bet galiausiai supratau, kad aš esu tai, kas esu, ir kad kovoti su savimi neverta. Galutinis sprendimo priėmimo procesas iš tiesų buvo daug dramatiškesnis – metus meditavau, daug skaičiau, vienatvėje rymojau ir įvyko visiškas emocinis lūžis. Tada ir pasakiau sau – gerai, būsiu, būsiu tokia, kokia esu. Nuo tada klausimų nebekyla:mano linija labai aiški – brėžti linijas (šypsosi).

– Ar vaikystėje su tėvais lankydavotės kultūros renginiuose?

– Mano tėvai yra labai jautrūs ir gilūs žmonės. Aš manau, kad jie, kaip ir daugelis, visą gyvenimą bandė savo jautrumą slėpti, apsisaugoti, tai virsdavo į visokius emocinius sunkumus, depresiją, priklausomybę, agresiją. Tiesiogiai su meno pasauliu jie nieko bendro neturėjo ir abu dirbo normalius darbus, bet labai vertino knygas, gamtą, grožį. Daug eidavome į įvairius kultūros renginius. Kai buvau gal ketverių metų, ėjome į kino teatrą žiūrėti filmų su Bruce Lee. Kai buvau penkerių, mane nusivedė į „The Scorpions“ koncertą. Buvo labai triukšminga, tai aš užmigau (šypsosi). Nuo ankstyvos vaikystės tėvai skatino viskuo domėtis. Augdama labai sunkiai viską išgyvenau, empatiškai viską aplinkui sugerdavau – tiek gera, tiek ir bloga. Žvelgiant atgal, gilios žaizdos ir jautrumas aplinkai – klasikinis ir senas kaip pasaulis, bet tobulas receptas sielai. Kaip ir vokiečių roko grupė bei Honkongo kinas (šypsosi).

– Ką tau davė mokslai Londono Goldsmito universitete?

– Goldsmitas – puiki mokykla. Joje daug ko išmokau ir esu šiai mokyklai dėkinga už išugdytą kūrybiškumo laisvę. Studijuodama aš domėjausi visiškai kitokiais dalykais: performansais, videomenu, teatru. Ir nors tai dabar mano darbuose vizualiai neatsispindi, tačiau teoriniai pamatai davė daug – ritmas, erdvės pajutimas, kompozicija – kertiniai mano kūrybos akmenys.

– Papasakok, kokia aplinka turėtų tave supti, kad galėtum ramiai kurti?

– Mėgstu tylą, ramybę, erdvę, šviesą, gamtą. Bet svarbiausia, kad būtų ramu viduje, tada kūrybai ribų nėra. Mėgstu žiūrėti į tolį, jeigu būna galimybė – į kalnus. Svarbiausia, ko reikia kūrybai, tai kantrybės, išlaukti tinkamo momento, jį išnaudoti, o jam praėjus nepanikuoti.

Svarbiausia, ko reikia kūrybai, tai kantrybės, išlaukti tinkamo momento, jį išnaudoti, o jam praėjus nepanikuoti.

Prieš keletą metų praleidau tris mėnesius namuose ant grindų, ant 10 m ilgio popieriaus lapo kiekvieną dieną valandų valandas braižydama mažyčius apskritimus. Buvo likę gal kokie 50 cm, kai atsikėlusi iš ryto blogos nuotaikos, skubėdama ir burbėdama pasidariau glotnutį ir visą jį praeidama išpyliau ant beveik pabaigto darbo. Buvo 1 min. tylos, 1 min. šoko, o paskui taip ramu ir juokinga pasidarė, nes pagalvojau – taigi norėjau kantrybės išmokti, tai va – imk ir mokykis. Ta pačią dieną antrą 10 m popieriaus lapą nusipirkau ir dar tris mėnesius užtrukau, kol pabaigiau darbą. Istorija baigėsi gerai, pats darbas išėjo dar geresnis, apkeliavo parodas keliose šalyse. Į parodą Los Andžele atėjęs vienos didžiųjų galerijų „Ace Gallery“ savininkas Douglas Chrismas jį įvertino komplimentais, o iš jo tai išgirsti buvo garbė, nes, kaip vėliau sužinojau, jis jų nežarsto.

– Ar esi produktyvi menininkė?

– Dirbu ciklais, kartais labai produktyviai, kartais ne. Pati kūrybinė praktika yra visiškai intuityvi – man nebūna deadline ar užsakymų, nekuriu specialiai parodai, o rodau tai, ką tuo metu turiu. Net jeigu turėčiau tik vieną naują darbą, turėtų jo ir užtekti. Nors taip niekada nebūna, visada darbų turiu užtektinai.

Viskas mano gyvenime man yra kūrybos dalis. Tiek dvasinis augimas, tiek fizinė gerovė, tiek psichologinis patvarumas. Aš daug laiko praleidžiu skaitydama, medituodama, praktikuodama kovos menus (ypač muai tai), jogą. Daug kas nežino ir dažnai nustemba, kad domiuosi kovos menais. Bet manyje yra ta dalis, kario archetipas, tą jėgos instinktą palieku ringe treniruodamasi. Jei nekreipiame dėmesio į savo karingąją pusę, ji pavirsta chuliganu, mušeika, neturinčiu principų ir tikslo. Joga subalansuoja kitą mano pusę, moko atrasti naujų prasmių tuose pačiuose besikartojančiuose dalykuose. Vis tą pačią asaną padaryti nėra sunku, sunkiau ją darant neaptingti ir eiti už savo įsivaizduotų ribų, tam reikia kaskart įdėti pastangų. Tinkamo maisto paruošimas
ir valgymas man taip pat yra kūrybos dalis. Jau daugelį metų nevalgau gyvulinės kilmės produktų. Gyvybę teikiantis maistas, miegas, meditacija – pagrindiniai energijos šaltiniai, o kūryba reikalauja daug pastangų ir energijos. Duoti idėjai materialią išraišką, išvesti tą idėją iš abstraktaus į matomą pasaulį – tai krūvis fiziniam, emociniam ir psichologiniam kūnui. Reikia ne tik pastangų, energijos ir disciplinos, reikia daug meilės sau. Tai beveik kiekvienam iš mūsų yra labai sunkus procesas.

Kai gali kurti iš tyrų tiesos gelmių, gali pradėti vesti save gijimo ir laisvės link. Nesvarbu, kokia išraiška ta kūryba ateis – menu, mokymu, išradimais, idėjomis ar pan. Jei ji ateina iš meilės ir tiesos, ji bus reikalinga. Aš visada sakau, kad net jeigu niekuo vertingu ir neprisidėsiu prie pasaulio ir žmonijos egzistavimo, tai bent jau darysiu viską, kas yra mano galioje, kad nepabloginčiau situacijos, neskleisčiau negatyvių žodžių, energijos, minčių. Taip, kaip mes gyvename dabar, tas masinis savęs ir gamtos naikinimas rodo, kad bendra žmonijos situacija yra sudėtinga. Gydyti, mylėti save ir kitą, kurti, gyventi pozityvų gyvenimą yra revoliucija.

– Žiūrint į tavo darbus apima meditatyvinis jausmas: kažkokie kosminiai simboliai, kai kur galima įžvelgti ir čiurlioniškų motyvų. Kas tave įkvepia?

– Tai, ką ir minėjai, – meditacija, kosmosas ir Čiurlionis! Mikrokosmosas ir makrokosmosas. Kas viduje, kas išorėje, kas danguje, kas žemėje. Pagrindiniai ir dažniausiai besikartojantys motyvai yra kalnai, saulė, mėnulis. Dažnai būna kelios saulės, keli mėnuliai, keliose skirtingose dimensijose ir laiko juostose vienu metu. Kūryboje dažnai naudoju kalno simboliką, nes širdis dainuoja matant ar galvojant apie kalnus. Kalnas – stiprybės, stabilumo, ilgaamžiškumo simbolis. Jo vizualinė, geometrinė išraiška – trikampis – pati stipriausia geometrinė forma, konstrukcijoje naudojama nuo tiltų iki namų statybos, suteikianti objektui tvirtumo. Dvasinėje filosofijoje kalnas – tai vidinis balansas, padedantis išlikti savame centre, nepaisant aplinkybių. Žmogus, turintis tokių savybių, yra vedamas vidinės savikontrolės ir ramybės, jis nėra veikiamas išorinių jėgų, sugundomas reklamų, suerzinamas pikto kaimyno ar įkyraus giminaičio, jis nesiblaško ieškodamas pripažinimo, nebando nusipirkti laimės, jis tvirtai ir nepajudinamai stovi ant žemės. Saulė – pirminis visų senųjų religijų simbolis, visa ko pradžia. Ji atneša šviesą ir gyvybę. Apskritimas – gerai atpažįstamas saulės geometrinis atitikmuo. Daugelyje religijų saulė taip pat vaizduojama ir kryžiais. Aš taip pat naudoju abu simbolius. Susikertančios linijos yra ir sąlyčio taškas tarp dviejų dimensijų. Saulė – tai tikrojo aš simbolis. Tai vyriškos prigimties energija, jėga, veržlumas, galingumas. Tai sąmoninga mūsų dalis, savęs realizavimas, logika. Mėnulis – kita šios energijos pusė, pasąmonė, moteriškoji visatos prigimtis, instinktai, tėkmė, ritmas. Mėnulis įkūnija viską, kas turi ciklus ir reprezentuoja begalybę, nemirtingumą, pačios gamtos tamsiosios pusės nušvitimą. Alchemijoje mėnulis išreiškiamas sidabru ir jo visas potencialas yra pasiekiamas, kai susijungia su saule ar auksu. Viskas, kas egzistuoja neatskiriamai nuo jo priešingo atitikmens, – universalus visatos dėsnis arba kinų filosofijoje žinomas kaip in ir jang konceptas.

Mes esame daug jautresni ir galingesni, negu leidžiame sau būti.

– Kaip tu jauti tas vibracijas? Ar girdi šviesą, matai garsą?

– Mes esame daug jautresni ir galingesni, negu leidžiame sau būti. Girdėti šviesą – tai girdėti vidinį balsą, tikrąjį aš, jausti atsiveriančią širdį, leisti sau švytėti, jausti energiją kiekvienoje kūno ląstelėje. Matyti garsą – tai matyti pasaulį kaip ritmą, kompoziciją, matyti, kai besikeičiančios natos ir besipinančios melodijos sudaro pilnatvę, visumą. Tuščia erdvė nėra tuščia, ji visko potencialas, joje jau egzistuoja šviesa, garsas ir laikas. Tai, ką mes matome ar girdime, yra mūsų pačių pasirinkimas. – Kodėl tavo kūryboje dominuoja tik trys spalvos: juoda, raudona, mėlyna? – Mane domina viskas, kas yra širdis, giluma, begalybė. Raudona – tai gyvybė, kraujas, ugnis, karštis, viskas, kas yra fizinė to išraiška. Mėlyna – tai dangus, vanduo, dievybė, eteris. Raudona ir mėlyna įrėmina visą matomą elektromagnetinę šviesos skalę, viską, ką matome. Tai taip pat yra riba ir tarp to, kas egzistuoja, bet mes nematome. Balta ir juoda – tai erdvė ir laikas. Tai apima viską, kas yra.

– Ką šiuo metu kuri?

– Visada tą patį – linijas!

– Kad jau prakalbai apie linijas... Neseniai pasirodė tavo drabužių linija. O gal tiksliau būtų – drabužiai su tavo linijomis?

– Honkonge yra tokia šauni concept store „Mahka“. Jie mane pakvietė bendradarbiauti, taip ir gimė „Gedvile x Mahka“ – sportiškų ir praktiškų drabužių. Aš mėgstu uniformą, neseku mados, per sudėtingi drabužiai ir aksesuarai man yra distrakcija, mėgstu tvarką ir aiškumą. Kolekcija tai atspindi: viskas minimaliai, darbai nekoreguoti – kokie buvo, tokie ir liko, tik kito formato. Draugai ir pažįstami labai apsidžiaugė, kad galės vaikščioti su mano braižiniais, o tada ir platesnė publika susidomėjo.

– Kas šiuolaikiniame mene tave pačią jaudina, domina?

– Aš visada linkstu prie tų menininkų, kurie kaip alchemikai transformuoja energiją, gydo pasaulį savo darbais, Tuščia erdvė nėra tuščia, ji – visa ko potencialas, joje jau egzistuoja šviesa, garsas ir laikas. Tai, ką mes matome ar girdime, yra mūsų pačių pasirinkimas.

– Kaip gyvenimas tokiame mieste kaip Honkongas veikia tavo kūrybą?

– Honkongas – labai unikalus miestas. Kaip ir kiekvienas miestas turi savo pranašumų ir trūkumų. Nežinau, ar šis miestas tiesiogiai veikia mano kūrybą. Nesvarbu, kur būčiau, gyvenu savame pasaulyje, savame erdvėlaivyje keliauju, su savais žmonėmis.

– Kaip tu jame apsigyvenai? Kuo šis miestas tave žavi, o gal trikdo?

– Prieš ką nors darydama aš daug negalvoju, o visada plaukiu pasroviui. Taip buvo ir šį kartą – atsirado galimybė čia atvažiuoti gyventi, tai taip ir padariau. Jaučiau, kad tinkamas laikas ir tinkama vieta. Prieš tai kelerius metus gyvenau Vienoje, dar prieš tai – Londone ir kituose miestuose, taigi pats procesas man nebuvo naujas. Honkonge esu jau keletą metų. Esu dėkinga, kad miestas mane priėmė. Mane reprezentuojanti galerija ir draugai tapo mano šeima. Šiame mieste nedaug vietos, bet labai daug žmonių, tačiau viskas turi savo vietą, viskas puikiai organizuota. Kai norisi gamtos, vos pasukus iš judrios gatvės gali atsidurti laukinėje gamtoje. Tai didelių kontrastų miestas, daug produktyvios energijos ir čia niekada nebūna žiemos.

– Nemėgsti žiemos?

– Žiemą kaip konceptą mėgstu. Labai gražus ir tyras metų laikas, atsinaujinimo periodas. Vizualiai – tai ypatingas grožis. Žinai, snaigės – tai gamtos linijų brėžiniai, visada tas pats, bet niekada nebūna dviejų vienodų. Ar tai ne fantastika? Bekrisdamos žemyn, kiekviena turi savo kelią ir būtent šis unikalus kelias per atmosferą, kiekvienas posūkis, kiekvienas kritimo kampas suteikia unikalią simetriją ir lemia galutinę snaigės formą. Lietuvoje žiemos nuostabios – ankstyvi, tamsūs, jaukūs vakarai, viskas apimta tiršta melancholiška romantika, šaltukas žandus kanda ir sniegas viską apkloja. Bet šalčio aš nemėgstu. Labiau patinka būti šalyse, kur atsikeli iš lovos ir gali eiti pro duris, jokių sluoksnių nereikia krautis ant savęs ir visą dieną juos nešioti. Todėl Honkongas ir Los Andželas – mėgstamos buvimo vietos, nes, pasitaisysiu, – ten ne žiemos, bet šalčio nebūna.

– Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ką veiki grįžusi?

– Grįžtu bent kartą per metus. Aplankau gimines, gamtą, draugus ir Vilniaus kavines. Kai būnu Lietuvoje, stengiuosi kažkiek ir kultūros aktualijas pasekti, aplankyti galerijas. Man lietuviškas teatras pats geriausias pasaulyje!