Populiaros dainos „Egle, mano sese“ kūrėjas porą metų kovojo su plaučių vėžiu, jo gyvybė užgeso Romainių tuberkuliozės ligoninėje. 

K. Lušas gimė 1957 m. birželio 1 d. Kaune. Mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos mokykloje ir J. Gruodžio konservatorijoje.

Velionis bus pašarvotas sekmadienį 15 val. Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčios šarvojimo salėje (V.Krėvės 95A). Šv. Mišios Gerojo Ganytojo bažnyčioje bus aukojamos pirmadienį 8 val. Karstas išnešamas pirmadienį 14 val. Laidojimo ceremonija vyks Seniavos kapinėse.

Prieš kelerius metus „Kauno dienai“ duotame interviu K. Lušas pasakojo apie savo veiklą ir ateities planus. Tąkart jį kalbino menininkė Enrika Striogaitė. Dar kartą publikuojame tą pokalbį.

– Kurį laiką, Kęstai, tavęs kaip ir nesigirdėjo. Stabtelėjai?

– Ne, nebuvo stabtelėjimo, tiesiog vyko nematomas darbas. Buvau nuėjęs į kitą veiklą.

– Ir ką veikei?

– Uždirbau pinigus. Įvairūs vadinamieji komerciniai muzikiniai projektai – baigiasi vienas, prasideda kitas, ir taip be jokio sustojimo varai toliau. Atvažiuoja dainininkas, jam reikia padaryti diską, užsisako fonogramas ir tu sėdi mėnesį, du. Per metus tų diskų pridarai krūvą, nors tavęs ir nesimato pirmame plane.

Dabar gailiuosi dėl to laiko. Apie penkiolika metų praradau.

– Bet tai irgi buvo muzika?

– Žinai, kai Lapėse atsidarė LNK televizija (iš pradžių ji vadinosi „Litpoliinter TV“ – red. past.), tas milijonierius Romas Bubnelis pasiūlė ten įsirengti įrašų studiją. Žodžiu, ten viską įrengė, o žinai, muzikantai juk visada be pinigų, tai taip ir prasidėjo. O televizija tai visai kiti pinigai. Tai va, gavome pasiūlymą, kurio negalėjome atsisakyti.

Bet prasidėjo rutina – daug metų darbas beveik vien su įrašais. Ko mes ten tik neįrašinėjome – praktiškai visus Lietuvos atlikėjus. Prasidėjo fonogramų gamyba, kompiuteriai. Plyginti su tuo, ką uždirbdavome iš koncertų, ten pasipylė didžiuliai pinigai, pradėjome mersedesais visi važinėti.

– Ir džiazo nebeliko. Tu tuos metus vadini prarastaisiais?

– Tai aišku, nes ką mes gero padarėme, praktiškai nieko.

– Kaip sako Gintaras Patackas, pomidorai augo gerai, bet visa tai buvo vien komercija. Ar ne?

– Na, ten, Lapėse, užaugo labai daug žmonių, kurie dabar Lietuvoje daro visokių dalykų. O tada jie papuolė gana atsitiktinai: kas koncertą sugrojo, kas dar ką. Pavyzdžiui, ten užaugo Marijus Mikutavičius. Jis su kompanija atvažiavo, buvo koncertas. Pagrojo, kažkam patiko, muzikantai ten likdavo savaitei, miegodavo kur papuola, buvo ten ir toks viešbutėlis. Daug ten tokių užaugo, kurie dabar daro savo darbą, pavyzdžiui, Samas iš „Bix‘ų“ ir taip toliau. Tie žmonės dabar veda laidas ir gerai dirba. Buvo geras kolektyvas, visi išėjo gerą mokyklą, tenai prasidėjo gyvo garso koncertai, techniškai išmokome surengti tiesioginę transliaciją. Tuo metu į komerciją viskas taip nekrypo, tik paskui prasidėjo reklamos, dideli uždarbiai ir visa kita.

– Paradoksas – turi pinigų, bet neturi kūrybinės laisvės ir laiko kūrybai, arba turi to laiko ir laisvę, bet neturi iš ko gyventi.

– Panašiai. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais būdavo išvis juokinga: grodavai vestuvėse, kad užsidirbtum pinigų, už kuriuos galėtum nuvažiuoti koncertuoti į džiazo festivalį. Būdavo, groju vestuvėse, o manęs jau laukia automobilis, kuriuo buvau vežamas groti koncerte Filharmonijoje. Paskui kitus muzikantus po koncerto pavaišindavau, nes turėdavau už ką.

– Ne paslaptis, kad užsienyje koncertuojantys muzikantai prisipirkdavo prekių ir jas čia parduodavo.

– Taip, mes iš esmės taip ir gyvendavome, nes, tarkim, kai pradėjom važinėti su džiazais, tai juk tik per „Goskoncertą“. Honorarų, kuriuos mokėdavo užsienis, mes nematydavome, gaudavome tik dienpinigius. Už juos sugebėdavome nusipirkti dar ir kažkokios aparatūros, kokį videomagnetofoną ar ką nors panašaus, ir grįžę parduodavome. Va toks tas džiazas buvo. Salės tai būdavo pilnos.

– Būdavo pilni ir Kauno menininkų namai, kurių vienas simbolių buvai ir tu. Prisimenant Kauno menininkų namų erą, tavo vardas – ypač ryškus, kaip nepamirštamas ir ten tau priklausęs kambarėlis.

– Menininkuose (taip vadindavo Kauno menininkų namus – red. past.) visi turėjome savo vietą. Kai uždarydavo kavinę, visi sugužėdavo pas mane ir būdavo iki ryto. Tai buvo tikri menininkų namai, supykus nebuvo nė ko pasiųsti, visi savi. Ten rinkdavosi visas meno elitas: dailininkai, skulptoriai, poetai, aktoriai. Net krepšininkai.

– Krepšininkai?

– Taip, tarkim, Ramūnas Butautas, dabar garsus treneris, ten nuolat lankydavosi. Jis yra prisipažinęs, kad čia lankydamasis suprato, kas yra menas: džiazas, dailė, visa kita. Jis tikrai supranta meną, kas yra gera muzika. Kartą atėjęs su draugu, paskui lankydavosi dažnai, nes juk tuomet Menininkai buvo galingas traukos centras, ten vykdavo procesas.

– Kodėl Kauno menininkų namai, išgyvenę tikrą aukso amžių, apmirė? Kaip manai?

– Pakilimas, procesas, trauka prasidėjo iškart po nepriklausomybės. O paskui Menininkai sugriuvo. Ne tik dėl to, kad mes iš ten dingome. Pasikeitė situacija, valdžia. Anksčiau visi, kurie dirbo Menininkų namuose, buvo iš to paties rato, visi savi. Po to vieni išėjo ten, kiti šen – visi normalūs išsibėgiojo ir atėjo vadovauti administratoriai, gal kokį verslą besitikintys padaryti, gal ką. O anksčiau ten viskas vyko barteriniais mainais. Aš, pavyzdžiui, gaudavau patalpas vien todėl, kad Menininkams surengdavau koncertų: pakviesdavau džiazo muzikantų, kurie ten pagrodavo, Menininkų namai iš to truputį užsidirbdavo, o aš turėdavau savo patalpas, rūsyje kambariuką.

Esmė ta, kad ten vyko judėjimas, atvažiuodavo geri muzikantai, pagrodavo ir Petras Vyšniauskas, ir Gintautas Abarius – visi juk yra buvę. Žinai, muzikantai nežiūrėdavo vien į pinigus. Atvažiuodavo, pagrodavo, aš nuvažiuodavau pagroti, vieni kitus palaikydavome, toks judėjimas ir vykdavo.

– Hm, dabar jau sunku tai įsivaizduoti. Dabar visi išsibėgioję...

– Ir aš iš ten dingau. Beveik 15 metų nesąmonėm užsiiminėjau.

– Tos nesąmonės – tai komercija, bulvaras, kurie, galima sakyti, menininką žudo?

– Na, matai, pavyzdžiui, Amerikoje – didelė rinka, džiazo muzikantai ten užsidirba per metus, tarkim, milijoną. O kokia Madonna – 30 milijonų. Jeigu tai permesim į mūsų mastelį, tai atitinkamai uždirbi arba 100 litų, arba 10 000 litų. Skirtumas toks, kad džiazą grodamas iš tų 100 litų pragyventi negali, o iš 10 000 litų pragyventi jau gali, taigi vidurio nėra, turi sukti į vieną pusę arba į kitą ir viskas, tik toks pasirinkimas.

– Prie mūsų sėdintis G.Patackas replikuoja, kad tau pakluso ne tik muzikos instrumentas, bet labai anksti – ir kompiuteris.

– Tai kompiuteriai kada prasidėjo? Aštuoniasdešimt kelintaisiais metais? Mes praktiškai pirmieji pradėjome dirbti su muzikinėmis programomis. Bet, žinai, nors kompiuteris įrašų studijoje labai palengvina darbą, jis padarė ir savo juodą darbą, nes dabar praktiškai visi nustojo groti ir dainuoti. Anksčiau, jei nemoki dainuoti, tai nemoki, niekas nepadės. Pavyzdžiui, orkestruotė styginiams. Anksčiau ranka juk rašydavai, būdavo, sėdi mėnesių mėnesiais, o dabar užtenka sugroti, ką reikia pataisai ir atsispausdini natas. Čia kompiuterio pranašumas – tu gali greičiau padaryti tą patį darbą. Bet jei kompiuteris pasidaro tikslas... Jo blogybė yra ta, kad visi dabar pasidarė kompozitoriais ir visa muzika pasidarė vienoda, ji niekuo nesiskiria: skambėjimas tas pats, visi tais pačiais tembrais groja, viskas skamba vienodai, visa melodika, absoliučiai viskas.

Normalus muzikantas, kad ir kokiu instrumentu grotų, turi savo kvapą, spalvą, jį gali atskirti iš minios, o jeigu visi groja kompiuteriu, kuris viską varo vienodai?

– Na, bet norisi pasidžiaugti, kad vėl atsiradai scenoje, esi matomas. Pavasarį girdėjome tave festivalyje „Kaunas Jazz“, neseniai publika nenorėjo skirstytis iš Pažaislio muzikos festivalyje nuskambėjusios premjeros Babtyno-Žemaitkiemio dvare. Kokie ateities planai?

– Varysime ir toliau, nesustosime.