Noras dalytis

Susitikime su skaitytojais autorė pasidalijo mintimis apie žmogaus situaciją ir poziciją šiuolaikiniame postmoderniame pasaulyje, kuriame humanizmo vertybes ir pasaulėžiūrą veikia posthumanistinis požiūris, gyvenimas tampa komplikuotas ir painus dėl nuolatinio skubėjimo, darbų gausos, žmogaus psichiką veikiančio susvetimėjimo, emocinės įtampos, socialinės atskirties, ypač išryškėjusios pandemijos metu.

Anot J.Sučylaitės, knygos gimimą lėmė ne tik racionalios priežastys, bet ir vidinės – noras pasidalyti poetinės terapijos ir biblioterapijos patirtimi ir žiniomis su plačiąja visuomene. Autorė sako norėjusi informuoti auditoriją apie dažnėjančias nepageidaujamas būsenas (depresines, nihilistines, vienišumo ir kt.) ir atgręžti žvilgsnį į dvasinį pasaulį, į save, netiesiogiai paskatinant susimąstyti ir iš naujo atrasti gyvenimo ir būties prasmę. Žmogus turi kurti vidinį vientisumą, rasti laiko savivokai.

Autorė neignoruoja praeities ir jos neišmeta į istorijos šiukšlyną. Iš naujo išgyvenus traumas ir sunkumus, ištyrinėjus jų atsiradimo priežastis ir padarinius, atsiranda laisvės pojūtis. Laisvės nuo praeities negatyvumo. Atsidūrus dabarties ribinėje situacijoje, prisiminimai gali padėti įgauti stiprumo ir tvirtybės – jei išbuvai tada, išbūsi ir dabar, nes tavo ego stiprus ir pajėgus rasti kelią iš tamsos į šviesą.

Taikydama poetinę terapiją psichoterapeutė parenka tinkamus eilėraščius, iš jų paimdama žodį-raktą klientų vidui atverti, užslėptoms, neretai pasąmonėje slypinčioms nuoskaudoms atskleisti, jiems prakalbinti.

Leidėjų nuotr.

Ypatingą reikšmę J.Sučylaitė teikia kalbai – kuo turtingesnė, žodingesnė ir vaizdingesnė žmogaus kalba, tuo giliau jis gali suvokti savo gelmes, kartu ir kito. Žmogus yra socialinė būtybė, jo prigimtyje slypi poreikis bendrauti, būti išgirstam, pripažintam ir suprastam. Patyrimo ir žinių dalyboms būtinas atvirumas bei nuoširdumas – tikrumas, natūralumas, bendravimas nusimetus kaukes, kuriomis prisidengiama, po jomis slepiamasi, kurios patogios ir sukuria saugumo iliuziją.

Dalijimasis savo patirtimi, savo nuodėmių, skaudulių, nerimo ir visokių kitokių būties rūpesčių išpažinimas dialogo ar polilogo metu – abipusis, tad psichoterapeutui ar kitam terapijos dalyviui kyla pavojus prisiimti kalbančiojo naštą ar jos dalį, todėl labai svarbu paskui skirti laiko sau vidinei harmonijai atkurti.

Gydanti kūryba

J.Sučylaitė bene pirmoji Lietuvoje pradėjo taikyti poetinės terapijos metodą psichikos sutrikimų patiriantiems žmonėms. 2011 m. apgynė daktaro disertaciją "Ugdomoji poetikos terapija kaip priemonė suaugusiųjų, sergančių šizofrenija ar depresija, įgalinimui", 2012 m. išleido monografiją "Poetikos terapija psichiatrinėje reabilitacijoje" (Klaipėdos universiteto leidykla) ir metodinę knygą su bendraautore L.Švediene "Poetikos terapijos metodas reabilitacijoje" (Klaipėdos universiteto leidykla).

2004 m. J.Sučylaitė buvo įvertinta Arturo Lernerio pionieriaus ženklu už poetinės terapijos idėjų sklaidą Lietuvoje ir Rytų Europoje (įteikta JAV Nacionalinės poetinės terapijos asociacijos konferencijoje). 2017 m. Birštone įkūrė Lietuvos biblioterapijos asociaciją, tapo jos prezidente. Šios asociacijos taryboje yra ir Birštono bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, o bibliotekos internetiniame biblioterapijos skyriuje įdėta programėlė "Medicininė biblioterapija".

Klaipėdos universiteto leidyklos išleista knyga "Prieš srovę" parašyta eseistiniu stiliumi, tačiau joje nėra paviršutiniško kalbėjimo, pseudomoksliškumo. Monografija parengta remiantis teorinėmis ir praktinėmis mokslinėmis žiniomis. Teiginiai argumentuojami ir iliustruojami Lietuvos bei užsienio rašytojų kūriniais, literatūrologų įžvalgomis, publikacijomis žiniasklaidoje, garsių filosofų, antropologų, psichoterapeutų ir kitų sričių mokslininkų darbais, J.Sučylaitės praktika, praktikos tyrimų rezultatų analize, klientų pasisakymais, pastebėjimais apie poezijos ir kūrybinio rašymo įtaką būsenų kaitai.

Medžiaga išdėstyta dalykiškai ir konstruktyviai. Atskiruose skyriuose analizuojama globalaus pasaulio žmogaus etinio rūpesčio problema, jausmų, dvasinės pagavos ir kalbos sąsajos, išmanioji aplinka – technologijų įtaka komunikacijoje, savivokoje, aptariamas lėtojo skaitymo bei refleksijos efektyvumas, tapatybės paieškų keliai ir klystkeliai, susvetimėjimo padariniai, profesinio perdegimo sindromas, psichosomatinės ligos.

Impulsas ieškoti ir pažinti

Kiekvienas knygos skyrius apibendrinamas, pateikiamos išvados. Tačiau skaitytojas čia neras recepto, kaip susikurti gyvenimo prasmę, kaip tapti laimingam ir džiaugtis būtimi. Nėra meditacijų rekomendacijų, pamokymų ir pagrūmojimo, įprastinių ugdomojo vadovavimo seminarų tiesų, populiariai sugrupuotų ir sunumeruotų, nekvestionuojamų taisyklių. Skaitytojas yra gerbiamas, tikima jo vidinėmis galiomis. Suvokėjui savaime iškyla daugybė klausimų ir temų pamąstymui, pažadinamas smalsumas išsamiau pasidomėti tiek poetinės terapijos metodu, tiek pasigilinti į save ir savo sociokultūrinę aplinką, ryšius su kitu.

Ypatingą reikšmę J.Sučylaitė teikia kalbai – kuo turtingesnė, žodingesnė ir vaizdingesnė žmogaus kalba, tuo giliau jis gali suvokti savo gelmes, tuo pačiu ir kito.

J.Sučylaitė žmonių tarpusavio santykius tyrinėja egzistencialisto Martino Buberio dialogo aš-tu koncepcijos kontekste, remiasi Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipų teorija, Alfredo Adlerio teorijomis, Abrahamo Haroldo Maslovo piramide ir daugybės kitų pripažintų mokslininkų teorijomis, kurie analizuoja išorinio ir vidinio pasaulio koreliaciją, egzistenciją ir transcendenciją, psichologiją, apskritai – šiuolaikinį pasaulį ir žmogų jame, kaip neatskiriamą gamtos dalį, gamtos, kurią žmogus siekia padaryti pavaldžią ir nuo kurios besąlygiškai priklausomas.

J.Sučylaitės knyga "Prieš srovę" skleidžia šviesą. "Tampame tuo, ką kuriame, o tamsa dažnai mus paliečia, ir nieko kito kartais nelieka, kaip šviesti pačiam iš savęs. Tamsa ateina iš politinių traumų, iš pažeisto žmogiško orumo, mirtinos ligos, iš teroro, sadizmo, diktato, ką man galvoti, jausti, iš neaprėpiamo kosmoso. Šviesa visada kalba meilės vardu", – sako ji.

Monografiją perskaitęs suvoki, kad jau nebūsi toks, koks buvai prieš paimdamas ją į rankas, nes užtekstinis slėpinys pažadino kažkokias vidines tiesas, kurioms įsisąmoninti reikia stabtelėjimo. Skirkime laiko sau – referuoja psichoterapeutė J.Sučylaitė, neleiskime užgesti vidinei šviesai.