Žiūrovams įprasta, kad filmuose naudojami pastatai, veikėjai įkeliami į interjerus, skirtinguose kambariuose nagrinėjami skirtingi išgyvenimai. Kinas naudoja architektūrą kaip aplinką, kurią formuoja žmogus ir laikas. Tačiau kartais autorinis kinas veikia priešingai – išbando žmogų, jo privatumą, santykį su kitais, emocijas, laiką ar pasirinkimus jau suformuotoje erdvėje ir taip testuoja mūsų gyvenamąją aplinką laike ir erdvėje.

Patikrinti, kas vyksta jūsų namuose už uždarų durų, yra itin sudėtinga. Jei kas ryžtųsi brautis į miegamąjį, jūs ir visi piliečiai yra apsaugoti pagal 24-ąjį Konstitucijos straipsnį, apibrėžiantį teises į būsto neliečiamumą. Tačiau tokius įstatymus apeina režisieriai – savitu būdu jie ieško privatumo ribų. Filmuose, lyg lupant svogūną, bandoma peržengti privatumo barjerus ir suprasti, kada grįžti nepastebėtam yra per vėlu. Filme iškalbingu pavadinimu „In the House“ („Provokuojantys užrašai“), veikėjas Klodas Žermenas užima autoritetingą mokytojo poziciją, kartu yra ir ribas peržengiantis veikėjas. François Ozono filme mokytojas, naudodamasis savo autoritetu, skatina mokinį stebėti ir aprašyti svetimus namus. Asmeniniai emociniai ieškojimai susimaišo su profesionalumu.

Pirmi rašiniai apibendrina namų smulkmenas, gyventojus, jų savybes. Tačiau kaskart vidurinės klasės namuose apsilankantis dvyliktokas atsiduria tarpinėse pozicijose tarp viešų ir privačių santykių, erdvių. Filmui įsibėgėjus, prarandama pusiausvyra – mokinys atsiduria mokytojo miegamajame. Montažo tempas greitėja, veikėjas nekontroliuoja situacijos. Erdvių ir santykių viešumas ar privatumas vaizduojamas kaip jaučiamas procesas. Kertinė riba tarp privatumo sluoksnių beveik neapčiuopiama, tačiau jos sklandžiai susietos tarpusavyje. Tai primena, kokie svarbūs yra viešų, pusiau viešų, pusiau privačių, privačių ir kitų erdvių niuansai.

Stop kadras

Privačius buržuazijos valgomuosius Luisas Buñuelis tyrinėjo ne taip jautriai. Priešingai – eksperimentavo su veikėjais ir jų tolerancijos ribomis. Tai akivaizdžiausia valgomojo scenoje – „Kukliame buržuazijos žavesyje“. Svečiai atvyksta, prasideda neformalūs pokalbiai, fone – raudonos gobeleno užuolaidos. Pirmi mandagumo gestai prie stalo, kai netikėtai įsižiebia prožektoriai ir raudonosios užuolaidos pakyla. Sąmyšis ir sutrikę svečių žvilgsniai kambaryje. Tai netikėta ekspozicija – pagrindiniai veikėjai nekoordinuotais judesiais ir žvilgsniais bėga iš scenos – valgomojo. Tai radikaliausias akibrokštas, akimirksniu privatumą paverčiantis viešumu. Staigus privatumo pažeidimas iliustruoja ir amo netekusių veikėjų reakciją, ir tai, kaip siurrealiai dekonstruojamos erdvės veikia jose esančiuosius. L.Bunuelis privatų vakarą su svečiais konvertavo į viešą, nagrinėdamas buržuazijos savybes. Tačiau tokia neetiška ekspozicija yra daugelio ekonomiškų būstų kasdienybė, kurią patiria kitos socialinės grupės. Pirmiausia –studentai, gyvenantys bendrabučiuose, bendruose kambariuose. Kiti – gyvenantys laisvo planavimo masinės statybos rajonuose. Neturint tarpinių erdvių, uždanga atsiskleisti gali bet kada. Privatumas, socialinis teisingumas pažeisti, o pasitikėjimas kaimynais ar psichologinis bendruomenės klimatas – suiręs. Deja, ne visi valgomieji gali turėti išėjimą į uždarą sodą. Taigi, privatumas yra teisė ir privilegija, kuri nėra duotybė.

Bėgimas iš namų yra visų bėgančiojo vidinio ryžto resursų reikalaujantis sprendimas. Tačiau nepalyginti daugiau jėgų reikalauja grįžimas į tuos pačius namus.

Griežtos erdvinės ribos ir išskirtinai saugomas privatumas gali tapti ginklu prieš save. Ribas gali brėžti bet kokie sutartiniai elementai: rožės, žemai nukirptos gyvatvorės, akmenų eilės. Tai intuityviai suvokiamos ribos, kurioms nereikia paaiškinimo ar kelio ženklo. Tokie kraštovaizdžiai su tobulumo siekiančiomis augalų kompozicijomis mažai kur yra taip gerbiami ir puoselėjami, kaip dabartiniuose priemiesčiuose. Žinoma, tokios ribos ir jų estetinė išraiška skirta kaimynams priminti ir jų ribas. Per žemą baltą tvorelę ir rožes „Amerikietiškos grožybės“ subtiliai atskleidė santykių niuansus tarp nepažįstamųjų – kaimynų. Kiekvienas augalas, uždengti langai, durys kuria  atstumą nuo aplinkos. Tačiau drąsiausias veikėjas išbando minėtas ribas filmuodamas kaimynus pro savo langą. Tokiomis priemonėmis 1999-ųjų juosta perteikia veikėjų psichologinius vidinius ieškojimus, tačiau ne mažiau atkreipia dėmesį, kaip skirtinguose viešumos lygmenyse žmonės gali skirtingai elgtis. Žiūrovas, artėdamas prie veikėjų ir keliaudamas per pusiau privačią veją ar žiūrėdamas pro neužtrauktas užuolaidas, gali perprasti, kaip erdvė įspraudžia gyventoją į rėmus. Skopofiliškas stebėjimas skrodžia susikurtas plokščias ribas skersai, daugiaplaniškai perteikdamas veikėjus. Vientisas kadras fiksuoja skirtingus planus. Fatališkas filmo finalas patvirtina tai, kad sukurtos ribos tarp gyvenimo viduje ir išorėje, viešumoje ir privačiai, nesiadaptuoja prie besikeičiančio gyvenimo ir yra neperžengiamos kitų. Veikiausiai tokios nemembraniškos ribos yra miesto getų, uždarų bendruomenių su vartais ar priemiesčių susidarymo pagrindas. Vaizduojama nupjautų priemiesčio vejų estetika primena apie netolygų mūsų aplinkos prasmės ir išvaizdos santykį. Tokiais atvejais estetinė kokybė tampa atvirkščiai proporcinga patiriamai savijautai jose. Grynoji estetika savaime neužtikrina socialinės ar psichologinės aplinkos pusiausvyros.

P. Kliučininko nuotr.

Namų uždarumas ir privatumas yra geriausia psichologinės ir fizinės izoliacijos priemonė (pasaulinė 2020–2021 m. pandemija tai priminė). Tokia vieta sukuria mini biosferos efektą. Tai po stiklu uždarytas augaliukas, turintis aplink save subalansuotą kiekį vandens ir dirvožemio, tačiau neturintis jokio ryšio ar galimybės reaguoti į aplinką. Tai dviprasmiškas efektas, kuriantis saugumo jausmą, bet kartu ir jį papildantis nuojautomis ir nežinomybe. Toks būvis veikiau primena kalėjimo apibrėžimą, o metodas populiarus, kai yra diktatūra, okupacijos. Mintyse sukurta aplinka lengviau patikėti gyvenant komfortiškai – miesto viloje, kuo arčiau miesto centro. Namas – apjuostas aukšta mūrine tvora, pastatytas XX a. pradžioje su keliais salonais, verandomis, įgilintu baseinu lauke, žinoma, ir sodu. Carlosas Saura savo fundamentalioje „Palesink varną“ juostoje į tokią vilą įkėlė juodaplaukę pirmokę. Nuolatinis santykis su namų gyventojais, prisiminimai iš praeities, vaizdiniuose atsirandanti motina, santykiai su teta ar laidotuvės yra terpė, iš kurios veikėja, kaip vaikas, neturi galimybių ištrūkti. Nežymus, bet siurrealus momentas primena – Irene, žiūrėdama į stogus ir mansardas kitapus gatvės, stebi save, stovinčią ant stogo, skrendančią priešpriešiais. Taip vaizduotė pasitelkiama bandymui suvokti aplinką. Finalas vainikuoja visą namų-kalėjimo įvaizdį, dinaminių kadrų eilė ritmiškai seka pro peraugusius kadagius išeinančias herojes. Jos peržengia 5 m aukščio mūrinę tvorą. Kontrastą sustiprina komercinės spalvotos reklamos ant tvoros ir besikartojantys muzikinio takelio žodžiai: „Kodėl tu išvyksti.“ Kadras po kadro, miesto vila praranda prabangų įvaizdį, namai – okupacinę prasmę. Madrido vertas paskutinis ištęstas kadras palieka žiūrovą atviroje miesto aplinkoje. Tai lyg architektūros suformuoti įkalinantys urbanistiniai kraštovaizdžiai, kuriuos formuoja tie patys įkalintieji. Vaizduojama Rugsėjo 1-oji yra tik pradžia mokytis gyventi aplinkoje, mokykloje, gatvėje, mieste.

Mes renkamės, ar priskirti savo namų prasmę fizinėms sienoms ir stogui.

Uždarumas gali tapti atskaitos tašku suvokiant realybę anapus tvoros. Vartų peržengimas gali tapti pasakojimo tikslu, o pasaulis anapus – dirbtinai sukurtu įvaizdžių rinkiniu. Tokios emocijos taip pat primena traumines patirtis ar okupaciją. „Iltinis dantis“ ir Yorgosas Lanthimosas nevengė priespaudos temos. Tačiau vaizduojamas graikiškos vilos baltas interjeras ir vitrininiai langai į sodą slopina įkalinimo nuojautą. Tai primena tik statiški kadrai ir griežtas montažas, kuriantis laužytus veiksmus. Pastatas nebėra įkalinimo priemonė, tad senieji tvirtovės-kalėjimo įvaizdžiai neaktualūs. Ribos įgauna kitų pavidalų – kiemą, juosiamą gyvatvorės ir tropinių augalų. Riba, už kurios egzistuoja perkurtos realybės pasaulis, sudaryta iš gamtos elementų. Gyvatvorių ribos primena priemiesčio, miesto vilų ir sodybų pasakojimus, atsiskyrimo nuo aplinkos motyvą ir gyvenimą atsisakant visuomeniškų bendruomeninių įsipareigojimų. Išeiti iš namų tampa beveik neįmanoma – filme tai siejama su iltiniais dantimis. Herojės ryžtas lieka numanomas. Atomazga baigiama ilgu statišku kadru ir numanomu veikėjos pasirinkimu. Taip pasaulis anapus tvoros lieka nepažintas ir žiūrovui. Juosta primena – vargu ar pabėgę iš namų vaikai, užauginti dirbtinių melo taisyklių aplinkoje, gali visavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Namas nebetenka fizinio izoliavimo prasmės. Iškreiptos vertybės diegiamos per patirtis ir iškreiptą realybės naratyvą, tad uždaros sienos nebereikalingos. Taip formuojami izoliuojantys, getų, gentrifikuoti ar uždarų bendruomenių kraštovaizdžiai, kurių ribos nesiejamos su pastatais, bet įsismelkia į pasąmonę, ir  tokių namų įvaizdžiai persekioja po ilgo laiko ir tolimų erdvių. Tokią negatyvių patirčių aplinką yra daug sunkiau transformuoti.

Mes renkamės, ar priskirti savo namų prasmę fizinėms sienoms ir stogui. Tai neabejotinai yra semantinė sąvoka – priklausanti nuo suteikiamos prasmės šiam žodžiui. Tačiau neturėdami pritarimo nebūsime visateisiais erdvės globėjais, pasisavintojais ar statytojais. Svarbu ir susitarimas su kitais. Susitarimas žmonių grupėje priartina prie bendruomenės užuomazgų, kurios daro įtaką sudėtingesniems bendruomenių santykiams. „Dogme95“ kinematografininkų grupė sėkmingai atmetė kinematografinį dekoravimą ir daugžodžiavimą. „Dogvilyje“ Larsas von Trieras vaizdavo bendruomenės santykį su namais. Tai teatrališkai minimalistiška ir estetiškai išgryninta 2003-iųjų scenografija – ant grindinio užrašyti gatvių pavadinimai, durų angų tarpai, sienų linijos, tvenkinys, malūnas ir kiti objektai. Tai svarbūs tarpusavio susitarimo ženklai. Pavadinimai – vietokūros elementai, ženklinantys vietas, linijos – privačias, viešas ir kitas erdves ribojantys ženklai. Tokioje bendruomenėje fizinis sienų statymas nebetenka prasmės. Tačiau filmavimo aikštelė turi kitais būdais perteikti filmo erdvę ir gylį. Taigi erdvę papildo dažniausiai naudojamų ir charakteringiausių baldų rinkinys. Priklausomai nuo veikėjo gyvenimo būdo, profesijos ir veiklų, namai apstatomi mediniais rašomaisiais stalais, suolais, knygų lentynomis ar lovomis. Sprendimas itin praktiškas, nelygu trys baldai, kuriuos pasiimtum į salą. Atvira erdvė pabrėžia bendruomenišką mažo miestelio gyvenimo būdą, „perregimas“ sienas. Baldai atspindi žmones, jų galias, galimybes ir nuosavybę. Tai veikiausiai yra namus apibrėžiantys elementai – labiausiai nutrinti, naudojami, reikalingiausi daiktai. Patys namai – aplinkos pripažinta erdvė ar išskirtas plotas ant žemės. Tokia aplinka namų prasmę keičia radikaliai. Namai konstruojami ne iš sienojų, bet kaimyno galvoje.

Stop kadras

Grįžtant į senus pastatus, okupacines patirtis primenančius būstus, sudegintus kaimus, išnaikintas bendruomenes ar negyvenamąsias erdves, prisiminimai intuityviai deformuojami.

Bėgimas iš namų yra visų bėgančiojo vidinio ryžto resursų reikalaujantis sprendimas. Tačiau nepalyginti daugiau jėgų reikalauja grįžimas į tuos pačius namus. Valią tokiam žingsniui galima kaupti visą gyvenimą, bet tai tampa neišvengiama, kada prievarta, smurtas ar neigiamos emocijos yra namų pagrindas. Šis fenomenas neaktualus vien psichologinių problemų patiriančioms šeimoms. Pasaulis skaičiuoja vis didėjantį laikinų pabėgėlių miestų skaičių. Tai prarastos politinės pusiausvyros, karinių, klimato pokyčių įkaitų miestai. Pabėgėliai yra procese, nuspėjantys jų ateityje laukiančius pokyčius. Panašias patirtis Amanda Kernell nufilmavo autochtonų (vietinių, senbuvių žmonių) pasakojime „Samių kraujas“. Filmas apie visą gyvenimą trunkančias, krauju paženklintas šiaurės tautos, samių, patirtis ir Elle Marjos siekį tapti visaverte modernios visuomenės nare. Tai aktualu ir dabar, tačiau XX a. požiūris į tradicinius gyventojus buvo labiau ribotas. Vietinės tradicinės tautos, tokios kaip samiai, buvo ir dažnai tebėra politiškai ir socialiai engiamos ir naikinamos. 2017-ųjų filmas nustebina žvilgsniu iš šiandienės perspektyvos. Bėgimas nuo paveldėto gyvenimo būdo ir kilmės filme paradoksaliai baigiasi ten, kur prasidėjo. Lyg tai, kas buvo ir nebėra namai, gali vėl tapti namais. Nelygu, kokie yra pagrindinės veikėjos pasirinkimai ir ryšys su vieta. Tačiau grįžimas prasideda nuo susitaikymo. Namai įgauna vieną abstrakčiausių formų, nes vienintelė jų fizinė išraiška yra klajokliškas tradicinis gyvenimo būdas atviruose kraštovaizdžiuose. Rekonstrukcijos motyvas yra vienas pagrindinių pagyvenusios herojės gyvenimo naratyvų, svarbus ir šiandienos žmonių namų paieškose. Rekonstrukcija įgauna ne tik statybų rūšies prasmę – tai tampa savęs, namų ir aplinkos suderinimo paieškomis. Grįžtant į senus pastatus, okupacines patirtis primenančius būstus, sudegintus kaimus, išnaikintas bendruomenes ar negyvenamąsias erdves, prisiminimai intuityviai deformuojami, keičiami kitais ir kuriami kitokie emociniai antstatai.

Kino žmonės moka skaityti erdvės ir laiko informaciją taip pat, kaip tų erdvių projektuotojai. Tačiau tik su kinematografija dirbantieji geba rekonstruoti, deformuoti ir išbandyti, kaip veikia erdvė ir laikas (panašiai kaip Agnes Varda eksperimentavo kurdama kino namelį, su stiklines sienas dengiančiomis filmo juostomis). Erdvės ir veiksmai juose priimami kaip duotybė. Kitaip tariant, erdvė savaime neiškeliama kaip pagrindinis elementas (jei iškeliama – veikėjas tampa tos erdvės auka). Tai nesukuria fiksuotos, vieno pasakojimo ateities, kurioje užstringa dažnas architektas, bet stebi, kaip toli erdvės gali veikti ir kisti laike, kokią įtaką gali turėti laikas erdvei, kiek inertiška ir besikeičianti erdvė gali būti ir kaip tas erdvėlaikis galėtų paveikti jo dalyvį. Kinas gali identifikuoti, kas yra tie, kurie turi galią keisti, o kada žmogus yra įstrigęs erdvėlaikyje. Gal dėl to architektūra nėra muzika. Tai galėjo būti iki fotografijos atsiradimo XIX a. Architektūros klasikas Remas Koolhaasas įžvelgė, kad  architektūra yra scenarijaus rašymo forma.

Tekstas ir fotografijos sukurtos Architektūros fondo projektui „Aikštėje“. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.