Tiesiai iš Havajų atkeliavo ir šis mitologija paremtas kūrinys, kuris ne tik suteiks naujų žinių ir skaitymo malonumo, bet net mažuosius paskatins pasvajoti apie atokiausią pasaulio kampelį.

Su kūrinio autore Vaiva Rykštaite ir iliustruotoja Viktorija Ežiukas kalbame apie knygos kūrimo procesą, Havajų svajones ir realybę. O kam nepakaks interviu, esate laukiami susitikimuose su autore Lietuvoje, knygynuose „Pegasas“: Vilniuje – rugsėjo 22 d. 18 val. (VCUP „Pegasas“), Kaune – rugsėjo 23 d. 18 val. („Pegasas“, Laisvės al. 81) ir Klaipėdoje – rugsėjo 24 d. 14 val. („Pegasas“ „Akropolyje“).

– Vaiva, kodėl šį kartą vaikams? Tam turėjo įtakos dukrelė?

– Dukrelė gal šiek tiek suminkštino mano širdį, sušvelnino aštresnius asmenybės kampus, bet vaikams pradėjau rašyti ne dėl to. (O gal dėl to, tik pati sau to nepripažįstu?) Iki šiol sutrinku paklausta, kokio amžiaus vaikams skirta ši knyga – nes vyresnių nei mano dukra vaikų nepažįstu, nežinau, kokio amžiaus jie ką moka, ką supranta. Tačiau pradėjusi domėtis senąja Havajų mitologija, pati aikčiojau kaip vaikas: viskas taip ryšku, spalvota, netikėta ir kartais šiek tiek naivu. Ateityje norėčiau parašyti ir didesnės apimties, gilesnę knygą apie Havajus suaugusiems. O pasakos ir trumpos legendų įkvėptos istorijos man gavosi organiškai – toks formatas atrodė tinkamiausias perteikti salų atmosferai. Kita vertus, juk ir pats gyvenimas Havajuose iš šalies aplinkinių įsivaizduojamas kaip pasaka.

Parašiusi „Ugnikalnio deivę ir Džoną iš Havajų“ pamačiau, kaip vis tik smagu ir įdomu rašyti vaikams! Tai visai kas kita nei dirbti prie romano. Rašant apima toks šventiškas lengvumo jausmas, o kartu ir didžiulė atsakomybė. Labai daug galvoju apie lyčių vaidmenis, apie moralę, svarstau, kas vaikus įkvėps, kas prajuokins? Jau dirbu ir prie kitos knygos vaikams rankraščio, bet sąmoningai save stabdau – pirmiausia reikia pažiūrėti, ar mažiesiems skaitytojams patiks šita knygelė, ar susikalbėsime.

– „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“. Kiek joje mitologijos, kiek realybės, o kiek Jūsų išmonės?

– Beveik kiekviena istorija yra paremta Havajų mitologija arba geologija. Į rašymą mėgstu žiūrėti anatomiškai: šiuo atveju knygos griaučiai yra tikri faktai ar salyne plačiai žinomos mitinės dievybės, kaip antai ugnikalnio valdovė Pelė, o raumenys, t. y. pats istorijos kūnas, – jau mano išmonės vaisius. Redaktorė pasirūpino glotnia kūrinio oda, o dailininkė padarė fantastišką makiažą ir šukuoseną.

Duosiu pavyzdį: Havajų mitai byloja, kad deivė Pelė iš tiesų atkeliavo iš Taičio salų, taip pat minimi jos nesutarimai su seserimi vandens stichija, minimi ir šventieji ir dieviškieji rykliai. Tačiau linksmai ir įdomiai papasakoti jų nuotykius – tai jau mano darbas. Kai kuriuos havajietiškus vardus sąmoningai keičiau lietuviškais, kad vaikams būtų suprantamiau. Labai stengiausi kuo suprantamiau perteikti geologinę Havajų situaciją – pasakoju apie vulkaninės kilmės salų susidarymą, ugnikalnio lavą ir apie banglenčių sporto atsiradimą. Tikiuosi, kad knyga bus ne tik įdomi, bet ir naudinga pasaulio pažinimo prasme. Deja, galimas ir šalutinis poveikis: mažieji skaitytojai gali užsimanyti patys aplankyti Havajus! Bet svajonės apie tolimas keliones, manau, skatina gyventi drąsiau.

– Viktorija, jums artima Havajų, mitologijos tema?

– Apskritai man mitologija labai artima. Nuo mažens ypač patikdavo padavimai ir legendos, pasakojantys apie pasaulio sukūrimą, matomas ir nematomas mitines būtybes, gyvenančias mūsų aplinkoje. Ir iki šiol patinka keliaujant mišku ieškoti laumių pėdsakų, o temstant jūroje laukti pasirodant undinių. Havajų mitologija man buvo kažkas naujo, neatrasto, dėl to labai įdomu. Todėl su didžiuliu malonumu piešiau Pelę ir jos nuotykius.

– Vaiva, kokiems skaitytojams ši knyga? Kas būtinai turėtų ją perskaityti?

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad knyga bus įdomi ir suaugusiems, nors jas rašiau protingam, smalsiam, pasauliu besidominčiam vaikui, kuris jau moka skaityti arba turi kantrybės klausytis šiek tiek ilgesnės istorijos. Kita vertus, aš savo pusantrų metų dukrytei jau dabar „skaitau“ net „Time“ žurnalus – vartome, žiūrime paveiksliukus, juk kartais užtenka ir to.

Taip pat tikiuosi, kad knyga bus vienodai įdomi ir mergaitėms, ir berniukams: čia daug nuotykių gamtoje, o pagrindiniai veikėjai Džonas ir Pelė abu yra stiprios ir įdomios asmenybės Tiesa, teko padirbėti prie deivės Pelės įvaizdžio: dailininkės prašiau, kad jos nepieštų nei liesos, nei mergaitiškai gležnos. Juk ji havajietė, aukšta, stambi, galinga ugnies moteris, o ne šiaip kokia trapi mergytė. Labai tikiuosi, kad ir knygą skaitančias mergaites įkvėps toks stiprios moters herojės įvaizdis.

– Ar knygoje galima rasti ir daugiau svarbių socialinių temų?

– Rašydama apie socialines temas negalvojau ir jų dirbtinai į tekstą kišti nebandžiau. Tačiau nujaučiu, kad keletas knygos vietų tikrai įkvėps vaikus ir tėvus įdomiems pokalbiams apie žmonių tarpusavio santykius. Turbūt labiausiai nerimavau dėl tos vietos, kur ištekėjusi havajietė moteris Alanė tiesiog iš nuobodulio platoniškai įsimyli kitą vyrą... Ir dar kokį ypatingą! Daviau rankraštį skaityti keletui protingų mamų, ir joms ši vieta moraline prasme neužkliuvo. Tad tikiuosi, kad niekas nesipiktins, o vaikai galės su suaugusiaisiais aptarti kai kurių jausmų nepastovumą ir paviršutiniškumą.

Taip pat bus progų aptarti ir lietuvės santuoką su kitataučiu, ir seserų tarpusavio santykius, ir turistų įtaką gamtai.

– Ar iliustracijos atitinka Jūsų susikurtus deivės Pelės, Džono ir kitų veikėjų įvaizdžius?

– Tikrai taip. Nors iš pradžių galvoje turėjau susikūrusi labai aiškius Havajų tapybos klasiko Herbo Kane'o paveikslų vaizdinius, tačiau dailininkė Viktorija Ežiukas tikrai pajautė knygą ir padarė net geriau, nei tikėjausi. Jos piešiniai tokie minkšti, svajingi, švelnūs ir, tikiuosi, labai malonūs smalsiai vaiko akiai. Turbūt mano mėgstamiausia iliustracija dabar – tai naktį ant ryklio keteros jojanti deivė Pelė. Arba scena, kur Džonas su mama pasitinka lavą. Ir skrudintuvas su išdegusiu ugnikalnio atspaudu ant duonos riekės! Viskas gražu.

– Viktorija, gal išduosite, kokią iliustraciją piešti buvo sunkiausia?

– Iš pradžių, vos pradėjus piešti, viskas atrodė gana sudėtinga, nes pradedant naujus piešinius dažniausiai jau „matau“, kaip jie atrodys, o šis kartas buvo kitoks. Apie Havajus visiškai nieko nežinojau, todėl teko juos jaukintis ir skaityti daug papildomos literatūros. Beveik mėnesį praleidus su pasakojimais, filmais apie Havajus ir apsiklijavus dirbtuvių sieną įkvepiančiais Havajų paveiksliukais su spalvomis, tekstūromis, augalais ir tatuiruočių dizainais sėdau prie darbo jau drąsiau, ir visi piešiniai „išplaukė“ vienas po kito. Prie visų iliustracijų buvo ilgai sėdėta, bet nei apie vieną nepasakyčiau, jog buvo sunku piešti.

– Galbūt sužinojote ką nors naujo apie šį kraštą?

– Pradedant piešti knygą apie Havajus žinojau tik kaip apie salą, kur merginos su kokosų riešutų liemenėlėmis ir palmių sijonais ant jūros kranto, rožinio dangaus ir palmių fone, linguoja pagal ukulele grojamą muziką. Aloha Hawaii.... Pradėjusi gilintis pamačiau, jog esama ir visai kitos pusės. Aktyvus ugnikalnis, kur slepiasi Pelė, pastoviai tekanti lava, krentanti į vandenyną, banglentininkai, šiaudiniai nameliai ir dangoraižiai, žmonės, gyvenantys ugnikalnio papėdėje tarp lavos upių ir juodų akmeninių laukų, neragauti vaisiai ir nematytos gėlės... Jau ieškausi pigesnių lėktuvo bilietų bei įdomių rezidentūros programų.

– Vaiva, papasakokite, kokia rašytojos diena Havajuose.

– Norėčiau pameluoti, kad keliuosi pusę penkių ryte ir lekiu „surfinti“. Taip tikrai daro dauguma vietinių gyventojų ir mūsų bičiulių. Dažnai net biuruose dirbantys žmonės mėgsta saulei tekant pračiuožti per bangas ir tik tada eiti į darbą. Bet aš bijau vandens ir dažnai tiesiog paskęstu buityje. Keltis stengiuosi kuo vėliau, bet viskas priklauso nuo dukrytės. Kartais ji mums su pirštukais akių vokus atlupa pusę septynių ryte, o kartais, labai labai retai, atsibundame po aštuonių. Vyras eina į darbą, o aš einu ruošti tropinių vaisių ir uogų glotnučių ir virti košės pusryčiams. Rytais man patinka neskubėti ir laikytis ritualų, nors iš šalies jie atrodo ir labai buitiniai: dukros maudymas, lovos klojimas, rengimasis, miežinės kavos gėrimas... O tada jau viskas priklauso nuo aplinkybių. Dažniausiai vežu dukrą į žaidimų grupę, kartais važiuojame į paplūdimį, kartais reikia greitai lėkti į miestą nupirkti produktų vyro restoranui, kartais susitinku su draugėmis ar einu į mamų klubo susitikimus, bet labiausiai džiaugiuosi kai lyja. Nes tik tada turiu rimtą dingstį kiūtoti namuose su knyga ar geru filmu, ar tiesiog parymoti, paliūdėti – kitiems mano lietuviška melancholija dažnai nesuprantama, o lauke šviečiant saulei pati jaučiuosi kalta, jeigu neinu laukan. Mano šventas dienos laikas – dukters pietų miegas. Tuo metu nedirbu jokių buities darbų, nevairuoju, bet valgau pyragą ir rašau. Rašymas yra mano džiaugsmas, mano darbas, mano terapija. Dukrai pabudus manęs vėl nebelieka, vėl paskęstu buityje ir daiktų nuo žemės rinkime. Kartą per mėnesį stengiuosi būtinai nuveikti kažką tokio, išeiti iš savo komforto zonos, pažinti Havajus giliau. Liepą važiavome ir dešimt kilometrų ėjome pėsčiomis pažiūrėti iš ugnikalnio besiveržiančios lavos iš arti. Prieš porą savaičių buvome apsistoję ekologiškuose poilsio namuose hipių sostinėje Pahoa. Dabar bandau patekti į būgnininkų ritualinę šventę...

– Koks didžiausias privalumas gyventi šioje svajonių saloje? O ar yra nors vienas trūkumas? Galbūt kažkas, dėl ko pasiilgstate Lietuvos?

– Oi, trūkumų daug! Viskas gražu tik atvirukuose ir feisbuko nuotraukose. Nors savo gyvenimu skųstis tikrai negaliu, tačiau Havajuose yra visko: ir nusikalstamumo, ir skurdo, ir benamių, ir statistiškai nuskęsta daugiausiai žmonių visose JAV. Visos Havajų salos labai skirtingos. Man patinka Oahus su sostine Honolulu – ten stengiamės nuskristi bent porą kartų per metus. O mūsiškė sala, Havajai arba vietinių vadinama Didžioji sala, – tai nuostabiai gražus... kaimas. Čia yra ir upės, ir ugnikalniai, ir nuostabūs paplūdimiai, kriokliai, slėniai, visus metus auga tropiniai vaisiai, avokadai... bet aš pasiilgstu kultūros, renginių, spektaklių, gero kino. Turbūt didžiausias gyvenimo Havajuose trūkumas yra tai, kad čia gyvenant keliauti bet kur yra ir labai toli, ir brangu. Juk Havajai yra nuošaliausia gyvenama vieta pasaulyje, mums ar į Japoniją, ar į žemyninę Ameriką yra vienodai toli...