Natūralu – mums, žmonėms, aktualiausia yra mūsų gyvenimo trukmė ir kokybė. Tačiau ar kada pagalvojote, kad ne vien žmonės evoliuciškai siekia išgyventi kuo ilgiau? Žemėje yra gausybė įvairių rūšių, kurios ilgaamžiškumo siekia ne mažiau negu mes.

Leidykla VAGA skaitytojus kviečia atrasti įtraukiantį ir informatyvų danų rašytojo Nicklas Brendborg mokslo populiarinimo leidinį „Medūzos sensta atbulai: mokslo atsakymai apie ilgaamžiškumą“ (Jellyfish Age Backwards: Nature's Secrets to Longevity). Mokslu paremtuose atsakymuose apie ilgaamžiškumą skaitytojai ras gausybę įdomybių apie tai, kaip ir kodėl įvairios planetos rūšys prisitaikė gyventi kuo ilgiau.

„Knyga man buvo vienas malonumas. Ne vien todėl, kad mane domina ši tema, – ypač kai užsisakinėju kokteilius, – bet ir dėl to, kad ji siūlo giliai įtraukiantį ir mokslu pagrįstą įvadą į žinias, kaip veikia mūsų kūnas, kodėl mes senstame ir kodėl įvairios priemonės, skirtos senėjimo procesams neutralizuoti arba laikinai pakreipti į priešingą pusę, t. y. į jaunystę, o ne į senatvę, iš tikrųjų gali būti veiksmingos. Niclasas kviečia mus į pakerinčią ekskursiją po mūsų kūną, po kurios mes gerokai geriau suprantame, kaip jį veikia geri ir blogi dalykai. Galiu garantuoti, kad skaitytojams bus smagu, jie taps išmintingesni ir gyvens ilgiau bei sveikiau, nei būtų gyvenę neperskaitę šios knygos“, – knygos pratarmėje sakė Lars Tvede.

Ši knyga yra kaip tik apie tai: kaip mirti jaunam kuo įmanoma vėliau. (...) Pažadu, kad jums nereikės paslėpsniuose prisisiūdinti jokių liaukų, taip pat maudytis tarp žmogėdrų roplių.

„Medūzos sensta atbulai“, išleista 2021-aisiais Danijos Karalystėje, iš karto pateko į perkamiausių knygų viršūnes. Ši mokslo populiarinimo knyga sulaukė žaibiško dėmesio, netrukus buvo išversta į daugiau nei 25 kalbas ir tapo tarptautiniu bestseleriu, o 2023-aisiais knyga buvo nominuota prestižinei Royal Society Science Book Prize premijai.

Knygoje autorius skoningu humoru papildo moksliniais tyrimais paremtą informaciją apie tai, kaip nuo žmogaus ar pelių iki bakterijų ar kitų gyvūnų – visa, kas gyva, yra prisitaikę senti kuo lėčiau. Lengva, plačiam skaitytojų ratui suprantama kalba, autorius išdėsto naujausius tyrimus. Taip pat knygoje pateikiama paprastų bet veiksmingų rekomendacijų apie tai, kaip kuo ilgiau puoselėti jaunatviškumą ir gyventi kuo ilgiau.

„Ši knyga yra kaip tik apie tai: kaip mirti jaunam kuo įmanoma vėliau. Apie tai, ką mokslas gali pasiūlyti, kad sveikai nugyventume kuo ilgesnį gyvenimą. Pažadu, kad jums nereikės paslėpsniuose prisisiūdinti jokių liaukų, taip pat maudytis tarp žmogėdrų roplių. Vis dėlto laukia ilgas kelias. Ilgesnio gyvenimo siekis visada buvo apipintas pagražinimais ir apgavystėmis. Šiandieną, aišku, viskas pasikeitė, kai magiją ir religiją pakeitė mokslas – kuris, laimei, nuo Serge’o Voronoffo laikų smarkiai pažengė į priekį. Tačiau tebėra sunku perprasti, kas teisinga, o kas klaidinga. Esama daugybės šarlatanų, o daugelis geriausių mokslo pasiekimų paprastiems žmonėms išlieka neprieinami nežinomuose žurnaluose, parašytuose moksliniu žargonu. Dabar kyla didysis klausimas: ką dabar žinome apie senėjimo stabdymą ir ką galima saugiai pritaikyti savo gyvenime?“, – knygoje svarstė autorius.

N. Brendborg yra pramintas jaunuoju genijumi. Įgijo biotechnologijų magistro laipsnį ir šiuo metu yra molekulinės biologijos doktorantas. Jis yra jauniausias mokslininkas, kurio knyga buvo nominuota britų prestižinei premijai Royal Society Science Book Prize, per visą programos istoriją. Šiuo metu N. Brendborg laikomas vienu perspektyviausių biotechnologijų tyrinėtojų.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Kovos su senėjimu tyrėjų mėgstamiausi gyvūnai

Esama dar vieno labai ypatingo gyvūno, su kuriuo dar nesusipažinome. Jis tapo tikra kovos su senėjimu žvaigžde. Gyvena Rytų Afrikoje. Žvalgydamiesi po savaną, kažin ar pastebėsite šį mūsų naująjį favoritą. Tačiau kelių centimetrų po žeme gylyje jis laksto paties pastatytais ištisų kilometrų ilgio tuneliais. Plikasis smėlrausis – taip šis gyvūnas vadinamas – nepaprastai įdomus, bet bjaurumo kaip pats velnias. Įsivaizduokite žiurkę iš baisiausio košmaro: oda rausva ir raukšlėta, iš kūno styro vos keli ilgi plaukai. Jo rausimo įrankis – kandžiai – kyšo iš burnos, o beveik neregės akys tėra maži taškeliai. Kaip jau minėjome, plikieji smėlrausiai gyvena didžiuliuose požeminių tunelių tinkluose Rytų Afrikoje. Tunelius rausia 20–300 narių kolonijos, o šie naudojami jamsų (dioskorėjų šakniavaisių) ir kitų šakniavaisių paieškoms. Kai neieško ėdesio arba nepatruliuoja ieškodami priešų, plikųjų smėlrausių kolonija laikosi savo pagrindinėje būstinėje. Čia daug vietos maistui saugoti, taip pat įrengti lizdai, skirti miegoti, ir netgi vietos tuštintis ar mesti atliekas. Pagrindinėje kolonijos būstinėje taip pat galima sutikti ypatingą smėlrausį – motinėlę. Plikųjų smėlrausių kolonija funkcionuoja kitaip nei įprasta žinduolių banda. Šios mažos žiurkės yra vieninteliai bendruomeniniai žinduoliai. Taip gyvena, pavyzdžiui, bitės ir skruzdėlės. Motinėlė iš smėlrausių vienintelė, susilaukianti jauniklių, o kiti kolonijos nariai yra laikinai nevaisingi darbininkai bei kareiviai. Išskyrus kelis patinus, kuriuos ji pasirinko būti savo berniukais žaisliukais. Tačiau plikojo smėlrausio ypatumai neapsiriboja vien jo ateiviška išvaizda ar vabzdišku gyvenimo būdu. Mus, žmones, jis ypač domina todėl, kad pažeidžia senėjimo taisykles: plikasis smėlrausis yra mažas, bet ilgaamžis.

Kita plikųjų smėlrausių išskirtinė galia – gebėjimas išvengti vėžio. Tyrimai atskleidė, kad tarp tūkstančių plikųjų smėlrausių buvo rasti tik šeši auglių atvejai.

Suaugęs sveria apie 35 gramus – ne ką daugiau už pelę. Tačiau jo amžiaus rekordas gerokai viršija 30 metų. Jei norite lyginti, paprastų pelių amžiaus rekordas yra maždaug ketveri metai. Plikieji smėlrausiai ne tik gyvena ilgiau – jie beveik niekada neserga vėžiu, visą gyvenimą išlieka aktyvūs, gali ilgai daugintis ir turi ypač sveikus kaulus bei širdį. Kad suprastumėte viso to svarbą, įsivaizduokite: esate mokslininkas, norįs sužinoti, kaip įmanu gyventi ilgiau. Kur ieškosite įkvėpimo? Viena iš akivaizdžių galimybių – ištirti ilgai gyvenantį gyvūną. Galbūt pavyks sužinoti keletą jo paslapčių. Pagalvokime. Ilgaamžiai gyvūnai... banginiai? Ne, su jais dirbti laboratorijoje gali būti sunkoka. Drambliai? Ta pati problema. Paukščiai mažuose narveliuose? Gyvūnų kankinimas (ir jie net ne žinduoliai). O kaip plikieji smėlrausiai? Gyvena ilgai? Tinka. Galima laikyti laboratorijoje? Irgi tinka. Žinduoliai, kaip ir mes? Taip. Kol kas viskas gerai. Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria tyrėjai, – rasti, su kuo palyginti. Šiuo atveju, atrodytų, aišku, kad reikia ieškoti trumpaamžio giminaičio. Tada pavyktų ištirti, kokie šių dviejų giminaičių skirtumai galėtų paaiškinti nevienodą jų gyvenimo trukmę. Šiuo atveju plikasis smėlrausis pasirodo esąs protingas pasirinkimas. Du labiausiai ištirti laboratoriniai gyvūnai yra plikojo smėlrausio giminaičiai – pelės ir žiurkės. Jos ne tik artimos giminės, bet ir gyvena itin trumpai. Laimei, mums net laboratorinio chalato apsivilkti neprireiks. Viso pasaulio laboratorijos jau pluša, siekdamos atskleisti plikųjų smėlrausių paslaptis. Beje, tyrėjai praneša, kad jaunų ir senų smėlrausių beveik neįmanoma atskirti. Galima sakyti, kad plikajam smėlrausiui atrodyti jaunam kartelė gana žema: pakanka būti beplaukiam ir raukšlėtam. Vis dėlto įdomu: ne tik visi bandymai rodo, kad plikieji smėlrausiai sensta lėtai, – tai matoma plika akimi.

Kita plikųjų smėlrausių išskirtinė galia – gebėjimas išvengti vėžio. Tyrimai atskleidė, kad tarp tūkstančių plikųjų smėlrausių buvo rasti tik šeši auglių atvejai. Tokiam mažam gyvūnui tai ypač įspūdinga. Palyginimui, vėžio požymių po mirties aptinkama 70 proc. visų laboratorinių pelių. Be to, apskritai normalu, kad 20–50 proc. kokios nors rūšies gyvūnų suserga vėžiu. Įskaitant ir mus: Danijoje vėžys ką tik aplenkė širdies ir kraujagyslių ligas, buvusias didžiausiomis visų žudikėmis. Todėl nuostabu, kad mažas mįslingas graužikas iš Rytų Afrikos rado būdą šią ligą sutramdyti. Nieko neatsitinka net mokslininkams bandant plikiesiems smėlrausiams sukelti vėžį dirbtinai (kaip tai nesunkiai pavyksta padaryti pelėms). Pažeistos ląstelės, užuot virtusios agresyviu, greitai augančiu augliu, tiesiog žūsta.

Nicklas Brendborg, „Medūzos sensta atbulai: mokslo atsakymai apie ilgaamžiškumą“, iš anglų kalbos vertė Ieva Tomaševičiūtė, leidykla VAGA, 2025.