Ne taip seniai išleidęs gausiai iliustruotus pasakojimus „Gyvas miško pasaulis“, „Gyvas vabzdžių“ pasaulis, o netrukus knygoje „Lietuvos paukščiai. Su tikrais gamtos garsais“ vaikams padėsiantis atskirti paukščių balsus gamtininkas nusprendė papasakoti ir apie šaltakraujus.

„Varlės, žalčiai, rupūžės, driežai, vėžliai – ne pasakų personažai, o mūsų gamtos dalis, kuri tyliai nyksta. Žinome apie juos labai mažai, o ir tai, ką žinome, dažnai primena pasakas. Norėjau, kad vaikai ir suaugusieji pažintų ne baubus, o tikrus, sudėtingus mūsų evoliucijos gyventojus“, – sakė S. Paltanavičius.

Selemonas Paltanavičius. M. Golubevo nuotr.

Su gamtininku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Iš pirmojo žvilgsnio atrodo, kad šaltakraujų Lietuvos gamtoje ne tiek ir daug. Gal klaidinga taip manyti?

– Šaltakraujai – ypatingi stuburiniai gyvūnai, kuriuos vienija tam tikros fiziologinės savybės. Mūsų keturių metų laikų cikle jų sudėtingas gyvenimas turi didelę prasmę, nes tik taip jie gali išlikti. Lietuvoje žuvų yra apie 100 rūšių, roplių – 7, varliagyvių – 13. Žuvims pasisekė labiau, o roplių ir varliagyvių menka įvairovė negali išsiskirti individų gausa: kai kurios rūšys yra tikrai retos, ne visiems pažįstamos. Ir jų nykimo tendencijos kelia susirūpinimą.

– Ar tikrai šaltakraujų kraujas šaltas?

– Šaltakraujai yra tokie – jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros. Todėl šaltuoju metu būna šaltas ne tik jų kraujas, bet ir visi gyvūno raumenys, audiniai, organai. Kadangi jokių kūno apdangalų, pavyzdžiui, šilto kailio, jie neturi, pakelti savo temperatūros arba išlaikyti ją nuolatinę, negali. Vadinasi, gyventi tenka taip, kaip yra, o tai – pats tobuliausias prisitaikymas ir garantija išlikti.

Tiesa, reikėtų žinoti ir tai, kad panašiai kaip šaltis, jiems pavojinga šiluma bei karštis – perkaitę šie gyvūnai žūsta netgi dažniau.

– Šaltakraujį gyvūną paimti į rankas – ne visada malonu. Visi jie šalti ir slidūs?

– Jie tikrai šalti – juk šaltakraujai! Taigi, rankų nuo jų nesušilsi (juokiasi). Tačiau sakydami, kad jie ,,slidūs“ bei ,,šalti“, kartojome daug sykių girdėtą šių gyvūnų nepažįstančių žmonių išankstinę nuomonę. Atrodo, ji – paveldima, mamos ir močiutės savo vaikams ir anūkams puikiai ją perteikia. Ir nėra jau toks nekaltas šis manymas – nukenčia žalčiai, angys, bekojai driežai gluodenai, kuriuos kai kas vadina varinėmis gyvatėmis, netgi rupūžės bei varlės.

– Ar tokias baimes galima įveikti? Tikrai! Tereikia paimti į rankas nors patį mažiausią rupūžiuką, jį apžiūrėti, pasidžiaugti ir paleisti. Džiaugsitės nugalėję tai, kas visiškai nereikalinga, – savo baimę!

– Šiandien žinome ir mokome vaikus, kad gamtoje nieko nereikia bijoti! Tačiau tai nereiškia, kad galime elgtis netinkamai. Su gamta, su mūsų mielais šaltakraujais turime gyventi kaimynystėje – negalima jų liesti, imti, skriausti ar naikinti.

M. Golubevo nuotr.

– Apibūdinkite šaltakraujus. Kokių išskirtinių bruožų jie turi?

– Šaltakraujai nepasižymi intelektu, jų nei prisijaukinsi, nei namuose laikysi. Tačiau stebėdamas supranti, kad savo namuose jie, netgi žuvys, yra išmanūs, gebantys ne tik medžioti, bet ir pavojų išvengti gyvūnai. Gamtoje tai – itin svarbu.

Ir dauginasi jie įdomiai. Žuvų ikrai, pavyzdžiui, vystosi tam tikrą laipsniadienių skaičių. 10 laipsnių temperatūros vandenyje lydekos ikrams prireiks pastovėti 14 dienų, jei vanduo bus 14 laipsnių, lervutės išsiris po dešimtis dienų.

Panašiai vystosi ir varlių, roplių kiaušiniai. Unikali yra netikroji roplių gyvavedystė, kai gluodeno ar angies patelė kiaušinius nešioja ir peri savo kūno ertmėje.

Ne mažiau unikalus ir ilgas įmygis, kai varlės ir ropliai iki pusės metų praleidžia nejudėdami. Visą tą laiką jie nenaudoja maisto, tačiau gyvybinės funkcijos yra palaikomos.

– Kaip šie gyvūnai prisitaiko prie mūsų klimato, ypač prie šaltų žiemų?

– Išgyventi žiemą jie gali tik nunirę į gilius urvelius, po kelmais. Nė vienam gyvūnui neįmanoma išlikti sveikam temperatūroje, žemesnėje nei nulio laipsnių. Taigi, žiemą jie miega. Ir miega ten, kur žiema nepasiekia.

Neramina tai, kad šiandien varliagyviai ir ropliai išgyvena atvirkštinį procesą – jų žiemos miego, nejautros laikas gerokai sutrumpėjo. Šiuo metu žalčiai, driežai, angys prabunda vasarį ar kovą, kai dar visai neseniai tai įvykdavo balandžio gale. Sunku pasakyti, kokias pasekmes sukels toks skubėjimas, natūralioje gamtoje to būti neturėtų…

M. Golubevo nuotr.

– Kuo šaltakraujai svarbūs mūsų ekosistemai? Kokias funkcijas jie atlieka?

– Jie svarbūs mūsų gyvajai mitybos grandinei – juk žuvimis, varlėmis, ropliais maitinasi daug gyvūnų. Kai kurie jų netgi specializavosi. Pavyzdžiui, erelis žuvininkas gaudo tik žuvis, gana retas mūsuose paukštis – gyvatėdis – gaudo žalčius, angis, gluodenus, driežus. Ne visada reikėtų galvoti apie vienų ar kitų gyvūnų naudą – jie užima savą ekologinę nišą, esmingai nekeisdami kitų rūšių ar jų grupių populiacijų. Daug svarbiau – gera jų būklė, liudijanti, kad gamtoje yra darna, pusiausvyra.

– Ar Lietuvoje esama nykstančių rūšių? Kokia žmogaus veikla joms labiausiai kenkia?

– Nyksta ar labai retomis tapo kai kurios žuvų rūšys, kad ir skersasnukis, ūsorius, tačiau labiausiai neramu dėl visų varliagyvių ir beveik visų roplių. Net įprastos rusvosios varlės, paprastosios rupūžės tampa retos, kai kur – netgi nykstančios.

Visame pasaulyje varliagyviai drastiškai nyksta, ne geriau laikosi vėžliai, daugelis gyvačių, žalčių. Mūsų Raudonosios knygos sąrašuose yra balinis vėžlys, žalioji ir nendrinė rupūžės, kūmutė ir medvarlė, lygiažvynis žaltys. Šiek tiek geriau gyvuoja geltonskruostis žaltys, o štai angis – labai graži gyvatė – jau be galo reta.

M. Golubevo nuotr.

Kas jiems kenkia? Visur reikia ieškoti žmogaus, pažeidusio jų buveines, neleidžiančio migruoti, nuodijančio jų aplinką ir tiesiog naikinančio. Liūdna tai konstatuoti, bet dar liūdniau, kad mažai kam rūpi. Arba – rūpi per mažai.

– Kurį iš Lietuvos šaltakraujų galima pavadinti nepelnytai pamirštu?

– Mano atrodo, gerokai primiršti jie visi. Gal tik žuvis prisimename, bet tik tada, kai einame žvejoti. Nei varlių, nei roplių problemos nėra derama mūsų aplinkosaugos, gamtosaugos politikos dalis. Pasisekė baliniam vėžliui, kurio populiacija tik žmonių dėka buvo išsaugota, išgelbėta – dabar Lietuvoje gyvena iki 1 000 šių vėžlių.

Istoriniu laikotarpiu geltonskruostis žaltys buvo toks svarbus lietuvių kultūroje ir buityje, kad apie tai kaip unikalų reiškinį rašė to metu užsienio kronikininkai. Dabar žalčio niekas neskriaudžia. Bet į savo namus neįleidžia, neateina jis žaisti su lietuvių vaikais. Liko tik istorija.

– Pamenu, vaikystėje su dėde eidavome gaudyti gyvačių, močiutė jas džiovindavo ir šerdavo kiaulėms. Kokių naudingų medžiagų jos turi?

Tai, kas buvo kažkada, – ne pati šviesiausia praeities pusė. Dabar to nėra ir jau nebus, o prisiminti būtina, tai – mūsų bendra istorija. Nemanau, kad džiovintos gyvatės naudingos, bent jau kiaulėms. Didžiausias dalykas čia – žmonių tikėjimas. Kas kita – gyvačių nuodai. Visų pirma, jie naudojami gaminti serumams, kurių prireikia, kai gyvatė įkanda. Gyvačių nuodai naudojami ir vaistų gamyboje. Tačiau tokie nuodai imami ne iš gmtoje sugautų, o iš serpentariumuose laikomų roplių.