Prieš porą metų Lietuvoje išleista Jūratės Statkutės de Rosales knyga "Europos šaknys ir mes, lietuviai" baigėsi šeštuoju skyriumi, tačiau ir to užteko, kad pro mūsų istorijai svetimųjų statytą užtvanką imtų veržtis negirdėta baltų istorijos srovė. Ką naujo ras skaitytojai šiemet pasirodžiusios minėtos knygos antroje dalyje?

Pralaužė melo užtvanką

Kai prieš penkerius metus istoriko Tomo Baranausko įkurtame interneto "Istorijos forume" Venesueloje gyvenanti iškili baltų proistorės tyrėja J.Statkutė de Rosales užsiminė, kad gudų (vokiškai – gotų) kilmė yra ne germaniška, o baltiška, tyrėja sulaukė skeptiškų atsiliepimų. Mat ji tame forume teigė suradusi Viduramžių raštų, kuriuose gudų (gotų, getų) kilmės vieta nurodoma prūsų žemėse.

J.Statkutei de Rosales Lietuvoje pralaužti pirmuosius ledus požiūryje į mūsų proistorę padėjo vilniškė Digrių šeima, kuri pasirūpino išleisti čia jos pirmąją knygelę poleminiu pavadinimu "Didžiosios apgavystės".

"Dideliam mano džiaugsmui kai kurie Lietuvos istorikai, archeologai, kitų sričių specialistai šį mano darbą pastebėjo ir įvertino tai, ką dalis Vakarų mokslininkų jau aptarinėjo kaip svarų įnašą į Europos istoriją. Kartu buvo pralaužta mūsų, baltų, tikrosios istorijos užtvanka, kurią šimtmečiais statė svetimieji", – kalbėjo Kaune viešėjusi tyrėja.

Protėvių požiūris į karą

Kas naujo J.Statkutės de Rosales šį rudenį pasirodžiusioje knygos "Europos šaknys ir mes, lietuviai" antroje dalyje? Į šį klausimą autorė trumpai atsako taip: "Šioje dalyje aprašau laikotarpį pirmaisiais mūsų eros amžiais nuo baltų pajudėjimo iš baltiškų žemių pietų link iki Romos paėmimo 410 m. Turėjau surinkusi daug medžiagos iš anksčiau, tačiau man dar svarbiau buvo ją suprasti, įvertinti."

Tyrėja pastebėjo, kad dar neseniai pati priskyrė germanams vadinamųjų barbarų grobikiškus žygius III a. į dabartinės Turkijos teritoriją. "Dabar galiu įrodyti, kad tuos žygius rengė baltai, kai romėnai, kurių imperija tuomet apėmė ir dabartinę Turkiją, nesilaikydavo su gudų (baltų) valdovais pasirašytų sutarčių", – aiškino ji.

Kartu J.Statkutė de Rosales pažymėjo, kad anuomečių baltų valdovai buvo aukšto lygio politikai, tik išskirtiniais atvejais (kai reikėjo sutvirtinti savo valstybės pozicijas) savo politinius sprendimus paremdavę karu.

Tautos rezervo gausa

Anot knygos leidėjo Petro Jonušo, J.Statkutė Rosales mums parodė akis badančias baltų istorijos klastotes ir ragina jų atsikratyti, kad suprastume, jog esame gyvi išlikusios seniausios kalbos sergėtojai, garbingų ir kovingų protėvių palikuonys.

Pastarąja prasme bene įdomiausias skaitytojams bus antros dalies paskutinis skyrius. Anot autorės, jame pateikiami faktai, kaip 406 m. pakilo paskutinė baltų banga iš Sūduvos. Beje, pastarąjį pavadinimą, t. y. sūduvių ir galindų gentis mini 90–168 m. gyvenęs antikos geografas Ptolemėjus Klaudijus savo veikale "Geografija". Tad Sūduva pasaulio istorijoje paminėta maždaug prieš 1860 m.

Anot J.Statkutės de Rosales knygos, mūsų protėviai III–IV a. įsikūrė Balkanuose, o V a. užkariavo Romą. Minėtu laikotarpiu jie, gudai (baltai), turėjo didžiulį tautinį rezervą šiaurėje, iš kur buvo atėję. Būtent tas tautinis rezervas turėjo didžiulės reikšmės ano meto įvykiams.

Protėvių papročiai

Etninės baltų žemės V a. tęsėsi nuo Baltijos jūros iki Desnos su Dniepru santakos pietuose. Tad nieko nuostabaus, kad istoriniuose, pavyzdžiui, Romos šaltiniuose minimos šimtatūkstantinės baltų pagonių karalių vadovaujamos kariuomenės, dalyvavusios žygiuose į Italiją.

Anot J.Statkutės de Rosales, anuomet tarp Romos ir didžiulės baltų valstybės pasirašytose sutartyse pastarieji, turėję gausią kariuomenę, pažadėdavo romėnams tam tikrą karių, einančių su vadais, skaičių, o Roma už tai baltams mokėdavo ir duodavo laisvos prekybos Romos teritorijoje teises. Jei romėnai sutarties nesilaikydavo, gudais vadinti baltai ateidavo su kariuomene atsiimti tai, kas jiems priklauso.

Ne visi tokie žygiai baigdavosi sėkmingai, bet, nepaisant kelių stambių pralaimėjimų V a. pradžioje, gudai, vadovaujami karaliaus Alarikio, 410 m. užėmė Romą.

Romėnai esą labai bijojo gudų, nes šie aukojo savo dievams svarbiausius belaisvius – Vakarų baltai (pavyzdžiui, prūsai) šį paprotį išlaikė iki XIV a., sudegindami ne tik svarbų priešą, bet kartu ir jo žirgą.

Įveikė Romą ir paliko

Autorės aprašomu (III–V a.) laikotarpiu baltų valstybė, kurią kartais valdydavo net du karaliai, buvo gerai organizuota: valdoma aukštu politikos lygiu, pasižymėjo puikia administracine tvarka, stipriomis karinėmis pajėgomis ir buvo gerokai senesnė už Romos imperiją.

Pasak autorės, pagal senąsias kronikas pirmoji gudų, t. y. baltų valstybė jau gyvavo pusantro tūkstančio metų prieš Kristų, o XIII a. Ispanijoje karaliavęs Alfonsas X Išmintingasis baltų valstybės įkūrimą savo istorinėse kronikose nukelia net į 1850 m. pr. Kr.

410 m. romėnų generolas Stilikonis, ne kartą gelbėjęs Romą nuo gudų (baltų) kariuomenės, imperatoriaus įsakymu buvo nužudytas, nes buvo kilęs iš vandalų genčių, priskiriamų germanams. Pastarieji buvo Romos imperijos priešai.

"Žudynės Romoje buvo nukreiptos ir prieš atėjūnus – imperijoje buvo nužudyta 7000 gudų šeimų, kurių vyrai po baltų karaliaus Radagaisio pralaimėjimo Romai, liko čia gyventi. Vyrai, įsiutę dėl savo šeimų žūties, perėjo į karaliaus Alarikio kariuomenę, 410 m. pasiekusią Romą. Istorikų nuomone, tuomet į karaliaus Alarikio kariuomenę įstojo apie 30 tūkst. buvusių Radagaisio kariuomenės vyrų, gyvenusių Romos imperijos teritorijoje", – sako J.Statkutė de Rosales.

Rašo trečią dalį

Karalius Alarikis, 410 m. rugpjūčio 24 d. įžengęs į Romą, liepė nedeginti miesto, neliesti krikščioniškų bažnyčių ir jose pasislėpusių žmonių. Netrukus Alarikis mirė, o vadovavimą didžiulei gudų (baltų) valstybei perėmusio karaliaus Ataulpio nebedomino Italija – baltai iš jos pasitraukė ir apsigyveno Pietų Prancūzijoje, o vėliau – Ispanijoje.

"Trečiojoje, paskutinėje knygos "Europos šaknys" dalyje, pasakosiu apie mūsų protėvių apsigyvenimą Pietų Prancūzijoje, susitaikymą su Roma, įsibrovimą į Ispaniją. Iš pastarosios jie siekė išvyti ten apsigyvenusius amžinus savo priešus germanus – alanus, suevus ir vandalus. Rašysiu ir apie gudų atneštas į Ispaniją kalbas, kurių artimiausia dabartinei lietuvių kalbai buvo galindų, apsigyvenusių Kastilijoje", – naujausios knygos temas vardijo J.Statkutė de Rosales.

Komentarai

Eugenijus Jovaiša, Archeologas profesorius humanitarinių mokslų daktaras

Savo knygoje "Aisčiai" pateikiu skaitytojams tokį J.Statkutės de Rosales gotų ir baltų santykio vertinimą: "Ji sutapatino gotų istoriją su baltų istorija, sakydama, kad gotai yra tie patys baltai. Neigdama Skandzos buvimą Skandinavijoje, ji iš esmės neigia šiaurinę gotų istoriją, ją atiduodama baltams. Ir čia ji veikiausiai teisi, tačiau gotų nuo "Skitijos prie Meotidės" istorija yra tikra Rytų germanų – gotų – istorija, kurią liudija antikos šaltiniai nuo 238 m. Vielbarko kultūrą priskyrus Vakarų baltams ir dešiniojo Vyslos kranto erdvėje atsivėrus sąlyčiui su Tautų kraustymosi arena, bendrai gotų ir Vakarų baltų išeivių istorijai atsiranda įtikinamos prielaidos, tarp jų – ir garsiajai galindų istorijai Pirėnuose ir baltiškiems artefaktams Kryme greta IV a. gotų kapų."

Sakydamas, kad negalima baltų tapatinti su gotais, turėjau omenyje, kad reikia tyrinėti tas istorines epochas ir tas galimybes, kurios suvedė gotus ir Vakarų baltus į bendrų interesų sferą. Tokia bendra sfera, pavyzdžiui, gali būti gotų ir galindų kultūrų susidūrimas Pietų Galijoje ir Pirėnuose ar Rytų gotų karaliaus Teoderiko telkta šiaurinių barbarų kampanija prieš Bizantijos imperiją.

Šiemet pasirodė antroji J.Statkutės de Rosales knyga, kurioje jau nebekalbama apie prielaidas, kad gotai yra baltai. Dabar jau gotų istorija su visomis jos antikos autorių aprašytomis detalėmis "užtempta" ant vakarų baltų, kuriuos vadina gudais, savindamasi svetimos tautos istoriją. Tai nepriimtina, – jokiuose šaltiniuose ar autorės baltams primestos istorijos vingiuose, kuriuos aprašė antikos autoriai, nėra užuominų apie galimybę tapatinti gotus su baltais "gudais". Juo labiau kad ir "gudo" etimologija nėra aiški. Manau, kad autorė turėtų gerokai atsargiau vertinti gotų ir baltų santykius ir neklaidinti Lietuvos istorija besidominčių skaitytojų.

Romualdas Grigas, Profesorius habilituotas socialinių mokslų daktaras

Kaip patyrusi mokslininkė, J.Statkutė de Rosales atsekė mūsų proprotėvių ir jų giminaičių kultūros bei migracijos po didžiulius plotus kontūrus. Mūsų proprotėvius – šį superetnosą ji vadina gudais, kurie kitomis kalbomis kalbančiose valstybėse vadinami getais ar gotais – tai tvirtai įrodė J.Statkutė, nustebindama ir suglumindama tuos, kurie seniai buvo pasisavinę ir išsidaliję mūsų probaltiškąją istoriją.

Gal tai, ką savo tyrimais įrodė ir parodė J.Statkutė de Rosales, pagaliau privers lietuvius atsikratyti "kumečio sindromo", naikinančio mus kaip tautą ir kaip valstybę? Štai, pavyzdžiui, Šventojo Brunono žūtis 1009 m. Lietuvos pasienyje iki šiol pristatoma vos ne kaip laukinių, svetimo kraujo ištroškusiųjų aktas, kai šis priešiškos anuomečiams baltams ideologijos skleidėjas įžengė į jų šventa žeme laikomą teritoriją, nepaisydamas draudimų ir perspėjimų. O kodėl iki šiol be dėmesio lieka vos ne tuo pačiu metu, kai žuvo Šventasis Brunonas, kito arkivyskupo – Adomo Bremeniečio išsakyta mintis apie baltus: "Humaniškiausi žmonės. Tik gaila, kad jie – nekrikštai."

Šiuo pavyzdžiu norėjau parodyti, kokios didelės erdvės egzistuoja įvairioms istorijos įvykių interpretacijoms. Pasirinkimas priklauso nuo mūsų pačių, nuo tokių drąsių žmonių kaip Marija Gimbutienė, Jūratė Statkutė de Rosales – jų darbai, jų rezultatai spinduliuoja "radiaciją", kuri stiprina kiekvieną  mūsų ir kartu – valstybę.