Švedų režisierius Jonas Ohmanas kartu su Sauliaus Griciaus (1963–1991 m.) bendražygiais baigia kurti dokumentinį filmą apie šį iki sielos gelmių žaliąjį, Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininką, degusį nepriklausomybės link žengiančios Lietuvos reikalais.
Įamžins filme
S.Gricius – vienas ryškiausių Lietuvos ekologinio ir etnologinio judėjimo "Atgaja" lyderių – save vadino tilvikinių šeimos paukščio paprastojo griciuko lotynišku vardu limosa limosa. Dabar galima drąsiai sakyti, kad ilgaplaukiam vaikinui storais akinių rėmeliais toks vardas išties tiko. Paprastasis griciukas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, o tokio idealisto ir kovotojo, koks buvo S.Gricius, dabar iš tiesų reikėtų ieškoti su žiburiu.
Prabėgus daugiau kaip dviem dešimtmečiams nuo jo žūties, buvę bendražygiai ryžosi atgaivinti laiko nublukintą žaliojo paprastojo griciuko portretą – pasitelkę kino įmonę "Ketvirta versija" ir režisierių J.Ohmaną, baigia kurti dokumentinį filmą preliminariu pavadinimu "Žalieji muškietininkai". Filmo kūrimo idėjos autorė – S.Griciaus bendražygė Audronė Vaitkutė.
Žadino visuomenę
"Vidutinio amžiaus kauniečiai prisimena S.Gricių kaip praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio disidentą, žygeivį, žaliąjį, vėliau – Kauno vicemerą. Tai buvo nepaprastai charizmatiška asmenybė, kuri sovietmečio saulėlydyje žadino ir kartu stebino sąstingio išvargintą visuomenę drąsiais, kartais net drastiškais protesto veiksmais. Jis lengvai suburdavo tūkstančius jaunų žmonių po "Atgajos" klubo vėliava, žadinusia visuomenę", – teigė S.Griciaus bendražygė G.Aleksandravičiūtė, konsultuojanti J.Ohmaną.
Anot filmo kūrėjų, juo siekiama dabartinei kartai perteikti anuomečių išsivadavimo judėjimų dvasią, pristatyti ryškią ir kartu tragišką S.Griciaus asmenybę, kvietusią į kovą už nepriklausomybę, savas tradicijas ir istoriją gerbusią žaliąją Lietuvą ne smurtu, o tiesos sakymu, simboliniu, bet tvirtu veiksmu.
J.Ohmanas stebėjosi
"Savo ekologinę veiklą pradėjome sodindami medžius, tvarkydami piliakalnius, Kauno senamiestį – anuomet buvo populiarios paminklotvarkos idėjos. Prisimenu ir mūsų akcijas prieš prekyboje pasirodžiusias kartonines gėrimų pakuotes (vadinamuosius tetrapakus), gan greitai išstūmusias itin ekologišką stiklo tarą, kurią būdavo galima grąžinti į maisto produktų parduotuves. Deja, šio Lietuvą šiukšlinančio srauto mes nebuvome pajėgūs sustabdyti – jis tiesiog užtvindė mūsų šalį ir su juo negalime susidoroti lig šiol", – apgailestauja G.Aleksandravičiūtė.
Pasak J.Ohmano, iš visų S.Griciaus organizuotų ekologinių ar protesto akcijų jam didžiausią įspūdį paliko žaliųjų žygis į karinį aerodromą Kėdainiuose 1989 m. Šios akcijos dalyviai, laikydamiesi visiškos tylos, pateko į aerodromą pro šonines kiauras tvoras ir susėdo ant aerodromo tako. Tai buvo ekstremali tylos akcija: sėdintieji tylėjo, tačiau rankose laikė plakatus su užrašais "Red army, go home!" ir savo mažus vaikus. Rusų kariškiai iš netikėtumo tik skėsčiojo rankomis nežinodami, ką daryti. "Reikia pripažinti, kad S.Gricius, rengdamas tokius žygius, turėjo nepaprastą ribos, iki kurios galimi tam tikri veiksmai, nuojautą", – pastebėjo režisierius.
Nori sudominti jaunimą
J.Ohmanui įsiminė ir S.Griciaus su aktore Rūta Staliliūnaite 1987 m. inicijuota Šv. Gertrūdos bažnytėlės Kaune gynimo akcija – būtent tada pirmą kartą Kaune suplevėsavo tautinė vėliava. Didžiulį įspūdį režisieriui paliko ir Sauliaus gebėjimas suburti daugiatūkstantinę minią į akciją Baltijos jūrai apginti. "Šis simbolinis mėginimas apkabinti rankomis jūrą tapo įžanga į garsųjį "Baltijos kelią", – priminė J.Ohmanas.
Filme S.Griciaus bendražygiai dalijasi atsiminimais plaukdami plaustu upėmis ir upeliais, jūra pro tas vietas, kuriose anuomet vyko kas nors svarbaus, brangaus, susijusio su "Atgaja", jos įvairiapuse veikla ir S.Griciumi.
"Tekantis vanduo, kaip gyvenimo ir laiko tėkmės simbolis, tapo pagrindiniu filmo motyvu. Jį turėtų lydėti muzikinis leitmotyvas, suaustas iš anuomet skambėjusių įvairių muzikos žanrų melodijų. Tokios muzikinės pynės dar neturime, bet gal rasis žmonių, kurie mums pasiūlys tokią melodiją, tapsiančią filmo leitmotyvu?" – retoriškai klausė J.Ohmanas, savo filme siekiantis anų įvykių liudytojų atsiminimais ne sukrėsti Lietuvą, o paakinti ją pažvelgti į save giliau. Režisierius norėtų, kad filmą pamatytų kuo daugiau dabartinio jaunimo.
Vakarams tai įdomu
"Turiu labai daug nufilmuotos medžiagos, nuotraukų, senų dokumentinių kadrų – visa tai dar reikės persijoti per save, savo poziciją ir likusius kadrus sudėti į dokumentinį filmą", – kalbėjo J.Ohmanas.
Filmo kūrėjai jau pristatė filmo juodraštį JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir sulaukė didelio susidomėjimo, o J.Ohmano sesuo, nors ir nesuprantanti lietuvių kalbos, po filmo juodraščio peržiūros reziumavo: "Čia kalba užtikrinti, tikri žmonės." "Skandinavų susidomėjimą iš dalies galima būtų paaiškinti tuo, kad dabar Vakaruose tapo madinga Rytų Europos tema. Noriu tikėti, kad šis filmas apie atgimstančios Lietuvos maksimalistą idealistą, siekusį darnių žmogaus santykių su gamta, visuomenės – su besikuriančia valstybe, bus palankiai visuomenės sutiktas", – vylėsi J.Ohmanas.
Filmo kūrėjai tikisi kauniečių paramos ne tik kuriant filmo melodiją – leitmotyvą. Apie kitas iškilusias kūrėjams problemas galima išsamiau sužinoti filmo svetainėje internete: www.limosalimosa.lt.
Ištikimas žaliųjų idėjoms
Saulius Gricius gimė 1963 m. birželio 27-ąją Kaune, pasitraukė iš gyvenimo 1991 m. gegužės 19-ąją.
Anuomečiame Kauno politechnikos institute (KPI) įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.
Studijuodamas KPI susidomėjo kraštotyra, folkloru ir suvokė, kad "lietuvio dvasia ir gyvensena – gamtiška, žalia. Įstojęs į instituto žygeivių klubą "Ąžuolas", daug keliavo.
Studijų metais vedė kurso draugę Angelę, su kuria augino dukrą Laimą ir sūnų Gailių.
1987 m. liepos 16-ąją kartu su bendraminčiais įkūrė Kauno paminklosaugos klubą "Atgaja".
1988 m. spalio 15-ąją įsteigtas Lietuvos žaliųjų judėjimas, o S.Gricius pradėjo eiti Kauno teritorinio gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas.
1988 m. buvo išrinktas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatu.
1989 m. kovo 1 d. S.Gricius kartu su dviem bendražygiais, protestuodami prieš Kauno vandenvalos įmonės statybos aikštelės parinkimo vilkinimą, pradėjo bado streiką.
1989 m. kovą Tilžėje S.Gricius su bendraminčiais surengė akciją prieš Nemuną teršiantį celiuliozės fabriką.
1989 m. balandžio 29 d.–gegužės 15 d. S.Gricius su bendražygiais surengė akciją prieš Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės galingumo didinimą.
1989 m. liepos 7–16 d. Taikos žygio metu suorganizavo antikarinę akciją, protestuojančią prieš sovietų kariškių vykdomą gamtos niokojimą.
1989 m., būdamas Kauno vicemeru, kreipėsi į KTU radijo klubo narius, rūpindamasis sukurti radijo ryšio tiltą su Vakarais tam atvejui, jeigu prasidėtų ginkluota sovietų karinių pajėgų agresija.
1990 m. surengė "Nerimo dūžių" akcijas prie Kauno įmonių, didžiausių aplinkos teršėjų (Kauno dirbtinio pluošto gamyklos, "Bangos" gamybinio susivienijimo ir kt.).
1990 m. pavasarį S.Gricius vėl išrinktas Kauno miesto tarybos deputatu, rinkėjams įsipareigojo siekti, kad jo kadencijos laikotarpiu būtų pastatyti Kauno vandenvalos įrenginiai.
1990 m. balandžio 11 d. S.Gricius išrinktas Kauno miesto mero pavaduotoju, atsakingu už aplinkos apsaugą, miesto ūkį ir vystymąsi bei sveikatos apsaugą, patvirtinama jo parengta miesto ekologinės būklės gerinimo programa.
1991 m. per Sausio įvykius S. Gricius buvo vienas iš pagrindinių gynybos organizatorių Kaune.
1992 m. S. Gricius (po mirties) apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
1992 m. S. Griciui (po mirties) už gamtosaugos veiklą įteikta pirmoji Valdo Adamkaus premija.
Naujausi komentarai