Metai nuo Rusijos revoliucijos pradžios

1918 metų kovo 12 dieną sukako lygiai metai nuo Rusijos revoliucijos pradžios. Visi laikraščiai pažymėjo datą, kuri sujaukė ir taip jau Pirmojo pasaulinio karo iš vėžių išmuštą pasaulį. „Dziennik Wilenski“:

„Antradienį, mažai kam pastebėjus, sukako Rusijos revoliucijos pradžios metinės. 1917 metų kovo 12 dieną Peterburgo telegrafo agentūra išsiuntinėjo žinią, kad caras „neribotam laikui“ paleidžia Dūmą ir Valstybės tarybą. Tai buvo paskutinė caro vardu paskelbta agentūros telegrama... Dvi dienos po Dūmos paleidimo carizmas buvo nuverstas, o vadovaujama Rodziankos Dūmos valdyba perėmė valdžią.

Tai įvyko vos prieš metus, o atrodo taip seniai. Perversmų laikais gyvenimo tempas yra toks intensyvus, kad net per mėnesį įvyksta rimtų pokyčių, o metai tampa beveik epocha. Nes tiek pokyčių įvyko per tuos metus.“

„Lietuvos aidas“ Rusijos revoliucijos metinių proga Petro Klimo straipsnyje „Rusijos valstybės skolos“ nagrinėja kur kas Lietuvai svarbesnes problemas:

„Kuriant Lietuvos valstybę, be visos eilės politinių klausimų, iškyla dar ypačiai svarbių ir taipo pat didžiai painių finansinių (piniginių) klausimų. Jų, būtent, atsiranda visų pirma dėl tos priežasties, kad, kaip ir kiekviena naujai kuriamoji valstybė, Lietuva turi būti atskirta nuo kitos valstybės (Rusijos). Bet ilgą laiką išgyvenusi toje valstybėje, Lietuva susipynė su ja įvairiausiais ryšiais ir daugeliu žvilgsnių sutapo... Lietuva neturėjo savo atskirų skolų – Rusijos skolos todėl buvo drauge ir jos skolos. Užtat dabar, Lietuvai nuo Rusijos skiriantis, teks išrišti klausimas, kaip bus su tomis senosios plačiosios Rusijos valstybės skolomis.

Tiesa, čia atsitiko dar vienas nepaprastas istorijoje dalykas, kurs tarytum tą klausimą vienu kirčiu atkerta. Būtent, dabartinės Rusijos revoliucijos vadai senąsias skolas, kaip rašo laikraščiai, visiškai paneigę, tarytum jų visai nebūtų.“

Šis straipsnis tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos Taryba, nors ir neturėjo didelės politinės patirties, buvo labai įžvalgi ir mokėjo rasti įdomius kelius Lietuvos ateičiai:

„Tuo būdu atskirtieji kraštai arba „paveldėtojai“ visuomet gauna tesėti senojo kaltininko prisižadėjimus. Bet kiek tų prisižadėjimų toki „paveldėtojai“ privalo ant savęs pasiimti – tai toli gražu nėra lengva apskaityti...

Vokietijos finansininkai dabar tą dalyką imasi gvildenti ir tarią patį užimtųjų kraštų klausimą rišti su tų kraštų apsiėmimu mokėti Vokietijai atatinkamąją Rusijos užsitrauktų skolų dalį. Bet iš kitos pusės, imant skolų mokėjimą visoms kitoms valstybėms, čia supina tą bylą dar mūsų nuostoliai, kurių mes patyrėme būdami karo ugnyje ir okupacijoje. Kaip tas dalykas turėtų čia išsilyginti, turint omeny sugriautojo krašto atstatymo reikalą – tai yra iš tikrųjų pamatinis ir mūsų kuriamosios valstybės klausimas. Ir tai reikėtų jau iš anksto atkreipti savo didžiausią domę.“

Įdomu, kad net konservatyvia vokiškojo militarizmo dvasia persunkta „Dabartis“ blaiviai ir įžvalgiai vertino socializmo ateitį. Žinoma, tai tiesai, kuri buvo aiški jau 1918 metais, kai kurių šalių diktatūroms suvokti prireikė daugiau nei 70 metų, o kai kurių kaimyninių šalių valdovai dar ir šiandien nesugebėjo iki galo suvokti istorijos pamokų:

„Pasaulio istorijos skleidimosi ratas neprivalo risties atgal: o ligi šiol revoliucija nieko daugiau nereiškė. Priekin teeina tiktai tokia pažanga, kuri teikia stiprybės ir gerovės. Konservatizmas su liberalumu pakaitomis, rodosi, yra paskirti išrišti tam uždaviniui, o niekuomet socializmas, kurs per didžiu savo karštumu ir besaikiu radikalizmu pralenkia pažangą, ir tokiu būdu iš pažangos atsiranda ėjimas atgal. Tai yra pasaulėžvalgos klausimai, į kuriuos kiekvienas privalo gerai įsigilinti. Verta įsidėmėti tos pamokos, kurių mums teikia rusų revoliucija.“

Pasauliui tapo žinoma ir kita tiesa

Tuo pat metu pasauliui tapo žinoma ir kita tiesa, kurią šiandien mes puikiai žinome. Bostone leistas katalikiškas Šv. Juozapo darbininkų sąjungos laikraštis „Darbininkas“ išspausdino straipsnelį „Lenin ir Trocki parsidavėliai“:

„Garsus Rusijos patriotas, kurio vardas neskelbiamas dėl jo paties saugumo, suteikė laikraščiui „Petit Parisien“ dokumentus, kurie parodo, kad Lenin, Trocki ir kiti bolševikai pagriebė valdžios vadžias į savo rankas su vokiškais pinigais.

Tai yra įstabiausias susekimas. Viena žymiausių ypatybių yra ta, kad Lenin, tasai atkakliausias kovotojas prieš kapitalistus, besąs riebiai apmokamas Vokietijos amunicijos pramoninkų.

Dokumentai parodo, jog net kovo 2 dieną 1917 už savaitės prieš Rusijos revoliuciją, Vokietijos imperatoriškasis bankas pranešė savo agentams Šveicarijoj, kad Leninui ir Trockiui be jokio atsikalbinėjimo reikia teikti pinigų kiek tiek jie norės vedimui propagandos Rusijoj.“

Taip jau sutapo, kad visos Rusijos IV sovietų suvažiavimas vyko revoliucijos metinių metu. „Dziennik Wilenski“:

„Keistas sutapimas, kad kovo 12, per pirmąsias revoliucijos metines, Maskvoje susirinko sovietų kongresas, kuris privalo nuspręsti, ratifikuos Rusija taiką, ar ne. Sunkios patirties metai jau už Rusijos liaudies nugaros. Iš tiesų kiekvienos šalies liaudis brangiai privalo sumokėti už savo laisvę, bet Rusija sumokėjo už ją ypač brangiai.“

Rusijos sovietų suvažiavimas patvirtino Lietuvos Brastos taikos sutartį. „Dziennik Wilenski“:

„Maskvos sovietas, kaip praneša Maskvos radijo agentūra, balsų dauguma nusprendė pritarti Lietuvos Brastos traktatą.

Leninui ir jo, draugams... pavyko palenkti Maskvos ir provincijų sovietus pritarti jų požiūrio taškui.

Iš 195 oficialių dalyvių, 110 pasisakė už taiką.“

„Lietuvos aidas“ straipsnyje „Ko Rusija neteko per taikos sutartį Brastoje?“ suvedė imperijos netekčių balansą:

„Trečiuoju taikos sutarties straipsniu atskiriama nuo Rusijos Lenkija, Lietuva ir Kuršas...

Sekant tos pačios sutarties šeštuoju straipsniu Rusija privalo pasitraukti iš Ukrainos, Livžemio, Igaunijos ir Suomijos (Finliandijos)...

Sutarties ketvirtuoju punktu Rusija netenka Užkaukazės sričių: Ardabano, Karso ir Batumo...

Iš viso tad Rusija taikos sutartimi Brastoje netenka maždaug 1 323 000 kvadr. kilm. ploto ir 60 milijonų gyventojų.

Jokia tad valstybė pasaulio istorijoje nėra dar per karą nustojusi, kaip dabar Rusija.“

Vienintelis kelias Lietuvai – visiška priklausomybė nuo Vokietijos?

Tuo metu mūsų krašto ateitis vis dar buvo labai neaiški ir jos perspektyvos dažnai svarstomos už uždarų valdžios kabinetų durų, partijų suvažiavimuose ir laikraščių puslapiuose. „Dabartis“:

„Ar yra paaiškėjęs stovis?

Dar Rusijoje ir kitose valdijose dar nėra paaiškėjęs padėjimas... Visos paribio valdijos – ne tiktai Ukraina ir Suomija – turi žengti žingsnį priekin ir galutinai nusistatyti ateities programą.

Kuršas tatai yra padaręs... Savo žingsnį pamatuodama, Kuršo taryba sako:

... Tiktai valdovo valdomi ir galingos vyriausybės sandariai priglausti prie Vokietijos, mes kuršiečiai tegalime susilaukti sugyjant žaizdų, padarytų mūsų tėvynei pasaulio karo, ir naujo patarpimo mūsų gyvenimo... Mūsų akyse stovinčios, ištvirkusios rusų demokratijos pavyzdys ir sustiprina ir sudrūtina monarchinius mūsų įsitikinimus...

Ir Lenkijos sutvarkymas dabar pradeda vykti geriau. Rodosi, kad atsakingieji lenkų sluoksniai yra supratę, jog su tokia politika, kuri teatsižvelgia tiktai į lenkų geidimus, negalima sudaryti sutarimo su vidurio valdijomis...

Taigi telieka tiktai Lietuvos klausimas, kuris dar reikia išrišti. Mes daug kartų esame pabrėžę, jog, turbūt, Lietuvos klausimas jau seniai būtų buvęs išrištas, jeigu lietuviai būtų prisilaikę išminties žodžių: „Žvirblis rankoje yra vertesnis, negu karvelis ant stogo“. Bet ir dabar dar ne per vėlu susiprotėti, nors kaip išrodo, jog susiprotėjus anksčiau, lietuvių reikalams būtų išėję daugiau naudos.“

Vokiečių spauda intensyviai lenkė lazdą, kad lietuviams naudingiausia būtų elgtis taip, kaip elgiasi Kuršas – nuolankiai vokiečių baronų vedamas link monarchinės priklausomybės Vokietijai. Vokiečių laikraščių straipsniai viena ar kita forma tvirtino, kad vienintelis kelias į laisvę Lietuvai veda tik per gruodžio 11 dienos aktą, tai yra per visišką priklausomybę nuo Vokietijos.

Tokios nuomonės laikėsi ne tik karinė ir civilinė Vokietijos valdžia, bet ir dauguma reichstago partijų. „Lietuvos aidas“ išspausdino Vokietijos Tautinių liberalų partijos pirmininko Gustavo Štrėzemano pasisakymą partijos valdybos posėdyje, svarstant užsienio politikos klausimus:

„Dėl Lietuvos kalbėtojas pasakė: „Su Lietuva mes turime sudaryti kariuomenės konvenciją, kuri mums suteiktų strateginių garantijų. Be to, reikalinga monetarinė (pinigų) ir pašto vienybė, ir geležinkelių bendrumas, kad mes turėtume ūkio apdraudimų.“

Taigi, baudžiavinėmis konvencijomis Lietuva būtų susieta su okupantais. Įdomu tai, kad Lietuva jau tuo metu buvo didžiųjų pasaulio valstybių taikiklyje ir, galima sakyti, tapo tarptautinės politikos subjektu. „Lietuvos aidas“ išspausdino trumpą, bet iškalbingą straipsnelį „Anglija dėl kaizerio norų“. Tiesa, net nelabai aišku, kaip cenzūra leido jį išspausdinti:

„Loid George savo kalboje, kurioje jis gvildeno karo tikslus, tarp kita ko taip pasakė: Niekas taip iškalbiai nekalbėjo apie tautų sąjungą, kai vokiečių kaizeris. Jis nepasakė nė žodžio apie Belgijos sugrąžinimą, nė pusės žodelio apie Lietuvą ir Kuršą. Bet dėl tautų sąjungos jis sakosi turįs geriausių norų. Jis ne tik pasisakė priimąs tautų sąjungą, bet dargi pareiškė, kad Vokietija yra pasiryžusi vadovauti jai. Vis tebematyti noras vyrauti; yra tai yla kyšanti iš jo kalbos.“

„Gana ir mums nešti svetimą jungą“

Žinoma, visai kitoks požiūris ir vertinimai buvo anapus Atlanto. Ten imperinės diplomatijos „pa“ buvo suprantami ir įvardijami be užuolankų. „Darbininkas“:

„Prieš Lietuvos laisvę

Nors Vokietija pažadėjo padaryti Lietuvą atskira valstybe, bet dabar ji atšaukė savo prižadus ir atsisakanti suteikti lietuviams laisvę...

Lietuvių delegacija buvo pas Vokietijos kanclerį von Hertlingą, pasiteirauti, ką Vokietija mano apie Lietuvos ateitį. Kancleris pasakė, jog po svarstymo, imperatoriškoji valdžia nutarus, kad lietuviai nėra dar gatavi savivaldybei...

Vokietija kasdien vis labiau ir baisiau spaudžia savo silpnesniuosius kaimynus šiaurėj ir rytuose.“

Tuo pat metų JAV buvo rengiamasi dideliam lietuvių išeivijos įvykiui. Štai ką rašė Bostone leistas Lietuvių blaivininkų draugijos laikraštis „Tautos rytas“:

„Griūva viešpatijos – nyksta tautos. Ant jų griuvėsių kyla naujos kartos. Gana ir mums nešti svetimą jungą – laikas pakilti ir stoti Lietuvos gelbėtojų eilėsna. Tenusilenkia partijų idealai, težūsta betiksliai vaidai; testoja kiekvienas lietuvis vardan vieno Idealo – vardan Lietuvos laisvės!

Lietuviai, iškrikę po visus Europos kraštus, jau pradėjo šį darbą. Atėjo ir mūsų lietuvių amerikiečių eilė. Štai tuo tikslu Lietuvių Tarybos šaukia Visuotiną A. L. Seimą, kuris privalo atsibūti 13 ir 14 dienas kovo, 1918...

Lietuvos klausimas virto vienu iš svarbiausių pasaulio klausimų, kuris yra svarstomas kariaujančių tautų. Nors žmonių kraujas dar liejasi, nors Visuotinos Taikos Tarybos dar nepaskelbtos, bet jei jau patys žymieji kariaujančių šalių atstovai ir vadai skelbia savo karės tikslus ir taikos sąlygas, tai ašku, kad Taikos Taryboms jau tiesiami pamatai.“

Amerikos lietuvių taryba griežtai reglamentavo delegatų į Seimą rinkimų tvarką ir skaičių:

„Šaukiame visas lietuvių organizacijas, be skirtumo jų pažvalgų...

Susivienijimų, Sąjungų, Unijų Centrai galės siųsti po tris atstovus. Parapijos irgi po tris. Visos draugijos, kuopos, skyriai, kliubai, chorai–po vieną... Mūsų laikraščių redakcijos gali siųsti po vieną atstovą...

Visos mūsų kolionijos lai padaro politiškus mass mitingus Tautiškoje Šventėje, Kovo 4 d... Lai tuose mitinguose išneša dėl Lietuvos Neprigulmybės rezoliucijas, kurias teatsiveža su savim Seiman.“

Nepriklausomybės Lietuvai reikalavimas nuskambėjo kitoje Žemės rutulio pusėje

Visuotinis Amerikos lietuvių Seimas dirbo Niujorke 1918 metų kovo 13–14 dienomis. Jame, įvairiais duomenimis, dalyvavo nuo 1200 iki 2000 tūkstančių delegatų. Seimas ne tik aiškiai ir tvirtai pasisakė už laisvos, nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą, bet bandė atkurti išeivijos vienybę.

Įdomu tai, kad nors Seimas dirbo beveik mėnuo po Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo, bet apie jį Amerikos lietuviai dar nieko nežinojo. Laikraščiuose pateikti Seimo posėdžių aprašymai pilni patoso ir entuziazmo. „Darbininkas“:

„Po plataus visapusiško apsvarstymo vienbalsiai išnešta rezoliucija:

Kad, Lietuvių Seimas Lietuvai reikalauja pilnos laisvės ir neprigulmybės.

Baisiausias entuziazmas ir delnų plojimas.

Toliaus giedama tautos himnas kompozitoriui S. Šimkui pijanu pritariant. Buvo senelių žilų kaip obelis ir jaunuolių ką tik į vyrus ir merginas priaugusių, ir daugumai tą tautos himną giedant per veidus riedėjo tyros skaisčios ašaros ar jos buvo džiaugsmo ar laimės, aš pasakyti neapsiimčiau.“

Beveik tuo pat metu kitas nepriklausomybės Lietuvai reikalavimas nuskambėjo kitoje Žemės rutulio pusėje. Vyriausioji lietuvių Taryba Peterburge 1918 metų kovo 15 dieną paskelbė deklaraciją, susijusią su Lietuvos Brastos taikos sutartimi. Tarybos Peterburgo skyrius sugebėjo išsilaikyti Rusijoje ilgiau nei centrinė Taryba Voroneže, kurios didesnę narių dalį bolševikai susodino už grotų.

Įdomu tai, kad nors pats lietuviškųjų bolševikų „tėvelis“ Kapsukas prisidėjo prie jų arešto, vėliau apsimesdamas „rūpintojėliu“, aiškinosi jų paleidimo iš kalėjimo galimybę. „Tiesa“ spausdino jo pokalbį telegrafu su vienu iš Lietuvių komisariato Voroneže darbuotojų:

„Kalba Kapsukas... Praneškit, kas iš Lietuvių vyriausiosios tarybos areštuotas; kas pas juos rasta? Kame jie kaltinami?... ar susekta visiškai aiškių davinių apie jų ryšius su Vokietijos valdžia, kontrrevoliucine Rada arba Kaledinu.

Plepys, Voronežo Tarybos karinio-administracinio skyriaus sekretorius: Gavus jūsų raštą apie Vyriausiąją Lietuvių Tarybą, buvo padaryta pas jos narius krata. Paimti materiolai ir posėdžių protokolai, prirengtieji pasportai ir paliudijimai. „Lietuvių balsas“ uždarytas... Jiems duota administraciniu keliu po 3 mėnesius arešto...

Kapsukas: Kas link Lietuvių Tarybos, manau, galima būtų mažesniu terminu pasitenkinti. Tikiuosi jūs tai geriau matot ir veiksite mūsų bendriems reikalams – revoliucijos reikalams.

Neužmirškit pasirūpinti, kiek galima greičiau mokinius paleist, o gal ir kun. Jasienskį.“

Separatinė taikos sutartis – priešiškas lietuvių tautai veiksmas

Bet grįžkim prie Vyriausiosios lietuvių Tarybos Peterburge deklaracijos. Joje išsakyta nuomonė apie separatinę taikos sutartį, kaip priešišką lietuvių tautai veiksmą, ir reiškiamas pasitikėjimas būsimuoju taikos kongresu:

„Visuotinė, tikrai demokratiška, ilgalaikė taika, kuri visoms tautoms (tiek mažoms, tiek didelėms) galėtų garantuoti laisvo ekonominio, politinio ir socialinio vystymosi bei taikaus sugyvenimo galimybę, gali būti pasiekta tik įgyvendinant atvirai pareikštą tautų laisvės ir apsisprendimo principą. Šis principas turi būti įgyvendintas visiškai. Be jokių išlygų ar specialių tikslų.

Todėl Lietuvių taryba skelbia, kad (liek tai liečia senąsias Rusijos teritorija) specialiu – Lietuvos – atveju neįmanoma teisingai išspręsti problemos neatkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybės. Ši valstybė turi apimti visas etnografines Lietuvos dalis su laisvu priėjimu prie Baltijos jūros. Tik paskelbus Lietuvą savarankiška valstybe gali būti užtikrintas taikus tiek Lietuvos, tiek besiribojančių šalių vystymasis.

Lietuvių taryba yra tvirtai įsitikinusi, kad taikos kongrese, kuriame ves derybas visų suinteresuotų tautų, taigi ir Lietuvos, atstovai, įvyks tarptautinis suverenių teisių pripažinimas.

Savaime suprantama, kad visos separatinės sutartys, liečiančios Lietuvą, sutartys sudarytos tarp kariaujančių valstybių nedalyvaujant Lietuvos atstovams, kurios nukreiptos prieš aiškų visos lietuvių tautos norą atkurti Lietuvos nepriklausomybę, neturės Lietuvai privalomosios galios; lietuvių tautą niekuomet jų nepripažins.“

Tuo metu Lietuvos Taryba Vilniuje buvo užimta ūkiniais ir plėtros reikalais. „Lietuvos aidas“:

„Lietuvos Taryba praneša, jog jos biuras yra įtaisytas tuo tarpu laikinajame bute, Šv. Jurgio g-vė Nr. 11, ir priima Tarybos reikalais kasdien, be šventadienių, nuo 10 iki 11 val. išryto.“

Galima spręsti, kad tų reikalų buvo nemažai, nes tas pats laikraštis spausdino ir tokį skelbimą:

„Lietuvos Tarybos biuran yra reikalingi valdininkai:

Raštininkai, bugalteriai, žmonės moką mašina rašyti ir t.t.

Gerai moką lietuvių kalbą.

Kreiptis į Lietuvos Tarybos Prezidiumą Vilnius, šv. Jurgio g-vė Nr. 11, paduodant mokslo laipsnį ir trumpą savo gyvenimo aprašymą. Pageidaujamos rekomendacijos.“

Dėmesys nukreiptas ne tik į kasdienius rūpesčius

Nors aplink virė politinės ir karinės aistros, paprastų žmonių dėmesys buvo nukreiptas ne tik į kasdienius rūpesčius, bet buvo domimasi ir kultūra bei savišvieta. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje beveik kiekvieną savaitę vykdavo paskaitos. Štai kelios kunigo Juozapo Kuktos paskaitos apie sveikinimosi būdus minčių:

„Prelegentas mėgino istoriniai įrodyti, kur ir kokiose aplinkybėse tie sveikinimosi būdai susidarė. Pasak prelegento išvedžiojimų, sveikinimosi būdu galima spręsti apie tautos vergiškumą bei laisvę.

Tuo tarpu lietuviai, kurie, kaip žinoma, daugiau laisvę mėgo, sveikinimosi būdą išsidirbo aiškų, rimtą ir ne vergišką „sveikas“ bei „sveikas gyvas“ ir tik galvą palenkia. Prelegento nuomone mums visai nevertėtų vartoti: „laba diena“ bei panašiai, nes „sveikas“ yra visų gražiausias.

Toks sveikinimosi būdas, kaip ir patys lietuviai, pareina iš Indijos ir toje šalyje jau yra minimas ir senovės pranašų raštuose.“