Naujas, vis populiarėjantis humoristinės grožinės literatūros žanras – nevykėlių istorijos. Knygos itin mėgstamos skaitytojų, jų bibliotekoje teiraujamasi, laukiama tęsinių. Net mažai skaitančius vaikus ir paauglius suintriguoja būtent tokios knygos.

Tie patys pramuštgalviai

Knygų apie nevykėlius vaikus išleidžiama vis daugiau. Per pastaruosius 15 metų išversta ir išleista apie 30 tokių knygų. Tarp jų – stebėtinai daug tęstinių. Populiariausios serijos: Jeffo Kinney "Nevykėlio dienoraštis" (aštuonios knygos) ir Rachel Renee Russell "Prietrankos dienoraštis" (šešios knygos) bei ciklai: Francescos Simon "Blogiukas Henris" (šešios knygos), Barbaros Catchpole's "Pigas" (šešios knygos), Sorenos Olsson, Anderso Jacobssono "Berto dienoraštis" (keturios knygos).

Ar būta nevykėlių vaikų literatūroje anksčiau? Gal prisimenate savo vaikystėje ir paauglystėje apie vaikus padaužas skaitytas knygas: Hannos Ožogovskos "Berniukas atžagariukas" (1962), Nikolajaus Nosovo "Tolios Kliukvino nuotykiai" (1962), Valerijaus Medvedevo "Barankinai, būk žmogus!" (1968), Vsevolodo Nestaikos "Robinzono Kukurūzo nuotykiai" (1971), Levo Davydyčevo "Antraklasio ir antramečio nuotykiai" (1974), Gerhardo Holtzo Baumerto "Alfonsas Bailius" (1988), Astridos Lindgren "Emilis iš Lionebergos" (1993)?

Šias knygas skaityti juk buvo įdomu ir smagu! Juk vaikų nuotykiai priminė pačių patirtas išdaigas, pokštus, žaidimus.

Nepakito ir dabartinių vaikų pomėgiai. Tik ankstesnius padaužas, pramuštgalvius imta vadinti nevykėliais. Dauguma humoristinių romanų, apysakų (iliustruotų komiksais, karikatūromis) parašyta dienoraščio forma, pagrindiniai personažai pasakoja pirmu asmeniu. Knygas rašo nauji autoriai, dalis jų yra mokytojai, tad neabejokime pasakojimų realizmu su pertekline fantazijos ir humoro doze.

Pilnos kišenės nuotykių

Nevykėliai, arba blogiukai, – nepažangūs moksle mokiniai (7–15 metų), išsiskiriantys "atbuleikio" elgesiu (mokytojai ir tėveliai juos dažniausia laiko antipavyzdžiu klasės vaikams).
Savo aplinkoje siekia būti pastebėti, pripažinti. Iš tiesų jie nėra žiopliai. Tai išradingi, sumanūs vaikai, kurie savo trūkumus slepia po "kieto bičo" kauke. Svarbiausia – turi didelį humoro jausmą, yra tikri nuotykiautojai. Keista, bet šie vaikai nėra socialiai apleisti, auga darniose, pilnose šeimose, turi brolių, seserų, kai kurie yra net pernelyg aprūpinti.

Nevykėliai žavi originalumu, sukuriamomis humoristinėmis situacijomis. Juk paauglystėje nevykėlio sindromas artimas ir suprantamas kiekvienam vaikui. Būtent tada jis patiria bendravimo su aplinka ir santykio su savimi lūžį, siekia įteisinti savo asmenybę individualumu, išskirtinumu. Nevykėlis tą išskirtinumą pasiekia, tegu ir kitu būdu – išsišokimais.

Įteisinti save nėra lengva – dažnai paauglys pasijaučia nesuprastas, nevykusiai pasielgęs, patekęs į nepatogią situaciją. Ir jeigu panašiai pasijaučia ir personažas – skaitytojas lengviau atsidūsta. Tai psichologinė terapija arba, kaip dabar sakoma, biblioterapija.

Įvaizdis ir tikrasis veidas

Personažų išvaizda juokinga, kaip ir jų mąstymas, elgesys. Tereikia įsivaizduoti Piterį Ignacijų Griną (trumpiau – Pigą): "atlėpusios ausys ir skaisčiai rusvi plaukai, irgi styrantys į visas puses" (Barbaros Catchpole's "Pigas ir kalbanti tėčio dovana") arba Janį Berzinį (trumpiau – Janį B.), vadinamą Gudročiumi, mat gudrumu stengiasi pralenkti mokytoją, o išties yra nemokša (Rutos Skrebelės "Janio B. dienoraštis").

Blogiukai nebūtų tokie, jei neturėtų į ką lygiuotis, – juk randa panašių draugų. Žinoma, šie juos veda iš kelio.

Nors nevykėliai linkę puikuotis, demonstruoti savo drąsą, pasižymėti prieš kitus (pvz., nori pelnyti gražios mergaitės simpatiją), tačiau iš esmės yra geranoriški, jautrūs, savikritiški.
Nevykėliai kurpia planus, visada turi genialių idėjų, krečia linksmus pokštus. Janis B., paskambinęs mokyklos direktorei, prisistato valstiečiu ir primygtinai siūlo pirkti karvę (vėliau direktorė atpažįsta kaltininką) arba per pamoką kas penkios minutės (bandydamas mokytojos kantrybę) ima kukuoti gegute. Hugas su garbaus amžiaus futbolo treneriu kalbasi taip užtikintai, lyg būtų jam lygus, it koks futbolo įžymybė (Sabine's Zett "Hugo pasaulis").

Norint turėti brangių daiktų arba pinigų, bet žinant, kad nesi jų vertas, tenka pergudrauti suaugusiuosius. "Bandau pelnyti močiutės užuojautą, nutaisęs liūdną veidą. Tikiuosi, kad ji man įbruks šiek tiek pinigų", – viliasi Tomas (Lizos Pichon "Nuostabusis Tomas Geitsas"). Bet tėvai nesupranta jų poreikių!

Janas gimtadienio proga vietoj išsvajoto "gyvybiškai reikalingo, dieviško technikos stebuklo" planšetinio kompiuterio (iPad) gauna tuščią bloknotą su linkėjimu: "Gerai praleisk laiką" ("Pašėlusios atostogos!"). "Supratau, kad ši šventė man nėra laiminga", – pasakė Gregas, Kalėdų rytą savo kojinėje radęs dezodorantą ir kelionių žinyną" (Jeffo Kinney "Nevykėlio dienoraštis").

Ne visada nepavyksta

Jie visada turi sumanymų, kuriuos žūtbūt siekia įgyvendinti. Tačiau ne visada jiems pavyksta. Gunaras, norėdamas išgelbėti klasę nuo nemėgstamos pamokos, klasės durų skylutę užkiša degtuku, tačiau pamoka vis dėlto įvyksta, tik baisiai nepatogiai visiems sėdint ant grindų sporto salėje, o iškviestas berniuko tėtis turi į duris įdėti naują spyną. Nepavyksta apgauti mokytojos ir Janiui B., kai vietoj savo rašinio mokytojai pakiša plagiatą. Klasės draugai iš jo pasišaipo, o mokytoja sugėdina.

Nevykėliai išradingi užsiimdami kita veikla, tik ne moksle. "Dėl manęs – vienoje klasėje galima sėdėti nors ir ketverius metus. Tada prilygčiau deputatui", – mąsto Janis B. Tad jis randa išeitį: "Nusprendžia bent jau atrodyti protingesnis, negu yra" ("Janio B. dienoraštis").

Hugui mokykla – "tikra kankinimų" įstaiga. "Kodėl mokyklinės kuprinės tokios sunkios? Gal mokytojai mus nori nuo pat vaikystės parklupdyti, kad nemaištautume? (...) O gal būdas mus pažaboti, kad negalėtume pabėgti?" – piktinasi jis ("Hugo pasaulis"). Janiui B. irgi atrodo, kad mokytojai juos laiko "žemesnės rūšies padarais".

Todėl jie laužo taisykles, sujaukia tvarką, priešinasi griežtai mokymo sistemai, rimtus dalykus paverčia juokais, meta iššūkius mokytojams.

Mokykla nevykėliams – didžiulė prievolė, jie tik nori joje išradingai leisti laiką, o kažkurią dieną – ir išgarsėti. Hugas svajoja apie pergales sporte, Janis B. – apie šlovingą rašytojo ateitį. Gregas nori leisti populiarų žurnalą, Pigas ketina tapti kino žvaigžde.

Ko vertos linksmos istorijos?

Naujais bestseleriais tapusios knygos parašytos žaismingu stiliumi, labai priimtina vaikams dienoraščio forma. Aprašomos buitinės scenos, vaikų gyvenimo nutikimai mokykloje, gatvėje, šeimoje. Skaitytojai mokosi įvykių fiksavimo, savianalizės.

Kalba įdomi šiuolaikiniams vaikams, mat neapsieinama be mokyklinio žargono (slengo), kartais ir šiurkštoko. Kita vertus, tekstuose vaikai suranda savo aplinkoje vartojamų žodžių (pvz., užsičiaupk, kikenti, varyk, užplaukė, susimovė, kvanktelėjo ir kt.). Pažymėtinas didelis iliustratorių (iliustracijos-karikatūros) ir vertėjų (įdomūs posakiai, pvz.: kietas bičas, sumautas gyvenimas, išvirsti iš koto, važiuoja stogas, išplovė smegenis ir kt.) nuopelnas.

Linksmos vaikų istorijos nuteikia skaitytojus ne vien smagiai pasijuokti, bet ir nesijaudinti dėl nesėkmių. Net ir pažangūs mokiniai žavisi neklaužadomis, visokių mokyklinių eibių pramanytojais, juk be jų gyvenimas mokykloje būtų kur kas nuobodesnis.

Skaitytojų tėvai susirūpinę, kad šio žanro knygos neduoda vaikams naudos, yra tiesiog lengvi skaitiniai, o gal ir gadina juos. Juk nevykėliai skaitytojui atrodo šaunūs, o jų gyvenimas – daug įdomesnis nei drausmingųjų – tų, kurie stengiasi mokytojams įtikti.

O gal šios knygos ypač reikalingos mažai skaitantiems ir į aprašytus personažus panašiems vaikams. Gal jos padeda pasišaipyti iš savęs?

Į knygas apie nevykėlius reikėtų dėmesį atkreipti pernelyg rimtiems pedagogams, kurie vaikuose nebemato vaikų. Ir tėvams, kurie duoda vaikams kišenpinigių, ir vaikai toliau "auklėjasi" patys.
Skaitydami humoristinius vaikų romanus, pamąstykime, ar tik mes, suaugusieji, patys dažnai nebūname nevykėliai: apsipirkdami daugiau, nei tikėjomės, išleisdami krūvas pinigų ne tam, kam reikėjo, pasielgdami ne taip, kaip derėjo.

Nevykėlių istorijos KAVB

Lietuvių kalba: Vytauto Račicko "Gyveno kartą Lukošiukas". Vytauto Račicko "Zuika Padūkėlis" – trijų knygų ciklas ir tęsiniai: "Zuika dar gyvas", "Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas".

Vertimai iš anglų kalbos: Jeffo Kinney "Nevykėlio dienoraštis" – aštuonių knygų serija, Rachel Renee Russell "Prietrankos dienoraštis" – šešių knygų serija, Francescos Simon "Blogiukas Henris" – šešių knygų ciklas, Barbaros Catchpole's "Pigas" – šešių knygų ciklas, Lizos Pichon "Nuostabusis Tomas Geitsas", Stephano Pastis "Timis nevykėlis", Jeremy'io Strongo "Guzas: kieto priplaukusio bičo gyvenimas", Pete'o Johnsono "Kaip auklėti savo tėvus", Sue Townsend "Slaptas Adriano Moulo dienoraštis"; Adriano Moulo brendimo kančios" (yra tęsiniai apie suaugusio Adriano Moulo gyvenimą – dvi knygos).

Vertimai iš kitų kalbų: Rudigeris Bertmanas "Kūlmenas ir aš", Feldhaus "Pašėlusios atostogos!", Sabine Zett "Hugo pasaulis" ir "Hugo planas", Rutos Skrebelės "Janio B. dienoraštis", Soren Olsson, Anderso Jacobssono "Berto dienoraštis" ir tęsiniai: "Bertas ir Smalynės gauja", "Bertas ir brolyčiai", "Berto žygiai".