Pereiti į pagrindinį turinį

Nieko neveikti yra sunkus darbas

2024-08-25 20:52

Nieko neveikti – paprastas, bet šiais laikais beveik neįmanomas veiksmas. Pasaulis, kuriame gyvename, nuolat reikalauja dėmesio ir aktyvumo, o skaitmeniniai įrenginiai yra tapę neatskiriama kasdienybės dalimi. Tokiomis sąlygomis tikroji ramybė ir nieko nedarymo menas tampa prabangos dalyku, kurį, atrodo, daugelis mūsų pamiršome arba niekada neturėjome galimybės patirti. Apie tai pamąstyti pakvietė festivalyje „ConTempo“ pristatytas 35 minučių trukmės zen pasirodymas „The Turtle“ („Vėžlys“), pakerėjęs tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

Likus dvidešimčiai minučių iki spektaklio pradžios pradėjo pilti lietus – žingsniuojant link numatytos vietos Panemunėje persmelkė baimė, kad renginys neįvyks. Visgi prasigiedrijo, ir ėmė rinktis gausus žiūrovų pulkas – vaikai, paaugliai, suaugusieji ir net senjorai, palikę savo kiemus. Visi susibūrėme į pusratį, vis stiebdamiesi, stengdamiesi įžiūrėti į pasirodymo aikštelę ateinantį aktorių.

Spektaklio autorius – olandų režisierius, aktorius Pieteris Postas, į Kauną atvykęs tarsi iš kito amžiaus, – vilkėdamas juodu chalatu, o jo galvą puošė Šerloko Holmso laikų cilindras. Artistas prakalbo sakydamas, kas olandų kalboje yra daugiau nei 20 žodžių, skirtų nuoboduliui apibūdinti; prisiminiau samių genties žmones, turinčius per 180 žodžių sniegui nusakyti. Šis minties žaismas tapo tiltu į P. Posto filosofinę kelionę. Sekdamas prancūzų poeto Gustavo Flaubert’o, kuris nerimą malšindavo vaikščiodamas po Paryžių su vėžliu, pavyzdžiu, Pieteris sukūrė trumpą, bet išminties kupiną spektaklį, skatinantį apmąstymus apie laiką ir gyvenimo tempą. Po trumpos įžangos, padedant priekyje sėdinčiam jaunimui, ant septynių metrų ilgio lentos kūrėjas išdėliojo 35 knygas, kuriose aprašomas nieko neveikimo menas: nuo Immanuelio Kanto iki Arthuro Schopenhauerio, nuo Charles'o Baudelaire’o iki Alano Alexanderio Milne’o „Mikės Pūkuotuko“ (dėl šios ir nustebau, ir ne). Šios knygos – tarsi įžanginės natos, vedančios pagrindinio kūrinio akordo link.

Po teorinės įžangos, supažindinant žiūrovus su sumanymu, prasidėjo vėžliuko „pasirodymas“. Lėtai judėdamas jis įveikė daugybę kliūčių, kėlusių publikos juoką, bet kartu skatinusių mąstyti apie kasdienes gyvenimo kovas. Pirmiausia vėžlys nugalėjo trigubai didesnį pingviną, vėliau netikėtai P. Postas paslėpė po lenta sprogmenį – dar vieną mūsų herojaus išbandymą. Kai bomba sprogo, lentos griūtis atrodė kaip neišvengiama katastrofa, bet vėžliukas atlaikė ir tai, tarsi įkūnydamas žmogaus ištvermę ir gebėjimą išlikti stipriam, nepaisant visų kliūčių.

G. Žaltauskaitės nuotr.

Galiausiai, įveikęs kalnus, vėją ir lietų, vėžlys triumfuodamas šoko per ugnies žiedą – tai buvo ne tik fizinis pasiekimas, bet ir simbolinė pergalė prieš visus gyvenimo sunkumus. Įspūdingas finalas pakvietė žiūrovus iš naujo atrasti gyvenimo paprastumą ir grožį. Nors vėžliukas ir nebuvo gyvas (tai sužinojus pasidarė truputį liūdna), jis tapo nuolatinio, lėto, bet neišvengiamo judėjimo metafora, priminė, kad verta stabtelėti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis – neskubant, su tikru, giluminiu suvokimu.

„The Turtle“ man tapo tikru atradimu. Nors iš pradžių atrodė, kad tai lengvas humoristinis pasirodymas, jame slypėjo gilios filosofinės idėjos, kurios skatino ne tik šypsotis, bet ir mąstyti. Kiekvienas mūsų esame tas vėžliukas, lėtai, tačiau užtikrintai judantis per gyvenimo kliūtis, nors kartais ir atrodo, kad kelias per sunkus ar per ilgas. Po pasirodymo pradėjau galvoti, kad galbūt pernelyg bijome nuobodulio. Bijome tų akimirkų, kai nėra ką veikti, todėl skubame jas užpildyti veikla, net jei ši – visiškai beprasmė. P. Postas savo pasirodymu moko, kad reikėtų įveikti šią baimę ir išmokti vertinti „tuščias“ akimirkas kaip galimybę mąstyti, susitelkti į save ir tiesiog būti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų