LRT radijo žurnalistė Odeta Vasiliauskaitė tai daro jau gana seniai. Jos atostogų kuprinėje visuomet rasite suknelę, aukštakulnius ir ryškiai raudoną lūpdažį. Jei kartais netyčia pasitaikytų galimybė nueiti į operą...

– Esu, švelniai tariant, šokiruota. Niekaip nesuprantu, kokiu būdu galima kolekcionuoti operas?

– Kadaise šiek tiek studijavau operinį dainavimą. Deja, dėl įvairių priežasčių jis taip ir liko mano gyvenimo rožine svajone. Užtai dabar turiu ypatingą hobį – aš kolekcionuoju operas. Tiksliau, aš vertinu tą operinę visumą – tiek operos teatro eksterjerą-interjerą, tiek atlikėjų sąstatą, dirigentą, tiek ir tuo metu žiūrimos operos pastatymą.

Kadaise šiek tiek studijavau operinį dainavimą. Deja, dėl įvairių priežasčių jis taip ir liko mano gyvenimo rožine svajone. Užtai dabar turiu ypatingą hobį.

– Jei jau turite tokį įdomų hobį, turbūt planuojate keliones gerokai iš anksto. Ar daug operų suvalgė pavasariop prasidėjęs karantinas?

– Apvalgė apvalgė... Turėjau bilietus į Barselonos operos ir baleto teatrą, Richardo Wagnerio operą. Dievinu jį. Kai perku bilietus, visuomet taikau, kad būtų kas nors iš R.Wagnerio repertuaro su gera atlikėjų sudėtimi.

– Ar atostogų šalį derinate prie geidžiamos operos, ar atvirkščiai – pirma renkatės miestą, o tik paskui ieškote, ką jis siūlo operos gerbėjams?

– Jei kokia dėmesio verta opera pasitaiko per mano atostogas, aš nepriekabiauju – perku bilietus ir tenkinuosi, kas vyksta tuo metu. Bet jei skrendu specialiai žiūrėti kažkokios operos, ją renkuosi labai atsakingai. Įvertinu viską – ir atlikėjus, ir kompozitorių, ir dirigentą, ir pačią vietą. Jei jau moku nemažus pinigus, tai norisi visapusiškos kokybės. Mano atostogų plane visuomet būna tos šalies, į kurią vykstu, operos teatrai. Išskyrus, kai lankiausi vadinamojoje Juodojoje Afrikoje – Zimbabvėje, Zambijoje, Mozambike. Ten jų ieškok neieškojęs: žmonės susikoncentravę į išgyvenimą, o ne į gyvenimo malonumus. Juk opera nėra pirmo būtinumo prekė.

Pasirengusi: kokteilinė suknelė, aukštakulniai ir raudonas lūpdažis – susitikimui su operos menu O.Vasiliauskaitė ruošiasi pagarbiai.

– Kiek suprantu, operų kolekcionavimas nėra jūsų vienintelis hobis. Antroje vietoje, jei neklystu, turėtų būti kelionės?

– O taip. Tikrai esu daug kur keliavusi. Kažkada suskaičiavau, kad iš viso esu aplankiusi apie 50 pasaulio šalių. Bet vėlgi, kai kas galbūt pareplikuos, kad mano aplankytos šalys yra kvailos (juokiasi). Aš, tarkim, niekada gyvenime nesu buvusi Egipte, kur visi lietuviai važiuoja atostogauti. Kodėl? Nežinau... Užtai net du kartus buvau Pietų Amerikoje ir likau sužavėta Iguasu kriokliais, esančiais ant Brazilijos ir Argentinos sienos.

Dažnai aš tiesiog atsiduriu reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, kai draugai planuoja keliones. Taip yra tekę prisijungti ir prie medikų (kvatojasi), kurie pernai skrido į Irako Kurdistaną skaityti pranešimų kažkokioje konferencijoje. Jie mane pasiėmė kaip lydintį asmenį. Ten operos teatro neradau, bet kažkas, pamenu, siūlėsi man surasti kokį vietinį atlikėją, kad (jei jau man taip reikia) – pagiedotų.

Dar daug šalių aplankiau su choru "Virgo", kur per išvykas būdavo galima pamatyti ir operas. Teko laimė išvysti Kubos, Argentinos, Japonijos, Urugvajaus, Singapūro, Taivano teatrų pastatus ir paklausyti įvairiausių kūrinių.

– O kaip atrodo opera Azijos šalyse? Ar ji panaši į tą klasikinę, prie kurios pratusi išlepinta europiečio akis ir ausis?

– Nieko panašaus į vakarietišką operą. Azijoje ji turi daug nacionalinių bruožų. Mano akiai ir ausiai, tarkim, kinų nacionalinė opera pasirodė kiek keistoka. Galbūt ji buvo labai aukšto meninio lygio (vertinant jų azijietiškais standartais) ir galbūt aš neturiu kompetencijos apie ją kažkaip ne taip kalbėti, bet... man ji nepatiko. Tai buvo ne tai, ko aš tikėjausi. Man operoje, visų pirma, turi būti geras, taisyklingas atlikimas. Kadangi jau esu šiek tiek studijavusi šį žanrą, tad nesunkiai girdžiu, kai žmonės nusidainuoja arba blefuoja. O aš kaifuoju nuo gero dainavimo.

– Koks pirmasis jūsų kolekcijos egzempliorius?

– Šis hobis prasidėjo nuo Buenos Airių... Ten yra toks Kolono teatras (isp. Teatro Colón, "Kolumbo teatras") – vieni didžiausių ir svarbiausių operos rūmų pasaulyje, kurie turi net 2 367 vietas (vien stovimų – 1 000). Jame yra dainavusios ir mūsų lietuviškos operos žvaigždės (pvz., Irena Milkevičiūtė). Pamenu, kad man be proto patiko tas teatras ir aš užsikabliavau. O gal ir ne nuo to.

Dar iki kelionės į Buenos Aires aš labai mėgau klasikinę muziką, dažnai lankydavausi operos teatruose. Paskui įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, ėmiau ten studijuoti klasikinį dainavimą, bet gyvenimas viską sudėliojo taip, kad operos soliste netapau. Supratusi, kad tikrai nedainuosiu operoje, savo svajonei suteikiau kiek kitokį materialų pavidalą – pradėjau kolekcionuoti operas. Tai nebuvo vienos dienos šuolis – t.y. ryte atsikėliau ir nusprendžiau, kad nuo šiol bus taip. Svajonę ėmiau realizuoti tuomet, kai jau galėjau sau tai leisti materialiai. Juk pripažinkime, kad visi tie mūsų hobiai turi savo kainą... Tik vieni renka brangias knygas, o aš renku operas ir nė nesvajoju, kad kada nors man tai atsipirks.

– Beje, kaip tas jūsų operų rinkimas atrodo fiziškai – renkate spektaklių bilietus, programėles ar tiesiog darote asmenukes įvykio vietoje?

– Kažkada rinkau programėles, dariau nuotraukas, o dabar man patinka asmenukės. Juk esu šių dienų žmogus. Taigi pasidarau asmenukę teatre, o prie nuotraukos feisbuke pridedu žymą #OperaCollection, kurią pati ir sugalvojau.

Įvairovė: Odeta yra aplankiusi 30 šalių operos teatrus.

– Ar visuomet kažkur keliaudama dedatės į kuprinę suknelę operai? O gal leidžiate sau prasmukti į operą su sportiniais marškinėliais ir džinsais – juk vis tiek niekas nepažįsta?!

– Oi, ne. Ką jūs. Net turėdama labai mažai laiko persirengti aš to nedarau. Gerbiu orkestrą, dirigentą, solistus, teatrą. Mano nuomone, jei atvyksti ne stačia galva iš oro uosto, turi tinkamai tam pasiruošti.

Todėl visuomet mano kelioninėje kuprinėje yra, kaip aš sakau, budinti kokteilinė suknelė, kuri nesilamdo. O dar – budintys aukštakulniai bateliai ir būtinai – ryškiai raudonas lūpdažis. Su tais trimis akcentais aš jaučiuosi pasipuošusi ir galinti žengti į sakralią operos teatro erdvę.

Beje, daug kartų gyvenime man būdavo taip, kad aš atsirasdavau tuose operos teatruose tiesiog beeidama pro šalį. Tarkim, eini apžiūrėti tik pastato, o ten – renginys, į kurį eiti kaip ir neplanuota.

Sykį taip buvo Naujųjų išvakarėse Brazilijoje, prie San Paulo operos teatro. Atsidūriau ten su šortais ir pliažinėmis šlepetėmis – juk ėjau iš paplūdimio. O ten – šventinis spektaklis. Žmogelis prie įėjimo man sako, kad jei suspėsiu persirengti ir atsidursiu prie pastato durų maždaug 19.15 – galėsiu stebėti koncertą nemokamai. Tą bėgimą – persirengti buvo likę gal dešimt, penkiolika minučių – prisimenu iki šiol: straksėjau per gulinčius pliaže žmones, gultus, šunis… Bet vis dėlto spėjau!

– Minėjote, kad R.Wagneris – jūsų mylimiausia operos figūra…

– Atmetus jo politinius įsitikinimus ir antisemitizmą, aš vis tiek jį myliu. Jo dieviška muzika pakylėja. Tiesa, neneigsiu, kad R.Wagneris buvo ir Hitlerio mėgstamiausias kompozitorius. Pagal tam tikras jo operų uvertiūras koncentracijos stovyklose būdavo deginami žydai. Todėl anksčiau Izraelyje R.Wagneris buvo visai negrojamas, ir tik dabar pradedamas reabilituoti. Kai maždaug prieš dešimt metų buvo nuspręsta pirmą kartą sugroti R.Wagnerį, žiūrovai buvo įspėti, kad skambės šio kompozitoriaus kūrinys ir, kas nori, gali išeiti iš salės.

– O jei dabar perjungtume mygtuką nuo jūsų kolekcijų prie mylimo darbo. Esate LRT radijo žinių vedėja. Išduokite, kokios jūsų darbo tiesioginiame eteryje subtilybės?

– Na… kelis kartus per savaitę man tenka keltis labai anksti ryte. Vasarą net 5.17 val. Per daugiau nei dvylika savo darbo metų galiu pasididžiuodama pasakyti, kad esu pramiegojusi tik vieną kartą, bet ir tai spėjau į eterį. O atsitiko taip, kad kėliausi ir… besėdėdama lovoje užmigau. Gal kokiam pusvalandžiui. Prabundu – telefonas rankoje. Tai į darbą nulėkiau per 15 minučių kaip koks viesulas.

– Ir nuo to laiko pramigimas – baisiausia jūsų fobija?

– Galbūt. Jei kitame darbe gali pasakyti: sorry, padarysiu po 10–15 minučių. Tai mano darbo specifika liepia daryti čia ir dabar: gi nebus taip, kad žinios palauks. Turi daryti greitai arba laikas pralenks tave. Laimei, aš ir šiaip gyvenime greita. Galbūt ta savybė mane ir gelbėja.

– Tai jums ir gyvenime viskas turi būti čia ir dabar?

– Tikrai taip. Mano spėrumas mane daug kartų yra išgelbėjęs, bet daug kartų ir pražudęs. Kaip aš sakau, LRT radijas man yra tarsi šventė, nes aš galiu matyti rezultatą iš karto. O kitiems (kurie dirba, tarkim, prie visokiausių projektų) jo reikia laukti ilgai.

– Ar yra buvę atvejų, kad, liaudiškai tariant, prisidirbote tiesioginiame eteryje ir dėl to vis dar save graužiate?

– Visko būna, bet jau nebesigraužiu. Supratau, kad nesveika graužtis dėl to, ko negali pakeisti. Bet vieną liapsusą prisimenu iki šiol. Prieš maždaug dešimt metų aš palaidojau vieną garsenybę 15 minučių anksčiau, nei ji mirė. Aišku, po ketvirčio valandos ji mirė iš tiesų, bet tuomet, kai kalbėjau į eterį, ją dar tik atjunginėjo nuo gyvybę palaikančių aparatų. O aš per trumpąsias žinias paskelbiau, kad jau viskas. Sūnui pradėjo plaukti užuojautos žinutės, kai jis dar tik atsisveikino su mama...

Na ir kas, kad tai įvyko ne dėl mano kaltės: juk gavau tokią informaciją. Tada aš visiems laikams įsisąmoninau, kad už tai, kas išeina į eterį iš mano lūpų, esu atsakinga tik aš viena.

– Ar nebijote, kai pranešate tokias liūdnas žinias, kad sudrebės balsas ar susigraudinsite?

– Anksčiau išties labai bijodavau. Ypač tokių jautrių naujienų. Tarkim, apie avarijas, kai reikėdavo pranešti, kad žuvo daug žmonių. Dabar įgijau patirties. Įsisąmoninau, kad toks yra mano darbas: padaryti medinį veidą ir mediniu balsu (juokiasi) perskaityti tekstą. Kadangi mano balso diapazonas gana platus – turiu galimybę ir pažaisti su juo skaitydama žinias.

– O būna, kad atsikeliate ryte – ir balso nėra, arba jis užkimęs, nemalonus, džeržgiantis?

– Jei aš užkimstu, viduriuko nėra: lieku visai be balso. Ačiū Dievui, tai būna labai retai. O kai atsitinka, gelbsti šilti gėrimai. Jei atsikeliu ir jaučiu, kad su balsu kažkas ne taip, išsyk beriu greitakalbe: pakopa po pakopos, pakopa po pakopos… Kad artikuliaciją susidėlioti. Gelbsti ir dainavimo pratimai, bet, deja, ryte nėra patartina dainuoti. Nes tavo balso stygos iki 10 valandos dar miega.

– Anksčiau LRT radijo klausytojai girdėdavo tik jūsų balsą, dabar internetu ir per naktines žinias televizijoje (apie 3–4 val.) jau galima matyti ir žmogų, skaitantį žinias. Ar toji nauja specifika jūsų netrikdo?

– Ne, netrikdo… Praktiškai mus mato labai nedaug kas. Ar niekada nenorėjau vesti kokią pramoginę laidą? Oi ne. Esu ne pramoginio žanro kirpimo žurnalistė. Aš – grynai žinių ir faktų žmogus. Pramogos manęs visiškai nedomina. Tikrai nenoriu, kad apie mane sakytų: va čia toji, kuri per radiją skaito žinias, o čia dabar kažkokią maklę daro… Mano misija – gerbti save, savo klausytoją ir profesionalumu pateisinti nacionalinio transliuotojo vardą. Labai mėgstu ir vertinu savo darbą. Nemanau, kad man derėtų dar kažkokia papildoma etiketė nei ta, kurią turiu dabar – LRT radijo žurnalistė.

Kolekcinės įdomybės

Brangiausias bilietas. 2019 m. balandį skridau į Vieną žiūrėti R.Wagnerio "Parsifalio", kuris truko beveik 6 val. (su dviem pertraukomis). Bilietai vienam žmogui kainavo 269 eurus.

Pigiausias bilietas. Šį bilietą eidama iš pliažo San Paule įsigijau nemokamai, nes sugebėjau per maždaug 20 minučių iš pliažo mergaitės pavirsti solidžia operos dama su teatrine suknele ir raudonomis lūpomis.

Gražiausias teatro pastatas. "Gran Teatro de La Habana" – kitaip sakant, teatras Havanoje, Kuboje. Jis visas iš gryno marmuro. Pastatą suprojektavo belgų architektas Paulas Belau. Be galo įspūdingas!

Keisčiausias operos pastatas. Jis yra Singapūre. Tai specifinio kvapo vaisiaus – durijaus – formos pastatas, kurio viduje telpa viskas – ir koncertų, ir parodų salės, ir muzikos prekių parduotuvės, kur gali nusipirkti net smuiką ar fortepijoną.

Skaniausia kava ir pyragaičiai. Karštas šokoladas mūsų Vilniaus operos ir baleto teatre yra tikrai pats skaniausias desertas pasaulyje. Visur kitur, kad ir kaip keistai skambėtų, – neskanu. Pateisinimas tam būtų tik vienas – ne valgyti ar gerti susirinkome. Kava daugmaž skani visur, išskyrus Briuselio operos teatre.

Neseniai aplankyta opera. Šį rugpjūtį buvau Klaipėdos miesto gimtadieniui skirtoje R.Wagnerio operoje "Skrajojantis olandas". Tikrai paliko didelį įspūdį.

Neišsipildžiusi svajonė. Šiais metais norėjau nuvykti į Bairoitą Vokietijoje. Jis garsus visame pasaulyje dėl kasmetinio Bairoito festivalio, per kurį atliekamos XIX a. R.Wagnerio operos. Deja, dėl karantino šią svajonę teko atidėti kitiems metams.

Daugiausiai kartų matytos R.Wagnerio operos. "Skrajojantį olandą" mačiau gal devynis kartus. "Valkirijoje" buvau gal penkis kartus, "Parsifalyje" – kokius tris, "Lohengrine" ir "Tannhauseryje" – po du. Tai buvo skirtingi pastatymai, bet mielai eičiau ir į tuos pačius, nes be galo vertinu šį kompozitorių.

Asmeninis rekordas. Iš viso esu aplankiusi apie 30 teatrų įvairiausiose šalyse, mačiusi daugiau nei 100 operų.