Pamėgo pradėjusi tapyti

Kodėl aguonos? Kuo šis augalas ypatingas? V. Jocienė sako, kad aguonos į jos gyvenimą atėjo kažkaip netikėtai... Negalėtų sakyti, kad tai – jos mylimiausias augalas, bet pro raudonai šviečiantį aguonų lauką nepravažiuotų. Gražu ir rugiagėlės ar žibutės, bet dabar jau labiausiai žavi aguonos.

„Gal prieš 20 metų dirbau Telšių rajone esančio Tryškių miestelio kultūros namuose. Ten ilgais žiemos vakarais vykdavo įvairūs užsiėmimai – floristikos, rankdarbių ir pan., – pasakoja Vilija. – Vieną žiemą direktorė sako: o kodėl mums nepasimokius tapyti?.. Uffff, galvoju, čia jau ne man, tad nelankysiu – turėsiu bent vieną žiemą daugiau laisvų vakarų... Tačiau direktorė paprašė ateiti nors į pirmą susitikimą, nes nežinia, kiek bus norinčių. Jeigu nedaug, tai nors darbuotojai dalyvaus, o jau toliau – kaip bus, taip. Nuvažiavau. Davė geltonos, mėlynos ir baltos spalvos dažų ir pasiūlė nupiešti žalią pievą... Maišiau tas spalvas, niurnėjau, kad galėjau žalių dažų prisipirkti visokiausių atspalvių, kam čia tuos dažus maišyti, negana to, dar keliais sluoksniais tapyti... Na, bet kadangi jau atėjau – tapiau. Pabaigiau savo piešinį ir ta pieva tokia pažįstama pasirodė, visai kaip pas babytę, kur augau, kur kalniukas, pakalnikė, o ten kartkartėmis po mažą aguonėlę pražysdavo. Bėgdavau jų babytei parnešti, o ar nunešdavau iki namų – čia jau klausimas... Papasakojau mokytojai ir gavau – išimties tvarka – raudonos spalvos. Nupiešiau kelias mažas aguonėles ir viskas sustojo į savo vietas.“

V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

Taip aguonos atėjo į moters gyvenimą, o spalvas ji maišo iki šiol – teptuką kartkartėmis pasiima į rankas ir tapo, ir kas viena spalva nupiešta – jau labai nebepatinka.

„Deja, pirmas mano piešinys žuvo per vieną gaisrą patalpose, kur buvo paroda, bet tų aguonėlių tai viename, tai kitame paveiksle vis atsiranda, – sako pašnekovė. – Po paskaitos apie gydymą spalvomis išsiaiškinau, kad raudona spalva nėra mano mylimiausia, bet tai moters sveikatos spalva ir reikia save prie jos pratinti, turėti nors po mažą raudoną detalę aprangoje ar buityje, kad sveikata nemažėtų...“

Taip aguonyčių moters aplinkoje ėmė daugėti, atsirado puodelių, servetėlių... Ir virtuvė jos namuose dabar yra aguonynė. „Pradėjo labai į akis kristi puodeliai su aguonomis, tad kur tik pamatydavau – įsigydavau. Jau kai įsivažiavau, tai dabar ir dovanų aguonų gaunu, ir pati nusiperku ne tik puodelių“, – sako Vilija.

Gausa: kiekvienas kolekcijos daiktas jos aguonynėje Vilijai primena brangius žmones ar svarbius įvykius. / V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

Kolekcija – ne tik pažiūrėti

Indai su aguonomis moters namuose turi savo aguonų indaują, kurią specialiai įsigijo po virtuvės remonto, atvirukai – specialų albumą. Jei daiktai turi paskirtį – termometras, laikrodis, arbatinukas, šaukšteliai ir  naudojami pagal paskirtį, o tai, kas nenaudojama, guli specialioje dėžutėje.

„Vis žadu nupaveiksluoti viską ir susikurti nuotraukų albumą – tada būtų lengva suskaičiuoti ar pasitikslinti, yra jau namuose toks daiktas ar dar ne. Tačiau vis pritrūkstu laiko“, – sako kolekcininkė.

Ar tie daiktai turi didelę piniginę vertę? Nebūtinai. Kur kas svarbiau, kad juos pamatęs žmogus mane prisimena ir nori pradžiuginti.

Moteris svarsto – ar tikrai tai kolekcija? Mat ji mėgsta funkcionalius daiktus, tad būtent tokie, tik dekoruoti aguonomis, jos namuose ir kaupiasi. Ir jie nestovi čia tik dėl vaizdo – apsilankę draugai ir šeima drąsiai ima indus iš aguonų indaujos: suduš tai suduš.

„Labai tikslaus skaičiaus, kiek tų aguonų turiu, ir nežinau. Manau, visko yra apie 500. Tačiau kažkaip tas skaičius man ir nesvarbus – svarbu nuotaika, kurią atneša į namus aguonos, – sako Vilija. – Manau, kad jau dabar tų aguonėtų daiktų yra labai daug, o visko ir nenorėčiau turėti. Stengiuosi įsigyti tik tai, kas tikrai reikalinga arba jau labai labai man gražu. Išimtis taikoma tik puodeliams – visada pasižvalgau jų parduotuvėse ar mugėse.“

Artimieji, anot jos, kažkaip labai natūraliai priėmė šį moters pomėgį. Gal todėl, kad tai atėjo palaipsniui, o laikui bėgant tapo tarsi žaidimu. Dabar ir jiems akys užkliūva už aguonų – jei tik kur pamato, žiūrėk, ir atkeliauja kažkokiu aguonėtu daiktu nešini.

V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

Daiktai primena žmones

Moters kolekcijoje daugiausia indų, bet yra ir atvirukų, suvenyrų, kosmetikos, paveikslų, net keletas drabužių. Mažiausi yra auskariukai – aguonos žiedelis, o didžiausias daiktas – draugės nutapytas ir padovanotas paveikslas.

Įvairių švenčių proga, o ir be progos daiktų su aguonomis jai dovanoja draugai ir artimieji, bet ir pati neretai įsigyja ką gražaus pamačiusi.

Kadangi yra rankdarbių mėgėja, ir pati kažką į kolekciją pasigamina. Pavyzdžiui, turi nusilipdžiusi keramikos lėkščių su aguonomis, kartais kokį daiktą papuošia aguonomis dekupažo technika ar iš modelino nulipdyta detale, yra pasigaminusi papuošalų.

V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

„Įdomiausi man yra tie daiktai, kurie turi istoriją, – sako Vilija. – Atsimenu visas dovanas ir dovanotojus. Draugė, grįždama iš kelionės, parvežė paveikslą su tikra aguona. Atvirukas su aguonėtu japonišku sariu man labai labai miela. Dukros padaryti deimantukų paveikslai ar suverta karoliukų segė-aguonėlė man yra ypač brangūs. Marčios nupirkta tortinė puošia vaišių stalą per šventes. Kitos marčios ir sūnaus padovanotas paveikslas ar sveikinimų atvirukai – būtinai su aguonomis. Turiu draugių, kurios aguonas pamato visur, kad ir kur nuvyktų, – žiūrėk, jau ir atveža kokį daiktą. Jų dovanotas laikrodis su aguonomis tiksi virtuvėje, užrašų knygutė neleidžia pamiršti svarbių datų. Ar tie daiktai turi didelę piniginę vertę? Nebūtinai. Kur kas svarbiau, kad juos pamatęs žmogus mane prisimena ir nori pradžiuginti. Man ta šiluma lieka ilgam.“