"Kai mano balsas tylės, mano daina gyvens tavyje" – pagal šiuos Rabindranatho Tagorės žodžius latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo sukurta "Mano daina" lyg himnas lydėjo visą VIII pasaulio chorų olimpiadą. Nurimo margaspalvių chorų dainos, išblėso konkursinių pasirodymų jaudulys ir pergalės džiaugsmo ašaros. Kas liko?

Nelikome nepastebėti

Liko atmintyje vis dar skambančios dainos, liko įsitikinimas, kad daina sujungia tautas, įtvirtina taikios ir garbingos konkurencijos olimpinį idealą. Kaip ir olimpinėse sporto žaidynėse,čia susirenka kolektyvai iš viso pasaulio, atstovaujantys įvairioms rasėms, valstybėms ir tautoms. Juk ir Pasaulio chorų varžybų emblemoje – tos pačios olimpinių žiedų spalvos, tik nuspalvinti ne žiedai, o penki pusžiedžiai.

Tradicinę olimpinę ugnį simbolizuoja kiekvienam šių olimpinių renginių kas dvejus metus išliejamas naujas pusę tonos sveriantis Taikos varpas, lyg kamertonas etaloninį garso aukštį (440 Hz) atkartojančiais dūžiais skelbiantis šventės pradžią. Chorams, dalyvavusiems olimpinėse varžybose, liko jų meistriškumo įvertinimas ir įsivertinimas, naujos patirtys ir pažintys, klausytojams – neblėstantys įspūdžiai, malonių pojūčių akims ir ausims gausa. Ir euforijos pauzėse kylančios mintys, negailestingai nubloškia atgal į Lietuvą ir priverčia palyginti: o kaip pas mus?

Juk esame kaimynystėje, dainuojame tokiose pačiose tradicinėse dainų šventėse, įtrauktose į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Net ir Didžiojo šventinio koncerto metu už šios tradicijos puoselėjimą Taikos prizas įteiktas visoms trims Baltijos valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai. Šis prizas įsteigtas tik šiais metais pasaulio chorų tarybos ir pasaulio chorų varžybas rengiančios Vokietijoje esančios tarptautinės organizacijos "Interkultur" iniciatyva. Tik jo vertė daugiau moralinė nei materiali – džiugu, kad pastebėjo, kad įvertino pasaulio mastu.
Materialiais įvertinimais ir paskatomis pasirūpinti tenka chorus globojančioms valstybėms, miestams, organizacijoms. Tai priklauso nuo jų požiūrio į šiuos reiškinius. Latvijoje chorų veiklai skiriamas didelis dėmesys ir parama, todėl latvių chorai gerokai lenkia lietuviškuosius ir gausa, ir meistriškumu.

Žymus latvių indėlis

Šiųmetės pasaulio chorų varžybos išskirtinės ne tik dėl šio naujo prizo.Tradiciškai visą simboliką – įžangines fanfaras, vėliavą, Taikos varpą pagerbianti muzika šiemet buvo pakeista nauja, lydėsiančia iškilmingus būsimųjų chorų olimpiadų momentus. Jos autorius – žinomas latvių kompozitorius Zigmaras Liepinšas.

Išskirtinės jos ir dėl ypač gausaus dalyvių skaičiaus: norą dalyvauti buvo pareiškę 460 chorų su 27 tūkst. dalyvių iš 73 šalių (plg. – ankstesnėse varžybose dalyvaudavo 15 –20 tūkst. dalyvių). Jie varžėsi 29 kategorijų, dviejų tipų – čempionų ir atviruose konkursuose. Žiuri komisijose dirbo 81 kvalifikuotas choro ekspertas iš 39 šalių.

Renginio "puošmenos" – pasaulinio garso vokaliniai ansambliai "The Real Group" (Švedija) ir "The King,s Singers" (Didžioji Britanija), kompozitoriai – Mortenas Lauridsenas (JAV), Javieras Busto (Ispanija), Erikas Ešenvals (Latvija), jų ir kitų žymių dirigentų, pedagogų vedami vertingi seminarai.

Visas visų chorų pasirodymų laikas – 10460 minučių arba daugiau kaip septynios dienos nenutrūkstamo dainavimo. Daugiausia kolektyvų varžėsi Folkloro bei Vaikų chorų kategorijose – po 60, mišrių kamerinių chorų – 58, Sakralinės muzikos a capella – 52 ir t.t. Daugiausia chorų atstovavo Latvijai (102) ir Kinijai (82).

Renginio centre – Didysis šventinis koncertas Rygos Mežaparke, tradicinėje dainų švenčių vietoje, prilygęs dar vienai dainų šventei, kurio šūkis skelbė "Dainavimas drauge sujungia tautas".

Chorų renginių ištakos

Pažvelgę į dainų švenčių istoriją, rasime paralelių – pirmoji dainų šventė (1843 m. Ciuriche) kilo iš Šveicarijos ir Vokietijos liaudies švenčių, kuriose svarbiausiu laikytas jungtinio choro pasirodymas. Chorai ėmė burtis į draugijas ir sąjungas, jų populiarumas didėjo. Vokiečiai šią bendro dainavimo kultūrą atnešė ir į Baltijos šalis – pirmiausia į Latviją ir Estiją.

Olimpinių chorų varžybų idėja taip pat gimė Vokietijoje. Jos autorius – Gunteris Titschas, 1988 m. įkūręs tarptautinę organizaciją "Interkultur". Jis siekė suvienyti pasaulio įvairių šalių ir kultūrų dainuojančius žmones į taikią chorų bendriją. "Interkultur" jungia nekomercinius susivienijimus ir komercines firmas, kurių tikslas – plėtoti tarptautinę kultūrą, rengiant pasaulinius chorų susitikimus, aukšto lygio tarptautinius konkursus ir varžybas.

Organizacijos prezidentas G.Titschas įsitikinęs, kad bendro dainavimo džiaugsmas suartina tautas, atveria sienas draugystei ir taikiam bendravimui. Jo kvietimas vienytis pasaulio mėgėjų chorams bendrai veiklai meno srityje, išbandyti jėgas draugiškose varžybose, patirti bendrumo jausmą ir džiaugsmą dainuojant visiems kartu davė rezultatų –2000-aisiais Lince (Austrijoje) įvyko Pirmoji chorų olimpiada.

Didžiausi, bet silpniausi?

Galima būtų paskęsti varžybose dalyvavusių Lietuvos chorų aukso (5) ir sidabro (3) medalių spindesyje, džiūgauti, kad pasirodėme gana solidžiai. Tačiau Pierre'o de Coubertino olimpinio šūkio "Citius, Altius, Fortius" aidas neturi leisti nurimti ir tenkintis  tuo,kas jau pasiekta. Kokie nauji chorų olimpiniai siekiai?

Nereikia nė jų – užtenka palyginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos dalyvių skaičių savose dainų šventėse. Nors Lietuva lenkia šias kaimynes ir plotu, ir gyventojų skaičiumi, tačiau dideliu skirtumu atsilieka nuo jų chorų pasiekimų. Ar pasauliniai pasiekimai skatintini tik sporto srityje?

Olimpinės pergalės euforiją pajutę chorai užsidegę siekti daugiau, tik ar sulauks jie paramos savo siekiams įgyvendinti? Tuo labiau kad kitos olimpinės varžybos vyks gerokai toliau ir pareikalaus didesnių lėšų.

Tačiau nebuvusiems šioje šventėje sunkoka suprasti tuos jausmus, kurie užvaldo ir chorų dainininkus, ir klausytojus. Ryga – šiųmetė  Europos kultūros sostinė,  pasipuošusi tokiu iškiliu renginiu, ne tik patvirtino aukštą kultūros lygį ir valdžios atstovų sveiką požiūrį į kultūrą, bet dar kartą suteikė galimybę miestiečiams ir svečiams ūgtelėti, rūpestingiau puoselėti kultūrą.
Ar įmanoma tokią galimybę suteikti mūsų tautiečiams Vilniuje, Kaune? Deja, ne. Dėl to, kad neturime tam tinkamų koncertinių salių, neturime tinkamos infrastruktūros dalyviams apgyvendinti ir maitinti, kad esame abejingi tokiam chorų olimpiniam judėjimui, išskyrus tuos, kurie dalyvavo šioje šventėje, moka išsaugoti savyje dainą net tada, kai balsas nutyla.