Pakaks to meno. Duokite meno kūrinių!

Taip būtų galima šmaikščiai pavadinti „akciją“ akcijoje, įvykusią pirmojoje Lietuvoje traukinio vagono galerijoje, įkurtoje menininkės Jūratės Rekevičiūtės, ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuoto Lietuvos – Latvijos – Estijos grafikos meno projekto „Now Art Now Future.Print/Rytoj Yra Dabar. Grafika“ metu. T.y. „nenustatyti asmenys nenustatytu būdu ir nenustatyta kryptimi išsinešė tam tikrą meno kūrinių kiekį.“

Trumpai tariant, Klaipėdos menininkų ir žiniasklaidos atstovų grupei revizavus vagoną - galeriją, kuri skubėjo Radviliškin nešdama meną bei kultūros šviesą, nustatyta, jog dingo 4 Eglės Vertelkaitės ofortai bei 4 Igno Kazakevičiaus edukacinės grafikos objektai. Protokolas nebuvo surašytas, tik maloniai pakalbėjus su konduktoriumi - galerininku, nuspręsta (arba kaip raštuose dar pasitaiko – „prieita išvados“), jog menas į žmogų visada suranda kelius, nors ir ne visai legalia forma. Taigi. Ir negali sakyti, jog projektas nepasiekė ir atokesnių, nuo pagrindinio meno turo Vilnius – Kaunas – Klaipėda maršruto atsišakojančių stotelių.

Improvizuota galerija suka paskutinius kilometrus po Lietuvą, o tuo metu...

Tuo metu kažkur keli (greičiausiai geležinkelininkų) vaikai žaidžia gėlėtais kamuoliukais ir dėvi marškinėlius su užrašais „Žymiausias Lietuvos grafikas Stasys Krasauskas. Ar tikrai?“, „Ar žinai, jog tavo piršto atspaudas yra nepakartojamas grafikos kūrinys ir gali tapti neįkainojama vertybe? (kriminalistams)“ ir pan... Taigi, kultūrtrėgeriai tėveliai, susimąstykite.

O tuo metu pakeleivingų miestelių gyventojų arba studentų interjeruose sau vietą surado žinomos grafikės kūriniai (kalbėdamas apie Eglę Vertelkaitę galvoju – va, vis tiek žmogus estetas, nepasirinko A.Klemencovo užuolaidų su autorinėmis grimasomis, nelupo tų užuolaidėlių nuo lango kaip barbaras koksai, dienos šviesai žvelgiant į akis. Bet kukliai pasitenkino nedideliais delnan (ak, tikėkim kad ir širdin) telpančiais ofortais). Man maloniau E.Vertelkaitės kūrinius būtų rasti nušvilptus ne dėl „prikolo“, bet iš meilės, rasti kur nors pas langą, pro kurį matyti geležinkelio vingis. Vingis, atnešantis paštą, mylimą žmogų, galbūt ne visai blaivų kaimyną ar nelauktą žinią iš meno pasaulio. Parašykite man, kuratoriui, žmonės mielieji, kurgi tie kūriniai nusėdo. Būtų įdomu susitikti ir pabendrauti, apie gyvenimą pakalbėti, taip sakant. O už atvirumą pažadu asmeniškai jums savo lėšomis užsakyti metinę „Klaipėdos“ dienraščio prenumeratą. Kad skaitytumėte ir lauktumėte naujienų iš už kelio vingio.

O tiems, kurie dar nieko negirdėjo arba išvysti nespėjo, primenu, jog traukinys dar nenuvažiavo, ir unikalaus projekto kūrinius galite pamatyti šiose erdvėse:

• Ryčio Naglio Baltušniko žymeklius – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kiemelyje ant Daržų g. 10 namo fasado.

• Ilzės Abikos (Latvija) personalinę parodą – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10).

• Bendrą lietuvių – latvių – estų menininkų parodą – Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3).