Shehanas Karunatilaka (gim. 1975) – vienas žymiausių Šri Lankos rašytojų, kuriantis angliškai, užaugęs Kolombe, studijavęs Naujojoje Zelandijoje, gyvenęs ir dirbęs Londone, Amsterdame ir Singapūre. 2010 m. savo debiutiniu romanu „Kinas: legenda apie Pradipą Metju“ sudrebino literatūros pasaulį – knyga autoriui pelnė prestižines Tautų Sandraugos knygos, DSC pietų Azijos literatūros ir Gratjaeno premijas.

Dar daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukė 2022 m. pasirodęs trečiasis autoriaus romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ („The Seven Moons of Maali Almeida“) – už šį kūrinį rašytojas pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbio pasaulio literatūros apdovanojimų – Bookerio premiją.

Romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ – tai kandi satyra, kartaus sąmojo ir nerimą keliančių įžvalgų kupinas siautulingas epas, kurio veiksmas vyksta pilietinio karo krečiamoje Šri Lankoje, Kolombe, 1990-aisiais. Pasak 2022-jų Bookerio premijos žiuri, šis romanas išsamiai, o kartu ir siurrealistiškai perteikia pilietinių karų draskomos Šri Lankos vaizdą ir stačiai žaižaruoja energija ir vaizduote.

Tinklapio thebookerprizes.com interviu su rašytoju – apie jo šalies pilietinio karo palikimą ir žvalgytuves po pomirtinį gyvenimą.

Autentika: ryškiaspalvis originalusis P. Dyerio sukurtas knygos viršelis panaudotas ir lietuviškam leidimui. / Leidyklos nuotr.

– Kaip jaučiatės Jūsų romanui patekus į ilgąjį 2022-ųjų Bookerio premijos pretendentų sąrašą? Ir ką Jums reikštų, jei šią premiją laimėtumėte? (pokalbis vyko dar prieš išrenkant laureatą, tik paskelbus ilgąjį sąrašą – vert. past.)

– Kad patektum į bet kurį sąrašą, reikia sėkmės. O pateikti į ilgąjį Bookerio premijos sąrašą, knygai dar nė nespėjus pasirodyti Jungtinėje Karalystėje, – visiška laimė. Be to, kad romanas apie chaotišką Šri Lankos praeitį pasirodytų kaip tik tada, kai pasaulis stebi chaotišką Šri Lankos dabartį, matyt, reikia ir tam tikro tamsiųjų jėgų įsikišimo. Kitaip nei mano protagonistas Malis Almeida, aš nelošiu. Todėl nesitikiu, kad metus kauliukus man iškris du šešetai, bet jei taip nutiktų, šaukte šaukčiau iš džiaugsmo.

– Kaip kilo mintis parašyti „Septynis Malio Almeidos mėnulius“? Ar idėją brandinote ilgai, ar ji šovė į galvą ūmai, ištikus kažin kokiai aiškumo akimirkai? Kodėl panūdote parašyti būtent tokią knygą kaip tik dabar?

– Svarstyti apie tai pradėjau 2009-aisiais, pasibaigus pilietiniam karui mūsų šalyje, vykstant įnirtingoms diskusijoms, kiek žuvo civilių ir kas dėl to kaltas. Imtis vaiduoklių istorijos, kurioje mirusieji galėtų pateikti savą įvykių versiją, atrodė keistas sumanymas, tačiau rašyti apie dabartį pristigau drąsos, tad nusprendžiau grįžti 20 metų atgal, į tamsias 1989-ųjų dienas.

Kad patektum į bet kurį sąrašą, reikia sėkmės. O pateikti į ilgąjį Bookerio premijos sąrašą, knygai dar nė nespėjus pasirodyti Jungtinėje Karalystėje, – visiška laimė.

– Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Rašote kompiuteriu ar ranka? Gal prirašote daug juodraščių, darote ilgas pertraukas, o tada, tarkim, ištinka staigus darbingumo protrūkis? Kiek laiko prireikė parašyti „Septynis Malio Almeidos mėnulius“?

– Viskas užtruko pernelyg ilgai. Sėdau rašyti 2014-aisiais, rengiau ne vieną versiją, bet gal būtent tiek laiko ir reikėjo, kad kūrinį deramai išplėtočiau. Pirmiausia gilinausi į 1989-uosius, tyrinėjau folklorą apie antgamtinius dalykus, rinkau įvairią medžiagą apie vaiduoklius ir pieštuku prisirašiau gyvą velnią pastabų A3 formato lapuose. Tada kompiuteriu parengiau bendro pobūdžio metmenis. Vėliau plušau prie paskirų skyrių, ieškojau reikiamo ritmo. Žinoma, pradiniai metmenys nuolat kito, kaip ir paskiri teksto gabalai ir sumanymai. Vis dėlto kai tik išsikristalizavo Malio balsas, pasakojimas ėmė klijuotis, įgauti savo ritmą ir po penkerių metų romanas buvo baigtas.

– Esate vienas iš kelių į ilgąjį sąrašą patekusių rašytojų, kurių knygas Jungtinėje Karalystėje leidžia mažos nepriklausomos leidyklos – ką Jums tai reiškia ir kaip tai veikia Jus kaip rašytoją?

– Dirbti su leidėju, kuriam išties rūpi tavo kūrinys ir kuris yra pasirengęs rodyti tavo knygai visą reikiamą dėmesį, yra nuostabu. Nesu įsitikinęs, kad didesnis leidėjas būtų turėjęs tiek kantrybės ir kilnumo, kiek „Septyniems Malio Almeidos mėnuliams“ ir jo autoriui turėjo Natania Jansz ir Markas Ellinghamas iš leidyklos „Sort of Books“.

Mes sistemingai dirbome per visą pandemijos laikotarpį, siekdami užtikrinti, kad keisti siužeto vingiai ir toli gražu netipiški veikėjai būtų lengvai suprantami. Tada Peteris Dyeris sukūrė puikų viršelį (originalus viršelis panaudotas ir lietuviškam leidimui – vert. past.). Visą darbą lydėjo tikra komandinė dvasia ir mes visi džiaugiamės galėdami pasidalyti šia sėkme.

– Vienas apžvalgininkų „Septynis Malio Almeidos mėnulius“ apibūdino kaip „iš dalies vaiduoklių istoriją, iš dalies raizgų detektyvą, iš dalies politinę satyrą“. Ar toks apibūdinimas teisingas? O gal knygoje esama ir kitų ingredientų, apie kuriuos potencialūs skaitytojai turėtų žinoti?

– Trys kamuoliukai – jau pakankamai daug, kad jais žongliruotum. Tad taip, pasakojimui subalansuoti turime čia įmintiną paslaptį, pomirtinį gyvenimą ir politikos. Tačiau romano šerdyje atsiduria ir meilės trikampis, švelnūs santykiai ir šiokie tokie vaiduokliški pafilosofavimai. Nors, tikėkimės, skaitytojai į pasakojimą taip įsitrauks, kad nė nepastebės visų judančių dalių.

– Kalbant apie skaitytojus, kurie galbūt nėra ypatingi Šri Lankos pilietinio karo žinovai, – kodėl nusprendėte knygos veiksmą nukelti į 1989-uosius? Kuo reikšmingi šie metai ir kokias paraleles išvestumėte tarp Šri Lankos anuomet ir dabar?

– 1989-ieji mano atmintyje išliko kaip patys niūriausi metai: siautė karas etniniu pagrindu, kilo marksistų sukilimas, į šalį buvo įvesta užsienio kariuomenė, veikė valstybės antiteroristinių pajėgų būriai. Tai buvo žmogžudysčių, dingimų, bombų ir lavonų laikotarpis. Devintojo dešimtmečio pabaigoje dauguma antagonistų buvo jau mirę, tad rašydamas apie jų šmėklas, o ne tų, kurie arčiau dabarties, jaučiausi saugiau.

Nė neabejoju, kad apie Šri Lankos protestus, eiles prie degalinių ir pabėgančius prezidentus dar bus parašyta daug romanų. Tačiau net jei dabar ir esama padrikų smurto atvejų, šiandienos ekonominiai sunkumai nė iš tolo neprilygsta 1989-ųjų terorui ar 1983-iaisiais prieš tamilus vykusių pogromų siaubams.

Galime tik melstis, kad viskas išliktų bent taip.

– Nors knygos veiksmas vyksta smurto fone, ji, kaip ir pirmasis Jūsų romanas „Kinas“, yra be galo juokinga. Bookerio premijos žiuri ją apibūdina kaip „piktai komišką“. Ar būtent to ir siekėte ir, jei taip, tai kodėl?

– Nepaisant niūrios istorijos ir neramios dabarties, Šri Lanka nėra nyki ar slegianti vieta. Pakaruokliškas humoras – mūsų sritis, mes pokštaujame savo krizių akivaizdoje. Kad tuo įsitikintumėte, tiesiog peržvelkite komišką filmuotą medžiagą apie protestuotojus, liepos 9 d. surengusius vakarėlį prie prezidento rezidencijos baseino, ar daugybę „memų“, lydinčių Aragalaja judėjimą (turimi omenyje 2022 m. prieš tuometinę Šri Lankos valdžią nukreipti masiniai protestai – vert. past.).

Akivaizdu, kad juokas yra mūsų dorojimosi su stresu strategija. Romane „Kinas“ aš pasitelkiau girtuoklio dėdulės, o „Septyniuose Malio Almeidos mėnuliuose“ – užsislaptinusio gėjaus archetipus. Abiem personažams būdinga tai, ką galima nupasakoti pasitelkus juodą ir žiaurų humorą.

– Ar kada mėginote įsivaizduoti, koks galėtų būti Jūsų pomirtinis gyvenimas? Jei taip, ar jis labai skirtųsi nuo to, kurį aprašėte knygoje?

– Rinkdamas medžiagą ir gilindamasis į ją nesusidūriau su vaiduokliais, nepatyriau ir jokių įtikinamų epifanijų apie po mirties laukiančią anapusybę. Tiesą sakant, labai abejoju, ar su tokiais dalykais iš tiesų yra susidūrę ir didieji paranormalių reiškinių tyrinėtojai ar garsieji spiritualistai. Tad kas galėtų paneigti, kad mano perteikiama versija apie dezorganizuotą biurokratinį pomirtinį gyvenimą be jokio Dievo nėra teisinga?

– Ankstesnė „Septynių Malio Almeidos mėnulių“ versija buvo išleista Indijoje 2020-aisiais ir pavadinta „Pašnekesiai su mirusiaisiais“ („Chats with the Dead“), vis dėlto prireikė šiek tiek laiko, kol knyga rado kelią į tarptautinius vandenis. Kodėl, Jūsų manymu, taip nutiko ir kuo ji pakito, tapusi „Septyniais Malio Almeidos mėnuliais“?

– Iš esmės tai ta pati knyga, tik „Mėnuliai“ gal kiek mažiau ezoteriški ir labiau prieinami apie Šri Lanką ar jos vaiduoklius nieko nežinančiai auditorijai.

1989-ieji mano atmintyje išliko kaip patys niūriausi metai: siautė karas etniniu pagrindu, kilo marksistų sukilimas, į šalį buvo įvesta užsienio kariuomenė.

– Esate parašęs knygą vaikams ir, pasak kriketui skirto kasmetinio almanacho „Wisden“, antrą pagal gerumą knygą apie kriketą apskritai. Be to, kuriate dainas roko muzikai ir idėjas reklamoms. Prie ko dirbate dabar ir ar tai labai skirsis nuo „Septynių Malio Almeidos mėnulių“?

– Šiuo metu plėtoju kelis naujus projektus, tačiau nė vienas jų nebus susijęs nei su kriketu, nei su vaiduokliais.

– Esate antrasis Šri Lankos rašytojas, per šiuos porą metų nominuotas Bookerio premijai. Ar galima sakyti, kad Vakarų auditorija pagaliau atkreipė dėmesį į kokybišką Šri Lankos literatūrą, ar ši pastaruoju metu tiesiog išgyvena savitą bumą? Į kokius dar Šri Lankos rašytojus žmonės turėtų atkreipti dėmesį?

– Įtikinamų pasakojimų apie Šri Lankos praeitį ir dabartį išties nestinga. Kai pradėjau rašyti, Carlas Mulleris, Romeshas Gunasekera, Shyamas Selvadurai ir Michaelis Ondaatje buvo laikomi aukso standartu. Kaip, beje, ir Arthuras C. Clarke’as, kurį aš užsispyrusiai laikau Šri Lankos rašytoju.

Šiandien turime puikių literatūros meistrų, tokių kaip Anukas Arudpragasmas ir Nayomi Munaweera, žanrinių autorių, kaip Yudhanjaya’as Wijeratne’as ir Amanda Jay, komedijos meistrų, kaip Ashokas Ferrey ir Andrew Fidelis Fernando, ir dar tuzinus kitų talentingų rašytojų, tokių kaip poetė Vivimarie Vanderpoorten ar eseistas Indis Samarajiva.

Paminėjau tik rašančiuosius angliškai. Tikėkimės, naujosios kartos vertėjai gebės su šiuolaikiniais sinhalų ir tamilų kalbomis parašytais kūriniais supažindinti kur kas platesnę skaitytojų auditoriją.

– Ar turite mėgstamiausią Bookerio premija įvertiną ar į Bookerio premijos trumpuosius sąrašus kada nors patekusį romaną?

– Tik vieną? Lengvai galėčiau sudaryti dešimtuką, bet pasitenkinsiu ir penketuku. Jis būtų toks: George’o Saunderso „Linkolnas Bardo“, Davido Mitchello „Debesų atlasas“, Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, Bernadine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ ir, žinoma, Salmano Rushdie „Vidurnakčio vaikai“.