Panemunės pilyje – laikui nepavaldi J. Vaitiekūno tapyba

2017-06-23 11:01

DMN inf.

Pilies menėje sparnais plakančiam čiurliui atrodė, kad langas, pro kurį galima pasiekti dangų yra, štai tame paveiksle. Iš vakaro įsibrovęs į Panemunės pilies erdvę, čiurlys naktį ant kojų sukėlė pilies apsaugos tarnybą ir pirmasis išvydo menininko Justino Vaitiekūno tapybos parodą, kuri čia buvo atidaryta vakar vakare.

Čiurlio kelione į paveikslą labiausiai džiaugėsi pats menininkas. „Vadinasi, paukštis pamatė tai, ką norėjau savo paveiksle išgauti – erdvę“, – po parodos atidarymo sakė autorius.

Erdvė – itin svarbi J. Vaitiekūno dvidešimtiems metų kūrybą apžvelgiančios parodos detalė. Vilniaus dailės akademijai priklausančioje, bene labiausiai autentiškoje XVII–XVIII amžiaus Lietuvos rezidencinėje pilyje veikianti Pilies galerija – irgi tarsi meno kūrinys. Restauracijos dar laukiančios sienos sugėrė J. Vaitiekūno spalvas ir potėpius. „Tobulesnio apšvietimo neįsivaizduoju, – vaikščiodamas po galerijos erdves kalbėjo tapytojas. – Mano paveikslai čia kabės be jokių lempų ir prožektorių, žmonės juos galės matyti šviesoje, kurioje juos ir tapau“.

Turistų vasarą itin lankomoje Panemunės pilyje, Jurbarko rajone, surengta antroji tapytojo kūrybos dvidešimtmečio apžvalgai skirta paroda. Pirmoji dar pavasarį vyko Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Trečioji dalis, Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga, planuojama Palangoje, Antano Mončio name-muziejuje.

Pilies galerijoje vakar susirinkę meno gerbėjai galėjo pamatyti 45 itin didelio formato tapybos darbus. 16 iš jų – niekur nerodyti. „Kai kurie šios parodos darbai sukurti paskutinįjį praėjusio tūkstantmečio dešimtmetį, – juokauja menininkas. – Visi parodos darbai yra svarbūs mano paties tapybos raidai. Nesu projektinės kūrybos šalininkas, viskas, ką tapau, susiję su gyvenimu ir tapyba.“

Visą savaitę Pilies galerijoje kabinęs didžiulius savo darbus J. Vaitiekūnas negali atsidžiaugti ypatingomis erdvėmis. „Yra nedaug salių, kuriose paveikslą gali žiūrėti iš 40 metrų nuotolio, – sako. – Pilyje esama ne vienos, o daug galerijų. Jose randasi galimybė panirti į tapybą, joje būti.“

J. Vaitiekūno paveiksluose akylesni jo tapybos gerbėjai atpažins konkrečias vietas, konkrečius, su realybe susijusius motyvus. Metai, kuriais kūriniai buvo atlikti, specialiai neįvardinti. „Kūryba kaip ir pasaulis – prasideda ir baigiasi. Vienas etapas praeina, ateina kitas, norisi naujos kokybės, naujų darbų“, – neabejoja dvidešimtąją personalinę savo parodą surengęs menininkas.