Kitapus užvertų durų

"Forumas" ("Forum") – tai įtampos kupinas festivalio filmas, ypač svarbus pasauliui, kuriame gyvename šiandien. Kiekvienais metais pasaulio galingieji, tarptautiniai politikai, verslininkai ir akademikai susirenka į Šveicarijoje vykstantį Pasaulio ekonomikos forumą.

Forumo steigėjas, 81 metų Klausas Schwabas sako, kad forumas pirmiausia skirtas tam, kad susirinkusiųjų dialogas pasaulį padarytų geresnį. Tačiau, kaip gali vykti dialogai, jei vyriausybės pokalbiai vyksta už uždarų durų? Filmo režisierius Marcusas Vetteris yra pirmasis kino kūrėjas, kuriam buvo leista dalyvauti Pasaulio ekonomikos forumo užkulisiuose. Jis sakė: "Politinė dokumentika tokia yra – kai ją kuri, turi būti labai mažas, toks mažas, kad tavęs niekas nepastebėtų." Šiandien mes visi kaip niekada norime, kad valdžios sprendimai būtų skaidrūs – ar politikai kalba filmuose, ar kiekvieną vakarą per žinias.

Jausmų kaina

"Niekada neverkite darbdavio akivaizdoje – tai rodo silpnumą. Filipiniečiai nėra silpni", – sako instruktorė, rengianti filipiniečių moterų grupę šiuolaikinei vergovei užsienyje. Čia jos dažniausiai dirba auklėmis ar namų tvarkytojomis, toli toli palikusios savo pačių šeimas.

Net 10 mln. filipiniečių dirba užsienyje – filmo "Užjūriai" ("Overseas") kūrėja Sung-A Yoon parodo vos saujelės pasiruošimą išvykti ir psichologines traumas, nuo kurių moterys kenčia. Didžiausia motyvacija moterims – pagalba šeimai ir galvoje vis skambanti frazė: "Tai, ką uždirbsite ten, čia uždirbti niekada nepavyks." Kai ekrane tiek emocijų, lengva pamiršti, kad tai – dokumentika, o ne vaidybinis filmas.

Tokius pat jausmus sukelia ir italės kino režisierės Valentinos Pedicini filmas "Šviesos kariai" ("Faith"), leidžiantis mums tarsi pagyventi kartu su katalikais, kovos meno kung fu praktikuotojais – kariais, pagal technomuziką kasdien liejančiais prakaitą Italijos kalnuose. Jie ruošiasi kovai – nežinia su kuo ir kada.

Vienoje filmo scenoje vienuolyno mokytojas sako: "Nenoriu girdėti, kad kas nors apie mus sakytų – jie kaip visos tos sektos, kažkokie įtartini." Argi toks pareiškimas nekelia abejonių? Ritualai, rutina, vyrus ir moteris valdantis Mokytojas bei jam besąlygiškai paklūstantys kariai – net ir filmui pasibaigus, sunku patikėti, kad veiksmas vyksta toliau – jie ir vėl šoka į viršų iškėlę rankas, užsidarę nuo pasaulio.

Paskutinis Žemėje

Dokumentiniai filmai apie gyvūnų kankinimą, masines fermas ir skerdyklas visada gąsdina ir keičia požiūrį. O jeigu tai istorija apie anuomet dar gyvą, vienintelį žemėje likusį šiaurinį baltajį raganosį, vardu Sudanas? Jei tiksliau – apie mokslininkus, sargybinius, brakonierius ir asmenukių megėjus, bandančius prieiti kuo arčiau padaro, kuris žemėje toks vienintelis. Režisierė Floor van der Meulen filme "Paskutinis patinas žemėje" ("The Last Male on Earth") stengiasi suprasti, kodėl žmones taip traukia išnykimas? Jei nyksta ne jie, o kažkas kitas, išnykimas tampa pramoga. O gal tai – tiesiog savo rūšies išaukštinimas? Klausimų šiame filme daug, jų epicentre – nuvargęs raganosis. Vienintelis toks pasaulyje.

Langas į gyvenimą

Hasseno Ferhanio filme "Sacharos gatvė 143" ("143 Sahara Street") vidury Sacharos dykumos, mažoje trobelėje gyvena vieniša Malika. Jos namai yra kelyje, pro kurį suka vieninteliai moters pašnekovai – vairuotojai, keliautojai ir klajokliai. Režisierius sukuria nuostabų Malikos portretą, kurį žiūrovas neabejotinai pamilsta, o Sacharos šviesa ir nesibaigianti dykuma kiekvieną kadrą paverčia paveikslu. Malika filme gal ir liktų statišku peizažo akcentu, jei neužsikvatotų viduryje filmo. Jai juokinga, kai vienas praeivis apsimeta, kad jos langas – kalėjimo vienutė. Pagrindinės herojės juokas suardo tradicinę dokumentinio filmo dinamiką, o Maliką paverčia dar tikresnę. Jos pakelės namelis, kuriame prašalaičiams ji gamina kavą ir omletą, pasakoja apie artumo ir pagarbaus žmogiško bendravimo poreikį kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Sukurta sūnų

Dvi dokumentinės "Kino pavasario" juostos išsiskiria savo asmeniškumu – abi jas sukūrė sūnūs. Režisieriaus Beniamino Barrese mama – italė Benedetta Barzini – 7-ojo dešimtmečio mados ikona, įkvėpusi Andy Warholo, Salvadoro Dali ir Richardo Avedono kūrybą. Iš modelio ji tampa radikalia feministe ir aršia kovotoja už moterų teises. Vėliau – dėstytoja, o galiausiai – nuo visą gyvenimą klijuotų etikečių pavargusia senyvo amžiaus moterimi, norinčia išnykti. "Mano mamos išnykimas" – intymus, motinos ir sūnaus santykį atskleidžiantis filmas.

"Nuo tada, kai septynerių gavau fotoaparatą iš tėčio, akimirkų fiksavimas tapo mano strategija, apsaugančia mylimus žmones nuo bėgančio laiko. Daug kartų bandžiau nufotografuoti savo mamą ir kiekvieną kartą jutau jos pasipriešinimą. Neužteko vieno kadro, kad įamžinčiau jos grožį, protą, humoro jausmą ir tai, kokia ji nuostabi. Kad ir kiek stengiausi, man nepavykdavo nufotografuoti jos sielos. Mama man ir liko paslaptis", – kalba filmo režisierius. Filmas apie mamą – pirmasis jo pilnametražis filmas.

Kitos legendos – kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sūnus Andrejus Tarkovskis jaunesnysis sukūrė odę tėčiui, kurį dievino. Tai dokumentinis filmas, kuriame nebus prisiminimais besidalijančių Tarkovskio draugų, ar rimtų žmonių, kalbančių apie jo indėlį į kino pasaulį. Filmas –  asmeninių nuotrupų karuselė, kurioje vaikystės nuotraukos susipina su ištraukomis iš legendinių kūrėjo filmų ir jo paties balsu, skambančiu fone. Tarkovskis kalba apie meną, religiją ir idėjas. "Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda" ("Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer") festivalio žiūrovams nupieš ryškų ir asmenišką kino poetu vadinamo meistro portretą.