Nepaisant vyraujančių šalies prezidento rinkimų aistrų, prancūzai net šešis vakarus stojosi iš savo vietų Paryžiaus „Theatre 71“ salėje ir aplodismentais vėl ir vėl kvietė aktorius į sceną. Plojo griausmingai, tai intensyviau, tai nurimstant ir tarsi vėl užsivedant – taip ploti moka tik prancūzai. Ir ploja toli gražu ne visiems.

„Oskaras Koršunovas ir jo kvapą gniaužiantys aktoriai sukuria nuostabų „Žuvėdros“ pastatymą. Tai išgrynintas, tikras, šiandienos teatras, kur meistrystė ir intensyvi vaidyba, nepaisanti jokių stereotipų, atskleidžia tiesą apie žmogiškuosius santykius ir sugriautas svajones. Meistriška!“, – jau po pirmojo spektaklio Paryžiaus scenoje rašė Agnès Santi, vieno įtakingiausių kultūrinių leidinių „La Terrasse“ apžvalgininkė.

Paryžiaus publika yra išranki ir išlepinta, plojanti atsistojus tik labai iškirtiniais atvejais. Man vos keletą kartų teko tai patirti. Tai didelis komplimentas „Žuvėdrai“.

„Oskaras Koršunovas ir jo kvapą gniaužiantys aktoriai savo vaidybos kokybe ir tokiu reikalingu paprastumu kuria meistrišką spektaklį. Jiems pavyksta pasiekti geriausią rezultatą, jie sugeba įsilieti į teatrišką paradoksą ir meistriškai perteikti niuansus. Melo-tiesos santykis dar niekada nebuvo toks tikras!“, –  tęsia A. Santi.

Šeši sėkmingi vakarai Paryžiaus scenoje – tik pirmoji intensyvaus „Žuvėdros“ turo dalis. Jau šį vakarą trupė lips į sceną Paryžiaus mieste Mece rengiamame festivalyje „Passages“ – būtent šio festivalio publika buvo pirmieji prieš dvidešimt metų išvydę O. Koršunovo spektaklius Prancūzijoje. Trečiasis turo etapas – Kroatijos mieste Rijekoje rengiamas Tarptautinis mažosios scenos festivalis.

Publikos aplodismentai – ne kiekvienam

Kiekvieną vakarą Paryžiuje publika aplodismentais tiesiog tempte ištempdavo „Žuvėdros“ aktorius į sceną. Gali pasirodyti, jog prancūzams tai – natūrali praktika, visgi, taip nėra. Netgi atsistojęs prancūzų žiūrovas jau yra didelis įvertinimas menininkams.

„Paryžius yra nenuginčijama scenos menų sostinė ir čia gyvendamas tampi išlepintas pasirinkimo ir intensyvaus kultūrinio gyvenimo. Visi geriausi scenos menų kūrėjai savo darbus pristato Paryžiuje. Tad natūralu, jog Paryžiaus publika yra išranki ir išlepinta, plojanti atsistojus tik labai iškirtiniais atvejais. Man vos keletą kartų teko tai patirti. Tai didelis komplimentas „Žuvėdrai“ – spektaklis tikrai to vertas“, – teigia tarp žiūrovų buvusi Sakurako, ilgą laiką Paryžiuje gyvenanti ir kurianti lietuvių choreografė ir šokėja.

„Čia klasikinis teatro kodas buvo „nulaužtas“ – nebeliko vietos demonstravimui, vien tik tikras teatrinis performansas. Aktorių kūnai yra jų ginklai. Šie vyrai ir moterys gali sprogti bet kurią akimirką, jie tarsi tiksinčios bombos. Nejučiomis tapau jų įkaitu, įkalintu tarp jų intensyvumo, jėgos ir tikrumo“, – pasakoja Philippe'as Fontezas, prancūzų performanso menininkas ir vienas iš sužavėtų „Žuvėdros“ žiūrovų.

„Toks didingas ir tokio aukšto lygio teatrinis momentas – buvau nustebintas ir pamalonintas“, – įspūdžiais dalinosi vieną iš šešių vakarų tarp publikos buvęs Jeanas-Francois Ploska.

Pagyros aktoriams ir režisieriui

Prancūzų kritikai gyrė „Žuvėdros“ trupę ir režisierių. Aktorius – už iki konvulsijų vedantį aistrų protrūkį, O. Koršunovą – už gebėjimą kliše tapusioje A. Čechovo pjesėje įžvelgti naujus ir širdį veriančius akcentus.

Koršunovo „realizmui“ nereikia nei samovarų, nei giminės portretų. Jo scenografija – kėdės, ant kurių užrašyti personažų vardai.

„Koršunovo „Žuvėdra“ nutūpė Paryžiuje. Ir tuo galima tik pasidžiaugti. Jo teatrinis braižas pasižymi neįprastu intensyvumu, aštriu išankstiniu apmąstymu ir nepalenkiamu atlikimo tikslumu, kai kalbame apie fabuloje sukoncentruotas aistras. Koršunovo „realizmui“ nereikia nei samovarų, nei giminės portretų. Jo scenografija – kėdės, ant kurių užrašyti personažų vardai, kuriuos vaidina stropiai scenos šone išrikiuoti aktoriai, stebintys, kaip kiti vaidina savo sceną – tokia spartietiška, kad labiau spartietišką šiais laikais sunku ir įsivaizduoti“, – rašo Jeanas-Pierre'as Léonardini iš „L’Humanité“.

„Visa prabanga čia vaidyboje, pasižyminčioje stipria ir gyvybinga varomąja jėga, varijuojančia nuo beprotiško dinamiškumo iki visiško nusiminimo, su siaubingais nuotaikų šuoliais ir atokvėpio bei tylos akimirkomis. Nieko nėra moderniau ir stipriau už tą aistrų protrūkį, nuo kurio tam tikru metu kūnus apima konvulsijos, juo labiau, kad jie niekada nesukčiauja leisdami patikėti natūralumu, kurį nuolat viršija. Šioje nuostabioje ir iki skausmo žinomoje pjesėje, jau tapusioje kliše, Koršunovas sugebėjo išryškinti naujus ir širdį veriančius akcentus“, – tęsia J-P. Léonardini.

Teatro esmė čia ir dabar

Ši Čechovo pjesė dar niekada nebuvo išryškinusi tokio nusivylimo, sumišusio su įniršiu ir gyvybišku pamišimu. Tokia stipri desperacija tų, kurie myli, bet yra nemylimi, ir kuriuos galima statyti greta Rasino personažų.

„Nusivylimas, nesėkmė, kartėlis, stoka, dienos, prabėgusios veltui, Koršunovo iš naujo perkurti čechoviški personažai scenoje „migruoja“, užleisdami vietą visagalėms, sielas draskančioms emocijoms, kurios veikia – esi aktorius ar ne, kūrėjas ar ne, jaunas ar ne, ponas ar ne. Karštligiškumu ir perdėtu jausmingumu sukuriama gražios egzistencinės kalbos visuma“, – rašo Véronique Hotte.

„Ši Čechovo pjesė dar niekada nebuvo išryškinusi tokio nusivylimo, sumišusio su įniršiu ir gyvybišku pamišimu. Tokia stipri desperacija tų, kurie myli, bet yra nemylimi, ir kuriuos galima statyti greta Rasino personažų“, – įspūdžiais dalinasi teatro apžvalgininkas, prisistatantis kaip Ton That Thanh Van. „Pačioje žmogiškosios tiesos širdyje, aukšto lygio spektaklis atskleidžia teatro esmę čia ir dabar!“, - verdiktą užbaigia A. Santi iš garsiojo „La Terrasse“.

„Theatre 71“ direktoriaus liaupsės

Tarp žiūrovų buvo ir Paryžiuje gyvenantis bei kuriantis rašytojas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis. Pasak Valdo, „Žuvėdra“ jam taip pat kuriam laikui išmušė pagrindą iš po kojų. „Spektaklis žiauriai patiko. Išmušė iš kasdienybės į egzistencines dykvietes, kur visa tai, kas svarbiausia, ir vyksta“, – po spektaklio emocijomis dalinosi V. Papievis.

„Itin mėgstu OKT teatro spektaklius, tiek šiemet pristatytą „Žuvėdrą“, tiek anksčiau rodytus „Vasarvidžio nakties sapną“ ir „Romeo ir Džuljetą“. Koršunovas yra vienas įdomiausių ir svarbiausių šiuolaikinių Europos režisierių – džiugu, jog jį pristatėme savo teatro scenoje. Labai geri aktoriai ir labai stiprus teatro jausmas – štai ką turi šis režisierius“, – teigia jau nebe pirmą O. Koršunovo spektaklį Paryžiuje pristatantis teatro „Theatre 71“ direktorius Pierre'as-François Roussillonas.