Pasaulis žuvies akimi

Menininkų grupės vadė lygina save su vietoje nenustygstančiu karosu

Jų pilna visur. Menininkų grupės „Žuvies akis“ akcijos liejasi kaip iš gausybės rago. Tai jie stato ledo skulptūras, tai apjuosia Europos Sąjungos vėliava miesto paminklus, tai ridena per miestą milžiniškus metalo burbulus.

Jie nepretenduoja į elitinio meno barus, jų akiratyje – visuomeninės akcijos. „Reikia užpildyti tuštumą. Masinių renginių tikrai trūksta“, - tikino menininkų grupės pirmininkė Goda Giedraitytė.

„Klaipėdai“ dvidešimt šešerių mergina prisipažino laisvalaikio neturinti. „Dažniausiai jį leidžiu su „Žuvies akies“ nariais. Kuriame naujus projektus. Net svajoti neturiu laiko. Aš kaip žuvis, kuri niekada nenustygsta vietoje“, - kvatojo G.Giedraitytė.

Menotyrininkė neslėpė, kad žuvį mėgsta tik valgyti. „Žvejoti negaliu todėl, kad tai – labai monotoniškas užsiėmimas. Ramybės nemėgstu. Man nuolat reikia ką nors veikti“, - sakė ji.

Nebejauni

„Žuvies akis“ vienija septynis menininkus, tačiau grupės sudėtis nuolat keičiasi. „Vieni išeina, ateina kiti. Aktyviai reiškiasi tik penki nariai“, - aiškino G.Giedraitytė. Paprašyta paaiškinti, kaip gimė idėja burtis į tokią grupę, jos pirmininkė sakė, kad tai buvo savotiškas pasipriešinimas jaunosios menininkų kartos nebuvimui.

Ne mažiau už grupės veiklą klaipėdiečius intriguoja ir jos pavadinimas. „Kodėl ne erelio ar kiaulės akis?“ – tikriausiai mano daugelis. G.Giedraitytė tvirtino, kad jai atėjus į grupę pavadinimas jau buvo sugalvotas. „Ir man buvo šokas. Tačiau dabar kitokio pavadinimo neįsivaizduoju. Žuvis – tai gyvybės simbolis.

Akis reiškia vizualumą, simbolizuoja reginį“, - pasakojo mergina.

Nors prieš kurį laiką prie grupės pavadinimo puikavosi prierašas „jaunųjų menininkų grupė“, žodį „jaunųjų“ teko pakeisti žodžiu „Klaipėdos“. „Nebe tokie mes ir jauni“, - juokėsi vienintelės Klaipėdoje menininkų grupės pirmininkė.

Nieko nekeistų

Pirmininke G.Giedraitytė tapo ne iškart. Kolegos ją išrinko po to, kai „Žuvies akiai“ metus vadovavo kitas narys. „Kodėl aš? Jie menininkai, kūrybiškos asmenybės. O aš lakstau, rašau, su spauda bendrauju. Galima sakyti, kad esu vadybininkė“, - aiškino su menu nuo pat vaikystės nesiskirianti G.Giedraitytė.

Besimokydama E.Balsio menų gimnazijoje dvyliktoje klasėje, mergina suprato, kad vis dėlto nori būti ne praktikė, bet teoretikė. Į Dailės akademiją studijuoti meno istorijos G.Giedraitytė stojo todėl, kad ją visada žavėjo istorija, ypač susijusi su kultūriniais reiškiniais.

Vėliau mergina baigė magistrantūros studijas Budapešte, šiuo metu ruošia doktorantūros darbą. „Keista, bet mano tėvai visai ne „prie meno“. Mama dėsto universitete, o tėtis – verslininkas“, - pečiais gūžtelėjo „Žuvies akies“ pirmininkė.

Ji negali suprasti kai kurių žmonių verkšlenimų, kad jie neva neturi ką veikti. „Visada turiu ką veikti. O jeigu nebeturiu, susigalvoju. Esu kaip žuvis. Nenustygstu vietoje“, - pasakojo G.Giedraitytė.

Gyvenimo negadina

Paklausta, ar vertindama menininkų darbus menotyrininkė būna objektyvi, G.Giedraitytė sakė, kad jos darbas – pakankamai sudėtingas. „Santechnikui ar statybininkui lengva pasakyti, kad skulptūra yra gera ar bloga. Menotyrininko darbas nėra „sudirbti“. Turiu analizuoti, ieškoti reikšmių, prasmių, simbolių“, - aiškino ji.

Mergina tikino, kad gyvenimo niekam negadina. „Per maži masteliai, kad mano recenzija labai pakeistų žmogaus gyvenimą“, - pasakojo G.Giedraitytė. Menotyrininkė tvirtino, kad grasinimų susidoroti kol kas negirdėjusi. G.Giedraitytė dažniausiai vertina tuos menininkus, kurių kūryba jai patinka. „Apie juos ir noriu, ir galiu rašyti“, - sakė ji.

Anonsu nesuviliosi

G.Giedraitytė neneigė, kad Klaipėdoje kultūriniai renginiai susilaukia nedaug dėmesio. Ji tikino, kad taip nutinka ne dėl abejingos uostamiesčio publikos, bet dėl pačių organizatorių kaltės. „Klaipėdos publika – nuostabi. Manau, kad renginiams trūksta reklamos. Anonsu laikraštyje nieko neužkabinsi. Reikia vilioti kitaip, tačiau kaip, dar ir pati neišsiaiškinau“, - tikino pašnekovė.

Ji sakė, kad Klaipėdoje gausu kultūrinių renginių, tačiau žmonėms trūksta ir laiko visus juos aplankyti, ir suvokimo, kas yra menas. G.Giedraitytė siūlė visų pirma ugdyti žiūrovą, o ne reikalauti, kad jis skubėtų į parodas. „Gal ir mes ką nors blogai darome?“ – klausė mergina.

G.Giedraitytė mano, kad jaunieji menininkai išties stengiasi prisidėti prie kultūrinio miesto gyvenimo. Paklausta, kaip reaguotų, jei rugpjūtį tarp nominantų gauti kultūros magistro žiedą išgirstų ir savo pavardę, menotyrininkė sakė: „Maloniai nustebčiau. Nesijaučiu tiek padariusi, kad gaučiau žiedą. Tačiau jaunimas tikrai nusipelno tokio paskatinimo. Nereikia laukti, kol apdovanojimas bus įteiktas jau po mirties“, - sakė G.Giedraitytė.

„Žuvies akies“ pirmininkė negalvoja apie apdovanojimus, jai svarbus žiūrovų įvertinimas. Būtent juos mergina kviečia į Klaipėdos Pilies džiazo metu vyksiantį menininkų grupės projektą „Džiazuojanti tapyba. Second session“. „Tai pernai organizuoto renginio tęsinys. Šiemet norime sudėtingesnės vaizdo ir garso sintezės. Bus daugiau garsų, galingesnės įrangos“, - aiškino ji.

„Džiazuojančią tapybą“ klaipėdiečiai išvys birželio 4-ąją 16 val. Menininkų namų kiemelyje.