Atsisakė miesto triukšmo

Pašnekovė nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be pasivaikščiojimų miške. Netoli Neries regioninio parko gyvenanti L. S. džiaugiasi galimybe dažnai lankytis šiame gamtos paveldo objekte. Vis dėlto ji pripažįsta, kad greitas miesto gyvenimo ritmas kuriam laikui buvo pasiglemžęs ir ją.

„Nuo vaikystės augau kaime pas močiutę, todėl gamta man visada buvo puikiai žinoma ir pažįstama. Kaime patys užsiaugindavome sau maisto, tad būdavau labai arti gamtos ir natūralaus gyvenimo ciklo. Vėliau persikėliau į miestą, kurio skubėjimas ir triukšmas ilgainiui persiskverbė į mane. Vieną dieną supratau, kad gyvenimas lekia pro šalį, o aš nė nepastebiu, kaip keičiasi dienos, – pasakoja pašnekovė. – Supratau, kad noriu sustoti, atrasti save iš naujo, sugrįžti į ramybės būseną. Su šeima persikraustėme į vietovę netoli Neries regioninio parko, ir šiuo metu mėgaujuosi kiekviena akimirka. Pradėjau gyventi lėtai, apgalvodama kiekvieną žingsnį. Supratau, kad kiekviena diena yra dovana, kurią turime išnaudoti tinkamai.“

Nusprendusi atsisakyti miesto triukšmo L.S. paniro į gamtos pasaulį. Netoli namų esančiame miške ji dažnai stovyklauja, rengia fotosesijas, stebi gyvūnus ir tiesiog grožisi žaluma. ,,Miškas yra ta vieta, kur aš pabėgu nuo viso pasaulio, gyvenimo rūpesčių ir kasdienybės. Čia galiu atsipalaiduoti ir emociškai apsivalyti. Svarbiausia tai, kad miške aplanko pačios puikiausios idėjos“, – tikina ji.

Pagarba: L.S. mėgsta stovyklauti netoli namų esančiame miške. Gamta – jai tikra šventovė. Todėl Laura ne tik palieka viską taip, kaip rado, bet ir sutvarko kitų stovyklautojų netvarką. 

Kūrybinga mergina šiuo metu rašo romantinį romaną suaugusiesiems, taip pat ruošia vaikams skirtą knygelę apie miško gyventoją pelytę Mimi. Gamtoje įkvėpimo Laura semiasi ir savo kuriamoms nuotaikingoms iliustracijoms. Fotografijos menu besižavinti mergina miške rengia temines fotosesijas.

„Mokausi geriau pažinti gamtą. Artėjant pavasariui, ruošiu medžiagą apie miškuose augančias gėrybes, pradedant vaistinėmis žolelėmis, baigiant nuodingais grybais ir augalais. Taip siekiu padėti sau ir kitiems gamtos mylėtojams geriau suprasti miško augmeniją, – idėjomis dalijasi ji. – Būtent miške, gulint po medžiu, ir kilo idėja šiuo metu rašomai vaikiškai knygutei apie pelytę Mimi. Staiga pasigirdo krebždėjimas ir pamačiau mažą pelytę. Nusprendžiau nejudėti ir prigludusi prie minkšto miško patalo stebėjau mažyčius miško gyventojus. Taip gimė knygutės apie pelytės Mimi gyvenimo ritmą miške, jos išgyvenimą žiemą vizija.“

Miške atradau ramybę, kurios man taip reikėjo. Čia nėra skubėjimo, triukšmo, konkurencijos ir streso, kuriuos patiriame kasdieniame savo gyvenime.

Akis į akį su miško gyventojais

Moteris reguliariai išsiruošia stovyklauti ar tiesiog pasivaikščioti ieškodama naujų įdomių vietų. Tai daryti ji įgudo pirmojo karantino metu, kuris pasitarnavo kaip puiki proga pabūti pačiai su savimi.

„Visos mano kelionės į mišką būna kuo nors įdomios. Vis dėlto vienas apsilankymas gamtoje man paliko didžiausią įspūdį. Nusprendžiau įgyvendinti fantastišką fotosesiją miške, tad gana ilgai žygiavau į jo gilumą, kol pakankamai nutolau nuo namų. Tada aptikau pėdsakus – kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo šviežiai palikti vilkų. Pėdsakai mane sudomino, tad nusprendžiau jais sekti, kol galiausiai atsidūriau labai giliame miške ant kalvos, – intriguoja pašnekovė. – Čia užfiksavau keletą kadrų, o tada pasigirdo milžiniškas triukšmas, lūžtančios šakos, kanopų dundėjimas. Išvydau atbėgančias stirnas ir supratau, kad jas greičiausiai seka vilkai. Būta išties daug adrenalino ir baimės. Supratau, kad turiu greitai susirinkti daiktus ir dingti. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai.“

Savo kelionių į mišką metu moteris yra sutikusi ir kitų jo gyventojų. Vieną kartą valtimi plaukdama upe, mergina atsidūrė šalia bebrų statytos užtvankos. Išlindęs bebro patinas grėsmingai žiūrėjo į keliautoją ir davė suprasti, kad nėra nusiteikęs draugiškai. Bebrė mama su jaunikliu greitai paniro po vandeniu ir pasislėpė slėptuvėje. Nenorėdama trikdyti šeimynėlės, L. ramiai nuplaukė šalin.

„Dažniausiai miške sutinku lapių. Atrodo, kad jos labiausiai linkusios socializuotis. Galbūt dėl to, kad žvejai dažnai palieka žuvies ar maisto likučių, – svarsto pašnekovė. – Neretai netyčiomis patenku ir į žalčių lizdus. Tada stengiuosi kuo greičiau pasišalinti, kad nesutrikdyčiau gyvūnų ritmo. O ir pačiai būna nelabai smagu atsidurti tarp krūvos gyvačių. Rudenį su šeima miške lankėmės ir elnių poravimosi metu. Teko regėti ne vieną gražų, milžiniškais ragais pasipuošusį elnią. Buvo išties įdomu pasiklausyti jų riaumojimo, kuris skambėjo it tam tikra keista giesmė.“

Mūzos: augalai ir miško gyventojai įkvepia kurti. Mergina piešia šmaikščias iliustracijas, rašo knygas, organizuoja temines fotosesijas gamtoje.

Svarbiausia – pagarba gamtai

Be galo mylinti gamtą L.S. visada stengiasi mišką palikti tokį, kokį rado. Juk žmonės gamtoje – tik svečiai. Tad pašnekovė neretai sutvarko ir kitų stovyklautojų paliktą netvarką.

„Deja, ne kartą atėjusi į gražią miško vietovę randu paliktų padangų krūvą, išmestų buitinių atliekų. Atrodo, kad kai kurie žmonės į mišką žvelgia kaip į didžiulę šiukšlių dėžę. Jie mano, kad gali čia atvežti nereikalingų buitinių prietaisų, baldų, drabužių ir kas nors visa tai sutvarkys, – piktinasi pašnekovė. – Tad važiuodama į mišką visada pasiimu bent porą didelių šiukšlių maišų, pirštines. Būna ir tokių atvejų, kai palikta netvarka tokia didelė, kad jos viena pati sutvarkyti negaliu. Tada skambinu į parko direkciją ir prašau pagalbos. Tai mane išties liūdina, bet tikiu, kad su laiku žmonių požiūris pasikeis. Jau dabar jaunimas į tvarką gamtoje žiūri visiškai kitaip nei vyresnės kartos.“

Stengiuosi palaikyti tą vidinį džiugesį, nesigėdyti savo vidinio neklaužados ir kartais jį išleisti pašėlioti.

Ji pasakoja, kad gamta ją žavi natūraliu, lėtu savo ciklu. „Miške atradau ramybę, kurios man taip reikėjo. Čia nėra skubėjimo, triukšmo, konkurencijos ir streso, kuriuos patiriame kasdieniame savo gyvenime. Todėl gamta yra didžiausia mano įkvėpėja, – šypsosi pašnekovė. – Iš prigimties esu didelė svajotoja, fantazuotoja. Mano vaizduotė nuo pat vaikystės geba kurti neįtikimas, magiškas istorijas ir scenarijus. Šis sugebėjimas dar labiau atsiskleidžia gamtoje. Stebėdama paukščius, ežiukus, peles, drugelius, smulkius vabaliukus iškart matau savo iliustracijų personažus. Taip ir gimsta geriausios idėjos.“

Gražiausios fotosesijos – žiemą

L.S. labai džiaugiasi artėjančiu pavasariu. Juk gamta pradeda busti ir joje bus galima stebėti kur kas daugiau augmenijos ir gyvūnijos. Tačiau ir žiemą kūrybiškai merginai buvo ką veikti miške. Pašnekovė pripažįsta, kad šaltasis metų laikas jai atrodo pats magiškiausias.

„Esu gimusi žiemą. Mama pasakojo, kad pasaulį išvydau šalčiausią žiemos dieną, kai viskas buvo nuklota sniegu. Šis pasakojimas giliai įstrigo mano širdyje. Tad žiema iki šiol man turi ypatingą reikšmę. Kai žemė pasipuošia baltu patalu, o nuo stogų ir medžių šakų nutįsta varvekliai, viskas atrodo taip trapu ir stebuklinga. Miškas žiemą tampa tiesiog fantastiškas ir paslaptingas. Nuklotas sniegu, jis atrodo lyg iš pasakos ar magiško filmo, – pastebi ji. – Todėl žiemą man labai patinka miške organizuoti fotosesijas. Viena tokių buvo pasakos „Raudonkepuraitė“ tema. Sniego fone raudoni drabužiai atrodė tiesiog fantastiškai. Vasarą tokio efekto nebūtų pavykę išgauti. Tačiau kad ir kaip mėgčiau žiemą, man patinka visi metų laikai. Gamta mane vilioja apskritus metus, čia visada laukia nuotykiai ir sielą praturtinanti ramybė.“

Pasak L.S., buvimas gamtoje jai padeda išsaugoti vidinį vaiką ir gebėjimą džiaugtis mažomis kasdienybės smulkmenomis. Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad tam tikru gyvenimo laikotarpiu žaismingas ir smalsus vidinis vaikas buvo iš jos pasitraukęs.

„Visada labai bijojau užaugti ir tapti pernelyg rimta. Sulaukusi pilnametystės, kurį laiką bandžiau derintis prie šalto suaugusiųjų pasaulio ir per daug sudėtingai į gyvenimą žvelgiančių aplinkinių. Tačiau su laiku susidėliojau savo prioritetus, prisijaukinau sau tinkamą gyvenimo ritmą. Tada pajutau, kad vidinis vaikas vėl ėmė šėlioti manyje. Šiandien aš džiaugiuosi kiekviena diena, man viskas atrodo taip gražu, paslaptinga, – juokiasi moteris. – Stengiuosi palaikyti tą vidinį džiugesį, nesigėdyti savo vidinio neklaužados ir kartais jį išleisti pašėlioti. Manęs aplinkiniai kartais netgi klausia: ką daryti, kaip sugrąžinti savo vidinį vaiką? Aš patarčiau tiesiog labiau atsipalaiduoti ir mažiau galvoti, ką apie jus pagalvos aplinkiniai. Visi esame skirtingi, o išskirtinumas pasaulį padaro įdomesnį!“