Restauracijos darbus prižiūrinti Stebėsenos grupė, remdamasi 17 metų vykdytais statinio stebėjimais, savo pareiškime nurodė, kad „Pizos bokštas yra stabilus, o jo pasvirimas labai lėtai mažėja“.

Italijos žiniasklaida citavo Pizos universiteto inžinerijos profesorių Nunziante Squeglią (Nunciantę Skvelją), sakiusį, kad 57 metrų aukščio bokštas atsitiesė keturiais centimetrais.

Stebėsenos grupė perėmė šio miesto simboliu tapusio bokšto gelbėjimo darbus iš vieno tarptautinio komiteto, kurį 1993–2001 metais koordinavo Michele Jamiolkowski (Mikelė Jamiolkovskis) – Italijos pilietybę įgijęs lenkų kilmės inžinierius.

Bokštas 1990-ųjų sausį saugumo sumetimais buvo 11 metų uždarytas lankytojams, jo pasvirimui pasiekus 4,5 m nuo vertikalės. Nuo to laiko garsusis statinys buvo atitiesintas daugiau kaip 40 centimetrų.

Šis bokštas, viduramžiais buvęs stiprų laivyną turėjusios Pizos respublikos galybės simbolis, pradėjo svirti nuo pat jo statybų pradžios 1173 metais.