Sauliaus Jokužio leidyklos ir spaustuvės savininką, uostamiestyje gimusį, užaugusį ir čia pusę amžiaus gyvenantį klaipėdiškį, dabar daugelis pažįstame pirmiausia kaip klestintį verslininką. Autorine aktų fotoparoda, kuri pirmadienį, Šv. Valentino dieną, 17.30 val. bus pristatyta „Klaipėdos galerijoje“, Saulius Jokužys primins, kad jis – dar ir fotografas.

„Fotografija – kaip žvejyba. Savotiška liga. Bet ji padeda išsigydyti kitas“, - įsitikinęs Saulius Jokužys, dar prieš tris dešimtmečius radęs puikų būdą, kaip „nuimti“ stresą ir gauti adrenalino.

Labas ir sudie!

„Būsimoji paroda man bus atsisveikinimas su tradicine fotografija ir žingsnis prie skaitmeninės. Linksmą Šv. Valentino dieną - gera proga padėkoti tradicinei fotografijai“, - tikina S.Jokužys vis dėlto su liūdesiu ir gailesčiu...

Parodoje bus maždaug 25 aktai, anot autoriaus, - tradicinės fotografijos ir gerų fotoreporterio laikų prisiminimai iš XX amžiaus 8-9 dešimtmečių ir jau XXI amžiuje skaitmeniniu fotoaparatu padarytos fotografijos.

S.Jokužio nuomone, šiuolaikinės skaitmeninės technologijos palengvina kūrėjui užduotį, padeda suvaldyti ir „apdoroti“ vis didesnį informacijos srautą. Kita vertus, kaip sako Saulius, dingsta visa technologinė romantika, prapuola tas „kaifas“ - užsidarysi, bursi tamsoje, mąstysi, ryškinsi... „Fotografijai ilgai sunku buvo išsikovoti sau vietą mene. O skaitmeninė jos sesė net nebando įrodinėti, kad tai yra menas, tai savotiško performenso dalis“, - teigia S.Jokužys, prisimindamas, kad anksčiau fotografas turėjo ir chemiją įvaldyti, pats ryškalus daryti, nuotraukas rankomis spausdinti. Dabar nebereikia. Praėjo 20 metų, ir viskas pasikeitė. „Laiko tai sutaupo, bet tas laikas, tas lėkimas mus vis tiek užmuš“, - sako Saulius liūdnai.

Pasmerktas mokytis

Fotografuoti jis pradėjo su „Smena-2“ mokydamasis šeštoje klasėje. Turėjo gerus mokytojus, kurie tuometinės 14-osios vidurinės mokyklos tualetą vaikams leido perdaryti į fotolaboratoriją. „Ir visą gyvenimą nuo tol su fotografija - kartu, susidraugavom“, - sako Saulius. Iš pradžių fotografuoti mėgo viską, domėjosi įvairiausiais fotoleidiniais. „Specialių fotografijos mokslų nebaigiau, todėl pasmerktas visą gyvenimą mokytis, – šypsosi Saulius. – Fotografija man yra kelias į pažinimą. Visuomet juo buvo. Prisimenu, kai mokykloje priėmė į fotobūrelį, pradėjau geriau mokytis.“

S. Jokužys 15 metų dirbo fotoreporteriu „Lietuvos žvejo“ ir „Klaipėdos“ laikraščiuose. Tvirtina, jog kelyje pažinimo link tai buvusi vertinga patirtis.

- Pažinimo troškulys Tave buvo atvedęs ir į Lietuvos fotomenininkų sąjungą?

- Tai nutiko dar XX amžiuje (juokiasi). Tuomet buvau aktyvus fotografas, dalyvavau miesto ir tarptautinėse fotoparodose. Dabar man fotografija – laisvalaikio pomėgis. Nemanau, kad iš to pragyvenčiau. Man tai – stresų „nuėmimo“ būdas. Savotiška atsvara verslo rūpesčiams, įtemptam darbui spaustuvėje. Kitaip sakant, fotografija – liga, kuri padeda išsigydyti kitas. Ji turbūt mano kraujuje, nors suprantu, kad šiais laikais nieko naujo šioje srityje nesukursi ir nenustebinsi. Juk kasdien pasaulyje atsiranda keturi milijonai fotografijų, neskaičiuojant mėgėjiškų. Bet man vis tiek smalsu...

Oro vonios

- Ką dabar labiausiai mėgsti fotografuoti?

- Peizažą. Šio krašto. Ne turistinį, o dvasinį. Keliukus, kryžkeles, ūkus... Ypač saulei tekant ir leidžiantis. Tada pailgėja šešėliai, įdomus apšvietimas. Tačiau tenka keltis trečią valandą ryto, važiuoti į užmiestį, atsisėsti ant kokio kalnelio ir laukti...

- Ko?

- Šviesos. Kol užeis rūkas, patekės saulė.

Man šviesa labai svarbu. Bet ji turi būti ypatinga – rytmetinė arba toji, kuri nušvinta vakarėjant, prieš pat saulėlydį.

- Ar žvejyba su fotografija turi ką bendro?

- Tai, kad abi jos man patinka. Į žvejybą irgi reikia išsiruošti anksti. Bet žvejoti važiuoju ne dėl žuvies. Man svarbiau oro vonios. Ir fotoaparatas, ir meškerė – visuomet po ranka, kai važiuoju į gamtą. Fotografavimas yra kaip žvejojimas: niekada nežinai - užkibs, neužkibs, ką ištrauksi...

- Turi slaptų vietelių, kur kimba?

- Turiu, bet jos – mano, neišduosiu. Važiuoju toliau nuo miesto, prie atkampių ežeriukų. Sutinku ten nebent vietinį žvejį, su kuriuo pakalbam apie bulvių derlių...

Hobis ir simpatijos

- Tavo leidykla ir spaustuvė – tikras fabrikas, kurį valdai jau 15 metų. Ar verslas buvo išstūmęs iš Tavo gyvenimo fotografiją?

- Kaip „gyventojo fotografijoje“ – niekada, o pats nefotografavau gal dešimt metų. Tačiau fotografija domėjausi nuolat. Dabar, įkopęs į XXI amžių, vėl ėmiau fotografuoti.

- Kaip leidėjas, fotografijos albumams turbūt jauti daugiau simpatijų nei kitoms knygoms?

- Tikra tiesa. Hobis lėmė, kad pas mus prioritetas – fotografijos leidiniams. Pirmoji mano leidyklos knyga 1991-aisiais buvo fotografijų albumas „Klaipėda“, kurios sudarytojas ir didžiosios dalies fotografijų autorius buvau aš pats. Be to, išleidome Vyto Karaciejaus fotografijų knygą „Buvimo ženklai“, Jono Dunausko „Žemaitijos peizažus“, turistinių pažintinių fotoalbumų seriją apie Klaipėdą, Palangą, Mažeikius, Plungę, Neringą. Pastarąjį albumą – net su CD. Šiam kraštui atiduodame didžiąją dalį pastangų, kad jis būtų deramai parodytas, pristatytas Lietuvoje ir pasaulyje.

Išdrįso pirmas

- Savo fotografijų parodą pavadinai „Nepažintas moters pasaulis“... Nors nemažai nugyvenai, prisipažįsti, kad jo taip ir nepažinai?

- Tas moters pasaulis amžinai keičiasi, vis atrandi, ko dar apie jį nežinojai. O sužinoti norisi... Todėl ir fotografuoju jį, vis siekdamas to paties pažinimo. Beje, aktai yra tie patys peizažai, tik juos gali pabučiuot. Akte yra visko, jis susideda iš mažyčių detalių, kaip krantas – iš akmenukų. Jame yra ir jūra, ir šviesa... Ir visuomet lieka toji vyriška adrenalininė paslaptis.

- Anuomet buvai vienas pirmųjų fotografų, kurio fotoaktai pasirodė spaudoje. Turbūt susilaukdavai įvairiausios reakcijos?

- „Klaipėdos“ laikraštis ir aš buvome pradininkai - pirmieji, kurie išdrįsome publikuoti normalaus, ne trijų kapeikų dydžio aktus. Reakcija buvo netikėta. Labai teigiama. Per petį plekšnojo net partkomiečiai. Gal kad fotografija buvo pasisekusi?.. Joje romantiško, poetiško kūno ir gamtos grožio buvo daugiau nei erotikos. Kita vertus, šaukštas ant šakutės – jau seksas, o siūlą verti į adatą – tai išvis pornografija. Kas ką nori, tai ir pamato...

Gauna adrenalino

- O ką matai Tu?

- Man tai – šviesos ir kūno žaismas. Be abejo, įtampa tarp modelio ir fotografo visada tvyro. Bet tai kūrybinė įtampa, su kūrybiniu adrenalinu. Niekada neleidžiu sau nieko daugiau, nes tai nuvestų kitais keliais. Todėl žmonos niekada nefotografuoju...

- Kaip susirandi modelius aktams?

- Anuomet rasti fotomodelį buvo sunkiau nei meilužę. O dabar – jokių problemų. Didžiulė nuogo kūno propaganda davė vaisių. Užtenka paskambinti į modelių agentūrą ir tau atsiųs. Kartais ten pasidairau, bet to, seni ryšiai padeda. Dabar ir pats į visa tai žiūriu kitaip. Fotografijai visos moterys įdomios. O prieš dvidešimt metų ieškodavau jaunų, būtinai gražių mergaičių, ilgai įkalbinėdavau pozuoti... Paskui ne viena man yra dėkojusi, kad tos fotografijos padėjo joms gauti fotomodelio darbą užsienyje.

- Ar žmona niekada nekėlė pavydo scenų, kad rengi fotosesijas, važiuoji į gamtą fotografuoti pusnuogių merginų?

- Ji apie tai žinojo visąlaik. Aš neslapukavau. Žmona pati man yra atvedusi ne vieną modelį. Gal ir pavyduliavo, bet niekada to neparodė. Manau, tai išmintingas pavydas, - kam drausti tai, ką gali valdyti?!

- Kur siųsti atsiliepimus apie Tavo fotoparodą?

- Elektroniniu paštu: [email protected] .