Kartais šaltuoju metų laiku nieko nesinori ir laisvas laikas teka pro pirštus it sausas smėlis. Panašios dienos keičia viena kitą, lėtai judame kažko link, dėl ko ir patys nesame tikri. Tačiau sąstingis ir apatija yra žodžiai, kurie Gabrielei Labanauskaitei-Dienai visiškai netinka.

33-ejų mergina, pernai apsigynusi disertaciją apie naratyvo konstravimą dramaturgijoje; dramaturgė, kurios pjesės buvo pristatomos Anglijos, Suomijos, Švedijos, Latvijos ir Lietuvos scenose; poetė, audiovizualinės poezijos grupės "Avaspo" narė, tarpdisciplininio poezijos festivalio TARP organizatorė, – visos šios veiklos sritys susijusios su viena smulkute Gabriele.

– Kuo ir kaip šiandien gyvena aktyvi jaunosios kartos menininkė? Jūsų kūryba pristatoma užsienyje, o pagal tekstus vaidina kitakalbiai aktoriai. Paskutinėje pjesėje "Jeigu" kalbate apie laisvę ir laisvą pasirinkimą. Kas jus pačią laiko Lietuvoje, jeigu yra galimybių įleisti šaknis į kitas žemes? Kiek žinau, neseniai grįžote iš Naujosios Zelandijos...

– Naujojoje Zelandijoje buvau kaip keliautoja, turistė, norinti pamatyti šalį ir aplankyti joje gyvenančią studijų laikų draugę. Kitaip tariant, be jokių kūrybinių ar kokių nors darbo reikalų, kas man nėra įprasta, ir po savaitės kelionių sukėlė tam tikrą šoką ir sutrikimą – kaip čia dabar jau visą savaitę aš nieko nedarau, tik mėgaujuosi kompanija, ilgu miegu ir įspūdingais vaizdais? Supratusi, kad tai vadinama atostogomis ir kad vis tiek mėnuo Zelandijoje ir reiškia tiesiog mėgavimąsi šalimi ir jos gėrybėmis, nusiraminau. Tai buvo persikėlimas į utopinį pasaulį, kuriame esi laiminga tiesiog gyvendama dieną su mylimais žmonėmis neįprastoje aplinkoje.

Darbo aplinka užsienyje yra kiek kitokia – ar tai būtų gastrolės su grupe "Avaspo", ar teatro projektai – nėra to šimtaprocenčio atsipalaidavimo. Aplinką tiri kitokiu žvilgsniu, juolab kad tam trukdo ir kalbos tvoros – juk dramos sudarytos iš kalbos. Netikslus vertimas ar sudėtingas žodynas reikalauja atskiros adaptacijos teatro scenai. Gastrolių atveju vėl kitaip – stengiesi neperšalti, nepervargti, nesutrenkti ar nepamesti instrumentų (būna ir taip). Keista, ar ne? Visai juk ne taip įsivaizduojame tokias keliones.

Man patinka gyventi Lietuvoje, manau, kad nedideli ir kompaktiški miestai yra patogūs gyventi ir būti mobiliam kiekvieną dieną nepervargstant kaip megapoliuose, kur kelionė iš taško A į tašką B užtrunka po kelias valandas.

– Klausimas kaip dramaturgei: mūsų teatrai negali pasigirti šiuolaikinių tautinių pjesių pastatymais. Kodėl mūsų režisieriai taip vangiai imasi dabartinių Lietuvos dramaturgų tekstų ir vis gręžiasi į klasiką?

– Tai dažniausiai teatralų pasaulyje užduodamas klausimas ir didžiausia lietuvių dramaturgų opa. Klasika yra saugiausias pasirinkimas. Bent jau teksto kokybės atžvilgiu. Tada režisierius rizikuoja meniniu sprendimu, interpretacija, bet ne savo pirminiu pasirinkimu. Tad teksto naujumas, aktualumas ir rizika dažnai iškeičiami į komfortiškesnėje zonoje dulkių apgultus tekstus. Jokiu būdu nesakau, kad vieni tekstai prastesni, o kiti geresni. Tiesiog klasikai dažniausiai teikiama pirmenybė ne tik pačių statytojų, bet ir auditorijos. Juk publika mėgsta žinomas pavardes. Nepaisant to, lietuvių dramaturgija sulaukia vis daugiau žiūrovų dėmesio, gaila, kad neadekvačiai to dėmesio skiria patys teatrai planuodami savo repertuarą. Man vis keista, kaip tiek daug scenų turinčioje šalyje nėra nė vieno teatro, skirto tik lietuvių dramai. Bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje tai yra įprasta ir palankiai lankytojų vertinama praktika.

– Rudenį Kaune pristatėte projektą "Melancholijos bokštai", anksčiau mieste vyko įvairūs jūsų organizuoto audiovizualinės poezijos festivalio "Tarp" renginiai. Koks jūsų santykis su šiuo miestu? Kokį kultūrinį klimatą jame įžvelgiate?

– Gražus ir šiltas – čia repetavome ir kūrėme kartu su Gintaru Varnu ir jo studentais spektaklį "Žvaigždžių kruša", buvo įvairių renginių ir susidūrimų su žiūrovais. Kaune gyvena keletas labai artimų draugų, o akademinė bendruomenė ir studijų programos, nors ir ne visai korektiška taip sakyti, dažnai pralenkia Vilniuje po prestižo lapais užmigusias institucijas.

– Kuo šiuolaikinė bohema skiriasi nuo sovietmečio bohemos? Ar būdamas menininku XXI a. Lietuvoje gali oriai išgyventi iš kūrybos?

– Ir taip, ir ne. Viena vertus, tokia bohema, kuri turėjo vidinę laisvę mąstyti kitaip negu visuomenės normos, gyventi netradicinį, nematerialistiniais pagrindais paremtą gyvenimą, šiais laikais nebėra išskirtinė, nes ši mąstymo laisvė nebėra ribojama. Laisvai samdomų menininkų materialinė padėtis ir šiaip nėra pastovi, darbo grafikas dažnu atveju apsibrėžiamas savo pačių nuožiūra pagal kūrinių pristatymo datas, tad gyvenimo būdas su pašėlusiais vakarėliais, kai kitą dieną gali miegoti iki pietų ir vėl ieškoti kūrybinio įkvėpimo, nebėra išimtis. Kitas klausimas, ar tai tikrai vadintume bohema?

– Kokių sąlygų jums reikia, kad galėtumėte produktyviai kurti?

– Vienatvės, tylos, atsiribojimo. Arba priešingai – galiu rašyti kavinėse, kurioje pilna nepažįstamų žmonių ir šurmulio, virstančio bendru muzikiniu triukšmu. Jeigu šiame šurmulyje atsiranda bent vienas pažįstamas, kūryba virsta maloniu pokalbiu prie kavos puodelio. Ir kartais nebežinai, kurios akimirkos yra svarbesnės.

– Svarbiau būti pripažintam kūrybinės gildijos ar publikos?

– Svarbiausia tikėti tuo, ką darai. Ieškau įvairių išraiškos formų, provokuoju ne tik klausytoją/žiūrovą, bet ir save pačią. Jeigu bent intuityviai jauti, kad verta daryti tai, ką darai, reikia nesustoti ir eiti į priekį. Istorija rodo, kad didelė dalis talentingų menininkų buvo įvertinti žymiai vėliau, negu buvo sukurti jų kūriniai. Puiku, jeigu procesai vyksta laiku, tačiau taip būna toli gražu ne visais atvejais.

– Vienu metu intensyviai rašėte literatūros kritiką. Koks jūsų pačios santykis su jums skirtomis recenzijomis? Kaip išlaikyti nešališką ir objektyvų santykį su kritiku arba kūrėju, kai gyveni nedideliame kultūriniame gete ir nuolat su jais susiduri asmeniškai?

– Recenzijas nustojau rašyti tada, kai aptariami jaunieji kūrėjai nustojo sveikintis, o gerbiamus klasikus gindavo redaktoriai ir norėdavo išbraukti aštresnį žodį. Supratau, kad poetai yra jautrios būtybės. Dar supratau, kad, kritiką pavertusi negailestinga savikritika, pati nebegalėjau parašyti nei eilutės. Todėl ir dabar vengiu rašyti spektaklių ar dramų recenzijų, nes bijau, kad tai užgesins mano kūrybinį pradą. Antra vertus, parašyta disertacija apie šiuolaikinės dramos naratyvus nemažai padėjo ir pačiai užtikrinčiau eksperimentuoti su savo rašomomis pjesėmis.
O į kitų kritiką savo atžvilgiu reaguoju labai ramiai, ypač jeigu ji – argumentuota (deja, dažnai apie dramą sprendžiama iš pamatyto spektaklio, o ne perskaityto teksto). Turiu juodą britišką humorą propaguojančią močiutę, kuri, parašiusi ne vieną vadovėlį literatūros pedagogikos klausimais, mėgdavo išgirti arba per dantį patraukti nuo mažumės kažką keverzojančią anūkę. Tad nuo vaikystės esu pripratusi prie skirtingų vertinimų ir šaltas dušas man nėra baisus.

– Jūsų kūryboje vyrauja homoseksualumo tema, kodėl? Ar per meno formas galima išgydyti homofobus?

– Per meno formas turbūt galima išgydyti viską, tik tuo reikia tikėti. Homofobai nelabai nori būti gydomi, todėl į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti būtų sudėtinga. Po spektaklio "Raudoni batraiščiai" (rež. Yana Ross) išėję paaugliai dažnai būna išprovokuoti ieškoti atsakymų savo viduje, jie negauna sukramtytos nuomonės, kurią tereikia nuryti. Kas iš to, jeigu tiesiogiai teigtume: "Teisę mylėti turi kiekvienas!", "Agresyviai elgiasi tik kiaulės!" ir pan. – ar žmogus pasikeistų? Abejoju. Tačiau kuo daugiau per įvairias meno formas ir aktyviai jį supančią pozityvią socialinę aplinką jis suvoks apie geresnio, atviresnio pasaulio galimybę, tuo geriau. Nes tuos pasaulius mes patys ir kuriame.

– Ar turite kokių nors tabu, kurių niekada negalėtumėte imtis kūryboje?

– Žinoma. Nenorėčiau tarnauti ideologijoms, politikai ir pan., tačiau bėgant laikui suvokiau, kad ir ką darydami, mes vis tiek kažkam atstovaujame.

– Esate dramaturgė, poetė, akademikė, muzikantė, audiovizualinio festivalio organizatorė... Ar susiduriate su pauzėmis kūryboje? Kaip pastaruoju metu atrodo įprasta jūsų darbo diena?

– Apskritai bendros kūrybos pauzės neužsibūna, nes yra daug sričių, kuriose galima pasireikšti. Jeigu nesirašo eilėraščiai, galbūt pats metas sėsti prie dramos ar visiškai priešingos srities vaizduotės procesų. Ideali įprasta darbo diena prasideda ilgais rytais, kuriuose yra laiko perskaityti bent keletą eilėraščių, atsakyti į keletą mielų laiškų, neskubant atsigerti arbatos. Po vidurdienio darbo tempas įsibėgėja ir tęsiasi iki vidurnakčio. Esu visiškas pelėdžiukas.

– O ką veikiate, kai esate tiesiog Gabrielė?

– Tiesiog Gabrielė mėgsta siūti, žaisti krepšinį, kurį laiką pabūti vienumoje. Gaila, bet tiesiog Gabriele būnu retai.

Artimiausi planai – iššūkiu tapęs scenarijus pilnametražiam animaciniam filmui, nauja "Avaspo" programa, kurią repetuosiu visą pavasarį ir knyga apie dramaturgiją. Yra dar kitų mažesnių ir didesnių lūkesčių, bet tegul jie lieka tarp eilučių.