– Belaukiant Tavo naujosios premjeros „Virimo temperatūra 5425“, kurios epicentre – vartotojiškumas kaip tikrasis šiandienos pragaras, noriu paklausti, ar šios paradigmos negalime pritaikyti teatrui, kuris taip pat gyvena tam tikrame pertekliuje? Šiandien Lietuvoje išleidžiama šimtai spektaklių, į kuriuos žmonės ne stiebiasi kaip į tam tikras aukštumas, o ateina tiesiog „pavartoti“. Ką tu manai apie šį pelų ir grūdų susimaišymą?

– Tai yra palanki terpė atsirasti kažkokiai naujai bangai, naujam teatrui, to visi desperatiškai tikisi, teatrinė bendruomenė jau seniai kalba apie jaučiamą sąstingį, jausmą, kad niekas neišjudina, nepramuša užtvankos, kuri neleidžia išjudėti tolyn nuo to, kas jau buvo sukurta. Man kyla klausimas, ar tai tikrai įmanoma šiais laikais. Gal pasikeitus laikams, iš esmės pasikeitė meno krypčių atsiradimo dėsniai? Jaunesnioji karta nieko negarbina, neidealizuoja, nebekuria legendų. Naujam judėjimui atsirasti reikalingi pasekėjai. Aukštinant individualumą, nebesiformuoja bendraminčių grupės, neatsiranda net užuomazgų į kažkokį naujos minties judėjimą. Nes neigiam ir kvestionuojam viską, kas gimsta, remdamiesi savo poskoniais. Nebemadinga už ką nors sirgti, kabinti kažkieno plakatus arba tai labai laikina, trunka vos keletą mėnesių. Ir kita mintis nusineša senąją. Todėl labai daug skirtingų spektaklių, kiekvieno skoniui, o juose labai nedaug žiūrovų.

– Kaip tau apskritai kilo mintis imtis šios pjesės?

– Mintis kilo geriau pažinus pačią dramaturgę Virginiją. Pajutus jos autentišką žvilgsnį į situacijas, žmones, jų tarpusavio santykius, ėmė skleistis jos subtilus humoras. Dar kartą perskaičiau jos pjeses, ir „Virimo temperatūra 5425“, kurios skaitymą kartu režisavome, atsivėrė naujomis temomis. Nors vartotojiškumo tema pjesėje ryški, mane sudomino bei patraukė nekaltos beprotybės tema.

Man dažnai taip būna, kad kūrinys tik po kažkurio laiko suskamba manyje. Visų pirma tu turi užsikrėsti tema, kad kūrinys tau taptų svarbus. Man dažniau atsiranda mintys, kurios iškalbamos per tam tikrą atrastą kūrinį, nei perskaičius kūrinį aš užsikrečiu mintimis.

– Su dramaturge Virginija Rimkaite žiūrovai susipažino prieš trejetą metų per „Versmės“ skaitymus. Kas pasikeitė per šį laiką – tiek aplinkoje, tiek Tavo apmąstymuose?

– Tuomet aš nerežisavau to skaitymo, aš dirbau asistentės darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir padėjau Virginijai pristatyti jos kūrinį taip, kaip ji jį matė, be jokios savo asmeninės interpretacijos. Man tai atrodė labai svarbus žingsnis, nes, manau, kad dramaturgui labai svarbu suvokti teatro veikimo principus, darbo su aktoriumi specifiką ir atsitraukus įvertinti savo padarytus sprendimus. Nes teatro dramaturgai nėra užsidarę rašytojai, jie turi suvokti teatro žanrus, specifiką, o kartu gebėti dirbti su aktoriais bei režisieriumi.

Tačiau per tą laiką kažkas tikrai pasikeitė, nes pjesė man suskambėjo naujai.

– Dramaturgė, rašydama pjesę, atspirties tašku laikė antikos mitų herojaus Tantalo istoriją (Tantalas, prasikaltęs dievams, buvo įkalintas giliausioje požemių karalystėje ir pasmerktas amžiams kęsti alkį ir troškulį). Kaip tu sprendi šią, per amžius tebesitęsiančią žmonių nuopuolio problemą, kokias naudoji teatrines priemones?

– Nors mane labiausiai šioje pjesėje intriguoja beprotiškas žmonių noras būti normaliais, vartotojiškumo tema labai ryški pačioje pjesėje. Scenografija labiausiai atskleidžia vartotojiškumo temą. Sovietiniais laikais, Chruščiovo nutarimu, buvo paskaičiuota, kiek žmogui reikia vietos nusiauti batus, kiek vietos turi būti tualete... Buvo apskaičiuoti visi žmogaus veiksmai namuose ir paskaičiuota, kiek jiems atlikti reikalinga vietos ir pagal tai pastatytos vadinamosios „chruščiovkės“. Tuo metu žmonės džiaugėsi gavę naujus butus, kurie turėjo net vandentiekį. Dabar įdomu stebėti, kaip stipriai mes juose nebetelpame. Jie lyg žaisliniai lėlių nameliai, jie per maži patenkinti net kasdienius mūsų poreikius. Mes nebetelpame su mūsų norais ne tik butuose, mūsų norai nebetelpa mūsų galvose. Tantalo kęstas pragaras yra mūsų dienų kasdienybė. Paradoksalu, kad gyvendami pertekliuje, kenčiame nesibaigiantį alkį. O sotumo jausmas tapo tik šventųjų privilegija.

– Pjesė pasiduoda įvairioms interpretacijoms, tuo labiau, kad joje užkabinta nemažai temų. Kurios iš jų tau svarbiausios?

– Man įdomus vaiko personažas, vaiko, kuris nekalba, nevalgo, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tačiau groja Bethoveną. Tai gali būti tėvų baimė arba protestas, nes akivaizdu, kad vaikas rankas valdo. Taip pat iškyla klausimas, kokio lygio tai grojimas? Mane visada kabino mintis, kad vaikai gimdami atsineša kažkokią savastį, kartais vaikai nebūna nė kiek panašūs į tėvus, – kiek genijų yra gimę asocialiose šeimose, kiek genijų tėvų vaikų nieko nesugeba. Mane šis paradoksas intriguoja, įkvepia galvoti apie žmogaus sielą ir jos kelionę.

Šioje pjesėje nuolatos gaudai save, galvodamas, kiek iš tiesų tiesos pasako žmogus, kalbėdamas apie save? Žinoma, jis pasakoja, kaip jaučiasi, bet kiek jo žodžiuose yra tiesos? Įdomus yra personažų amžius, šeima, kurios vaikui jau trisdešimt, kur visi įvykiai įvykę seniai seniai, o po juos kapstomės lyg po atvirą, niekad neužsiveriančią žaizdą. Kaip mes įsikimbam kažkokio mums atsitikusio įvykio, ir juo teisinam visas savo nelaimes, nusimesdami nuo savęs kaltę. Kenčiam dėl to, ko negalime pakeisti, užuot susitaikę.

– Dramaturgė pasižymi ypatingu šmaikštumu, o teatre tai nelengva išreikšti. Kaip jūs dirbate su tekstu, kuris nėra paprastas riešutėlis?

– Manau, kad režisierių ir aktorių darbas su tekstu kaskart yra intuityvus procesas. Tad labai intuityviai tekstą mėginomės „ant kojų“, žymiai trumpiau nei įprastai praleidę prie stalo, analizuodami pjesę. Su didele meile tekstui stengdamiesi, kad jis suskambėtų visomis savo prasmėmis. 

– Gal galėtum truputį praverti paties pavadinimo „kodą“ – „Virimo temperatūra 5425“? Kaip jį turėtų perskaityti žiūrovas? Kaip jis užkoduojamas ar atkoduojamas spektaklyje?

– Virimo temperatūra diktuoja beprotybės temą, o šalia esantis konkretus skaičius nurodo konkrečiai metalo tantalo temperatūrą, kurioje metalas iš kieto pavidalo ima lydytis. Tad tai yra labai aukšta temperatūra, kurią pasiekęs alkanas vartotojas ima keistis, keičiasi ne jo prigimtis, o būvis. Spektaklyje mes matome žmones, kurie per vieną dieną drastiškai pasikeičia netikėta linkme, nes jau pasiekiamas aukščiausias įtampos taškas.

– Kaip tu apibūdintum normalumo ir nenormalumo sindromus, kurie suformuoja visuomenės opinijas; ar tai turėtų persiskaityti spektaklyje?

– Įdomu tai, kad diskutuodami su aktoriais apie tai, kurie veiksmai, poelgiai yra normalūs, kurie ne, mes vienbalsiai sutariame tik ties finalu, o iki tol mūsų nuomonės skiriasi. Mes vis labiau suprantame, kad žmogus – autentiškas padaras, toks įvairialypis, kad niekada nepavyks jo įspausti į rėmus ar apibrėžimus, ir tokiu būdu mūsų normalumo ribos yra oho kaip išsiplėtusios. Ar gerai tai, kad mūsų niekas nebestebina? Bet kas vis dėlto baisiau, – mėginimas tilpti į ribas ar jų neigimas? Kodėl mums vis gaunasi kardinaliai priešingai? Manau, būtent kardinalus judėjimas nuo vienos minties iki kitos, kardinaliai priešingos, yra ryškus spektaklyje.

– Būtų malonu, jei pristatytum visą kūrybinę grupę. Kiekvieną kartą statydama spektaklį, atvedi naujas pavardes, o tai visada intriguoja.

– Trys „scenos vilkai“ Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius ir pianistas Paulius Matuzas, apgyvendinti lakioje scenovaizdžio dailininko Antano Dubros namų fantazijoje bei aprengti kostiumų dalininkės Mortos Nakaitės prisiminimais.

Norėjosi, kad pjesės veikėjų tekstai atgimtų vyresnių aktorių lūpose, nes jie daug kalba apie nuovargį, apie cheminį elementą – laiką, kuris netikėtai išsprogdina gyvenimą, tiek ilgai saugiai konservuojamą.

Jaunam režisieriui tai didelis iššūkis, pamoka ir dovana dirbti su didelę patirtį sukaupusiais aktoriais, kurie lengvai valdo situacijas ir kraipo personažus. Manau, kad vyresniems aktoriams reikalinga drąsa ir pasitikėjimas savimi, kad jie galėtų dirbti su jaunais režisieriais, o šie aktoriai tai turi.

– Kaip tu manai, kas šiandien labiausia žmogų verčia nežmogumi?

– Pjesės personažai teigia, kad žmogus tampa nežmogumi atsisakydamas vartoti, nes nėra nieko esmingesnio kaip vartojimas, į kurį įeina valgymas, gėrimas. Aš manau, kad labiausiai žmogų nuo prigimties tolina noras būti kažkuo kitu, žmogus tampa nežmogumi, vaidindamas kažką, kuo nėra, arba svajodamas apie ateitį, kuri neegzistuoja.

– Kaip tu asmeniškai vartoji visą pasiūlą, kuri visais būdais ardo normalų žmogaus mąstymą? Kaip atsiriboji nuo robotizmo?

– Dirbu. Darbas mane geriausiai atitraukia nuo alkio vartoti, nes esu visiškai įprasta vartotoja, kenčianti nuolatinį alkį ir priimanti šį pojūtį kaip normą. Darbu aš kuriu, tad tuo metu nevartoju. O nuo robotizmo gali pabėgti tik sąmoningai save ribojant, reikalingas didelis atidumas ir sąmoningumas, pavadinkim tai ne tik disciplina, bet tiesiog higiena. 

– Pažvelgus į Tavo kūrybą, panašu, kad domiesi psichologija. Suprantama, be psichologijos teatras neegzistuoja, bet tu netgi sąmoningai taikai psichologinių seansų metodus, kuomet žiūrovas dalyvauja spektaklio procese, nors būna labai akademiškai išsaugota ketvirta siena. Kiek tau svarbi psichologijos sritis?

– Man įdomu veiksmą dėlioti mąstant, ką galvoja žiūrovo smegenys. Nors suprantu, kad kiekvienas žiūrovas galvoja skirtingai, tačiau tikiu šiokiomis tokiomis prognozėmis. Man įdomu tai atspėti. Lyg šachmatuose, varžovas gali pasirinkti keletą mąstymo krypčių, bet tu jas turi apskaičiuoti, įvertinti ir turėti atsaką kiekvienam iš jų.

O ketvirtajai sienai jaučiu pagarbą. Jei ją laužai, turi labai atsargiai vesti kiekvieną, pasiryžusį ateiti į spektaklį. Jei nelaužai, gali drąsiau kalbėtis mažiau apčiuopiamu būdu.

Gal vieną dieną imsiu mėgautis žaidimu su formomis, tačiau dabar įklimpau į dramaturgiją, veiksmo bei personažų vystymąsi.

– Koks teatras tau yra artimas? 

– Man svarbu kalbėti temomis, kurios man aktualios. Tikiu, kad viskas sklando ore, tad mes kvėpuojame tomis pačiomis mintimis, tad norisi jas materializuoti, kad būtų labiau apčiuopiamas diskusijos objektas.