Viena jo knyga – „Tarpukario Lietuva. Kai Kaunas skendo 100 kartų“ – nukelia į laikinąją sostinę, kuri gyveno ne tik modernėjimo euforijoje, bet ir potvynių grėsmėje. Tačiau knygos puslapiuose jie atgyja ne kaip sausa kronika, o kaip gyvas miesto pulsas. Knygoje „Kitas gyvenimas. Vidas Mačiulis“ Pranas atsiskleidžia kaip jautrus klausytojas, gebantis iš pašnekovo istorijų ne pastatyti marmurinį paminklą, o nutapyti gyvą portretą. Abi šios istorijos – pažadas skaitytojui, kad nuobodu nebus.
– Sena mudviejų pažintis ne tik suteikia teisę kreiptis „Tu“, bet ir įpareigoja plačiau aprėpti pašnekovo gyvenimą. Tik jame – tiek visko! Pats, vardydamas savo veiklas, esi skaičių pametęs: „Buvau žurnalistas, verslininkas, videografas, fotografas, statybininkas, gasterbaiteris, tinklaraštininkas...“ Dar reikėtų pridurti – vyresniame amžiuje grybštelėjai medicinos studijų, o brandžiame visa galva panirai į knygų rašymą. Ir paskaninti „razina“ – žaviesi viduramžių riteryste. Tad kas gi tas Pranas Šarpnickis?
– Pagal išsilavinimą esu žurnalistas – baigiau Vilniaus universitetą. Didžiuojuosi, kad esu žurnalistas, bet juo niekada nesvajojau tapti. Nuėjau ten, kur pasiūlė. Pats galvojau racionaliai – griovių kasti nereikės. Be to, anksti suvokiau, kad nesėdėsiu biure nuo aštuonių iki penkių. Laisvė man brangi.
Per dešimt pirmųjų darbo metų pakeičiau trylika kolektyvų: korespondentas, reporteris, redaktorius ir dar kažkas... Labiausiai patiko būti reporteriu, nes gali žodžiais piešti vaizdus. Tai gyva. Tačiau reportažas šiais laikais numirė.
Dabar kaip žurnalistas esu kažkokiame užribyje, bet žurnalistus gerbiu. Todėl ir savo knygą apie potvynius „Tarpukario Lietuva. Kai Kaunas skendo 100 kartų“ paskyriau ne tėčiui ir ne mamai, o tarpukario žurnalistams. Kai potvyniai nuslūgdavo, būdavo dėkojama gaisrininkams, kariams, tačiau niekada niekas nedėkojo žurnalistams, kurie paliko ateičiai istoriją.
– Prie šios knygos dar sugrįšime, bet dar pasikapstykime Tavo praeityje. Žinau, kad būta ir kitokių ateities projekcijų. Draugai Tau pranašavo dailininko ateitį, o pats svajojai apie režisūrą...
– Taip, kurti komedijas ir veiksmo filmus. Dar mokykloje su kalsiokais sukau juos kino juostoje! Bet kažkaip, baigęs Skuodo II vidurinę mokyklą, neįstengiau nuvažiuoti iki Maskvos – Lietuvoj tuo metu tokių studijų dar nebuvo. Vėliau gyvenimas privertė sugrįžti prie šio amato, bet kitaip. Gerą dešimtmetį buvau tapęs videografu – kūriau reklaminius ir proginius filmus.
Lygia greta man pranašavo dailininko ateitį. Nors genai suteikė gebėjimų, dailė manęs netraukė. Vis dėlto iliustracijas savo pirmosioms knygelėms nupiešiau pats.
Labiausiai viliojo piešti vaizdus žodžiais, nors pats tai suvokiau tik prieš keletą metų. Jau pradinėse klasėse svaičiojau apie rašytojo karjerą. Antroje klasėje užrašiau kažkokią kaimo istoriją, kuri man tuomet atrodė svarbi. Tada fantazavau – prileisiu knygučių, įrengsiu namų bibliotekėlę, lentynose gulės mano knygutės, ateis kaimo vaikai ir jas skaitys.
Vyresnėse klasėse trejus metus leidau laikraštį, kaip dabar įvardyčiau, geltonosios spaudos pakraipos (juokiasi). Ten buvo visokių gandų, pasišaipymų iš klasiokų ir mokytojų. Po pirmųjų numerių baiminausi, kad mane primuš. Atvirkščiai – klasiokai ėmė nekantriai laukti laikraščio. Tada ėmiau bijoti, kad sužinos mokytojai, bet taip niekas ir neišdavė. Ir vis tiek savęs niekaip neidentifikavau kaip žurnalisto.
Baigęs mokyklą parašiau pasaką-romaną. Ir iliustracijas nupiešiau. Ties tuo kūriniu ir užgimė mano literatūrinis maištas – atsistoti nepupuliarioje, blogiukų, pusėje, nes pastebėjau, kad blogi herojai kažkodėl visus žavi. Leidykloje mane išvadino kapitalizmo pakaliku, mat kūrinio veikėjai buvo vagys ir banditai. Juk sovietmečio literatūroje nei mafijos, nei gangsterių negalėjo būti, ar ne? Sudirbo mane juodai. Rankraštis tebeguli stalčiuje. Matyt, per anksti parašiau – dabar tokie filmukai kaip „Zootropolis“ nieko nestebina. Bet po kelių metų išleidau tris knygeles vaikams. Čia ir sustojau, nes gyvenimas nėra vien riešutų duona.
1991-aisiais įsivėliau į istorinius Sausio 13-osios įvykius Sitkūnuose. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais man kažkodėl siūlė tapti karininku. Sako, išsiųsim tave Britanijon, baigsi mokslus. Tapau... verslininku. Visiškai atsitiktinai. Tačiau kūryba vis tiek liko kažkur šalia. Pastebėjau, kad „Eridano“ leidykla paskelbė fantastinių apsakymų konkursą. Sudalyvavau juokais. Pavyko. Ir taip keletą metų iš eilės, 1997–1999 m., vis skyniau prizines vietas.
Čia mano verslą papjovė 1998-ųjų ekonominė krizė. Smukau į depresiją. Vėliau prisiminiau, kad moku filmuoti – tapau videografu. Bet ir vėl krizė – šįkart 2009-ųjų, kuri pakeitė situaciją rinkoje. Dar vėliau gimė antras sūnus, bet valstybė kaip tik tuo metu mamoms sumažino išmokas. Išvykau padirbėti į Norvegiją. Ten susimąsčiau: kokio velnio baigiau universitetą? Kad dirbčiau statybininku? Na jau ne!
– Grįžęs vėl „atradai“, kad moki rašyti?
– Vienus metus, 2015-aisiais, auginau bicepsą, kasdien savo tinklaraščiui parašydamas po naują istoriją. Tinklaraštyje figūravo 200 tūkst. lankytojų skaičius. Matyt, algoritmai suklydo...
2018 m. sukūriau filmą „Lietuva prasideda nuo Skuodo“. Nepaisant jo dviejų valandų trukmės, surinko per 80 tūkst. peržiūrų. Ta sėkmė paakino imtis istorinių tekstų. Tais pačiais metais sukūriau tinklaraštį „Skuodo kraštas“ ir puoliau gilintis į gimtojo miesto istoriją. Nustebau, kaip pats mažai žinojau apie savo kraštą. Mane labiausiai veža tie istorijos momentai, apie kuriuos niekas nerašė. Vienas tokių buvo 1900–1915 m. Skuodo laikotarpis. Jaučiausi tarsi aptikęs aukso gyslą.
Iš pradžių mano tekstai buvo gana naivūs, bet palaipsniui ėmiau grimzti gilyn – išmokau dirbti su pirminiais šaltiniais. Taip visa galva panirau ten, kur manęs šiaip jau neturėjo būti. Tas projektas vis dar gyvas – šiuo metu ten virš 400 straipsnių. Išleidus išeitų dvi knygos po maždaug 800 puslapių. Gal kada nors tie tekstai virs knygomis, o kol kas rankraščiai nugulė į stalčių.
Besidomėdamas Skuodo istorija tarpukario ungniagesių žurnale radau straipsnį apie 1931-ųjų potvynį Kaune. Tarpukaris mane užkabino. Tačiau kad viskas pajudėtų, reikėjo leidėjo. Jis atsirado pernai. O šiemet – knyga.
– Ir ne viena. 2025-aisiais parašytos, o šiemet išleistos dvi knygos, abi – nelengvo žanro. Pradėkime nuo „Tarpukario Lietuva. Kai Kaunas skendo 100 kartų“. Iš kur ta drąsa – imtis monumentalaus tyrimo apie potvynius, kuris virto 512 puslapių knyga?
– Nelengvas žanras yra mano gyvenimo būdas. Juokauju... Tai jokiu būdu nėra tyrimas! Tačiau siekiau maksimalaus tikslumo – nuo faktų stengiausi nenukrypti. Istorija man visada buvo artima. Tėtis šaipydavosi: „Tau reikia dirbti archyvuose“. Rašant Skuodo istoriją išmokau niekuo nepasitikėti ir ieškoti pirminių šaltinių. Taigi, kiekviena knygos apie tarpukarį eilutė jais ir pagrįsta. Jei nori atkurti kuo tikroviškesnį vaizdą, tikrini kelis šaltinius, lygini, analizuoji, klausi savęs, ar taip galėjo nutikti?
Siekiau ne surinkti faktus, bet atkurti vaizdą: kaip gyveno to meto žmonės, kaip jie jautėsi, ką mąstė. Bandžiau žodžiais nutapyti tarpukario Kauno ir Lietuvos gyvenimą potvynių metu. Tai tarsi teatralizuota istorijos drobė, alsuojanti ne tik faktų gausa, bet ir emocijomis.
– Šiųmetė žiema rodo nagus, ir jau girdime įspėjimų dėl galimo potvynio. Sukaupęs tiek žinių, tam tikra prasme esi ir potvynių žinovas. Kaip manai, ar šiemet Kauną vėl ištiks potvynis?
– Gąsdinimų būta ir anuomet, kaip ir raminimų, specialistų komentarų. Keičiasi technologijos, papročiai, kultūra – nesikeičia žmogus. Istoriją verta skaityti ne tik tam, kad sužinotum, kas buvo, bet ir tam, kad galėtum nuspėti, kas gali nutikti dabartyje ar ateityje. Istorija padeda suvokti, kas su mumis vyksta.
Tarpukariu potvyniai kildavo, kai ledas susikimšdavo Nemuno ir Neries santakoje, ties dabartine Vilijampole, ties Nemuno ir Nevėžio santaka, arba ties Zapyškiu. Natūralios kliūtys būdavo salos, seklios vietos ir kiti Nemuno vagos ypatumai. Šiais laikais Kauną saugo hidroelektrinės užtvanka ir, atrodo, miesto neturėtų ištikti potvynis.
Tačiau šiemet – kiek kitaip. Už Nemuno ir Neries santakos statomas tiltas – upė iš dalies jau užtvenkta. Ties Kauno pilimi renčiamas pėsčiųjų tiltas – vaga taip pat gerokai susiaurinta. Šios kliūtys gali priversti ledus susigrūsti, vanduo gali imti kilti. Jei dar susidarys tam tikros oro sąlygos, kaip antai staigūs atšilimai, užšalimai ir vėl atšilimai, Kaunas tikrai gali išvysti šio bei to įdomaus, kaip tarpukariu. Ir vėl, kaip anais laikais, pasidalysime į „sausuosius“ ir „šlapiuosius“. Tik šįkart skęs ne prastuomenė, o pasiturintys, taip besiveržiantys į pakrantes.
Beje, vilniečiai be reikalo gąsdinami potvyniu – nepasikartos 1931-ieji. Neris Baltarusijoje jau kitokia nei anuomet. Tačiau galiu klysti lygiai taip pat, kaip klysdavo anų laikų „žinovai“.
Istoriją verta skaityti ne tik tam, kad sužinotum, kas buvo, bet ir tam, kad galėtum nuspėti, kas gali nutikti dabartyje ar ateityje.
– „Peršokime“ į kitą Tavo knygą – apie legendinį žurnalistą Vidą Mačiulį. Kas sunkiau: rašyti apie tai, kas palikta istorijai, ar apie šių dienų žmogų, itin spalvingą asmenybę?
– Nėra lengvų temų. Visos savaip sunkios ir sudėtingos. Kai rašiau apie potvynius, buvo vienaip sunku. Kai ėmiausi knygos apie Vidą Mačiulį – kitaip.
Labai spaudė terminai. Tačiau nesinorėjo Vido gyvenimo sukišti į standartinę biografiją. Man atrodo, kad rašant apie žmogų, knygos formą reikia taikyti pagal jo charakterį. Taip šiuo atveju ir nutiko. Pasakojimui pasirinkau, kaip dabar madinga sakyti, hibridinį variantą. Na, žinote, yra hibridinis karas, hibridinės atakos – hibridas šiais laikais populiarus.
Tai dviejų žmonių pašnekesys su spaudos citatomis ir mano nežymiais intarpais. Buvo daug pašnekesių. Stebėjausi Vido kantrybe ir ištverme. Mudu kalbėdavomės po 10–11 valandų per dieną, aš pavargdavau, Vidas – ne. Žaviuosi jo drąsa. Ne visi būtų pasakoję tai, ką išgirdau, ne viską ir sudėjau į knygą. Šiais laikais žmogų lengva sumaišyti su purvais. Protingas perskaitys, o kvailys vis tiek nieko nesupras.
Vidas pirmo pokalbio metu paklausė: „Tai kokia ta knyga bus? Sensacijų?“. „Ne, – sakau, – tai bus knyga apie žmogų“. Ir jeigu kam nors ji pasirodys kaip sensacijų knyga, tegu taip ir mano.
– Vilniaus knygų mugėje laukia dviejų Tavo knygų sutiktuvės. Jaudiniesi?
– Jei sakyčiau, kad nesijaudinu, meluočiau. Gyvenimas mus nuolat verčia laikyti egzaminą. Man tai bus vertinimas. Kažkam patiks, kažkam – ne, kažkas pagirs, kažkas supeiks. Ateitis parodys, kas buvo teisus. Dabartyje jokiu būdu nesivelsiu į socialinių tinklų komentatorių erzelynę. Tačiau jei kas nors sumanys išvysti gyvą autorių – mielai susitiksime. Ir vis dėlto man mieliau sėdėti savo urve, pro langą iš Žaliakalnio aukštumų žvelgti į Nerį, mąstyti ir dirbti.
– Tas urvas – prie kompiuterio? Išsidavei įrašu savo feisbuko paskyroje: „Gyvenau Elektronikos amžiuje – XX ir XXI a. sandūroje. Kai mirsiu, palaidokite mane prie kompiuterio.“ Keistokas įrašas...
– Tai saviironija. „Gyvenau“, nes save matau praeityje iš ateities perspektyvos. „Prie kompiuterio“, nes būdamas X kartos (maištingosios) atstovu, mielai paskęstu ekranuose. Vis dėlto... nors po 10 valandų per parą sėdžiu prie kompiuterio, jaučiuosi kaip karys mūšio lauke.
Gyvenimas yra žiaurus kovos laukas. Save matau kaip viduramžių karį, kuris įveikia eilinę kalvą, atsistoja ant lavonų krūvos, pasiremia kalaviju ir supranta, kad priekyje – begalės tokių pačių kalvų, ir kelio atgal nėra. Nėra kur trauktis. Tik pagaląsti kalaviją, pergrupuoti pajėgas ir veikti greitai, netikėtai. Mane žavi karo lauko vadai, partizanai, kurie nesivadovauja statutu, o elgiasi pagal aplinkybes. Visi jie buvo vieniši – neprognozuojamame mūšyje. Kilus kipišui toks ir būčiau.
– Kol kas išbandei save parodomajame mūšyje – viduramžių riterių turnyre. Kas Tave žavi šioje veikloje?
– Buvo smalsu suvokti, kaip viduramžiais vyrai jautėsi šarvuose. Galbūt viskas prasidėjo nuo Skuodo mūšio – ten galvas padėjo 33 kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Nagrinėdamas tą istorijos epizodą ne tik vaikščiojau laukais, bandydamas suvokti, kur realiai vyko tas mūšis, bet ir mąsčiau apie tuos šarvuose lindėjusius vyrus, vokiečius. Būtent tada, 2019-aisiais, man kilo noras išbandyti save. Istorikas tik tada gerai suvoks laikmetį, kai pats savo kailiu ką nors patirs. Taip, sulaukęs 56-erių, įlindau į šarvus. Praėjusiais metais Lenkijoje, Golube išdrįsau dalyvauti tikrame turnyre, kuriame nebuvo jokių šou elementų – tik tavo gebėjimai, įgyti treniruotėse ir valia.
Ten kovėsi koks pusšimtis riterių. Už juos visus buvau dvigubai ar net trigubai vyresnis ir vis dėlto vieną lenką jaunuolį įveikiau – kairiarankį. Tokių visi prisibijo. Ko aš bijojau? Neapsikiaulinti prieš draugus ir atlaikyti turnyrą. Tik atlaikyti. Oi, buvo reikalų... Ore – 30 °C šilumos, šarvuose – kone dvigubai. Gersi daug vandens – prispaus gamtiniai reikalai. Tualetas kažin kur – pasitrauksi, o jei tuo metu tave iškvies į ringą? Kas tada? Vėliau ir prispaudė. Iškenčiau. Po turnyro su 35 kg sveriančiais šarvais taip ir nužlegsėjau į viešbutį...
– Kalbant apie vyriškus išbandymus, dažnai primenama liaudies išmintis: esą tikram vyrui reikia pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų. Medžių pasodinai ne vieną, namą – nuo pat pamatų iki vidaus įrengimo – pastatei, sūnus du užauginai, dar ir pirmagimę dukrą. Ramu?
– Na, visų dar neužauginau. Milda jau suaugusi, Markui šiemet bus aštuoniolika, o Jokūbui – trylika. Ramu niekada nebus.
– Tenka dorotis su jaunėlio paauglyste? Ir išvis – koks tėvas esi?
– Tėvai visada projektuoja savo vaikų ateitį. Auklėdamas, kaip ir rašydamas, taikau tą patį principą: pateikti mintį atitinkamai sudėliojant faktus, bet nepiršti savo nuomonės. O paauglystė, kaip ir kartų skirtumai, pernelyg šiais laikais akcentuojami. Manau, visais amžiaus tarpsniais yra iššūkių, visais laikais būta kartų skirtumų. Nėra čia tokio milžiniško atotrūkio, kaip dažnai bandoma pabrėžti.
Svarbiausia – pasitikėti vaikais. Aš jais pasitikiu. Taip pat reikia būti su jais atviriems. Vaikai puikiai viską suvokia ir gana anksti. Svarbu suteikti jiems laisvės, pabrėžiant, kad jie turi pareigų ir privalo gerbti aplinką. Reikia išmokyti mąstyti kritiškai ir atsiriboti nuo bandos. Nebijoti naujovių – kalbu apie technologijas. Nereikia jų bijoti ir juo labiau – drausti.
Mums sakydavo, kad negalima per ilgai žiūrėti televizoriaus. Ar jis mus sugadino? Jei šiais laikais vaiką sunku atplėšti nuo ekranų, galbūt reikia ne drausti, o paaiškinti, kaip tai galima panaudoti savo labui, įspėti apie pavojus. Geriau pasidžiaugti, kad vaikas technologiškai raštingas, nei davatkiškai užrišti jam akis. Užaugęs jis nebus atsilikęs nuo gyvenimo. Apskritai, visiems mums reikia drąsiai eiti į ateitį ir neaimanuoti. Ir būtinai skaityti apie praeitį, kad žinotume, ar tikrai duona buvo valgoma su druska.
Naujausi komentarai