Prisiliesti prie autentiškos Lietuvos dvarų praeities, pajusti prieš daugiau nei šimtmetį kunkuliavusį gyvenimą... Gelgaudiškio dvaras šiandien it masalas traukia turistus. Ir ne tik pamatyti naujam gyvenimui prikeltą unikalų dvarą. Padovanoti šeimai neeilinį savaitgalį. Šiame Dievo užantyje ant Nemuno kranto nuo kasdienių rūpesčių ir įtampos pabėgusiam žmogui suteikta galimybė jausti ramybę ir dvasinį komfortą.

Naujas etapas

Po 1979-aisiais kilusio gaisro Gelgaudiškio dvaras 30 metų stovėjo merkiamas lietaus ir niokojamas vandalų. 2009 m. pradėta šio dvaro restauracija po truputį stumiasi į priekį. "Galima sakyti, kad buvo faktiškai griuvėsiai. Viskas atkurta iš detalių, surinkta, sulipdyta po gabaliuką per palyginti trumpą laiką", – apie milžiniškas darbo apimtis prisiminė Gelgaudiškio dvarą naujam gyvenimui prikėlusios bendrovės "Virmalda" restauratorė Ramunė Balandžiūnienė.

Šiandien Gelgaudiškio dvaras įkvepia elegantiškumui. Tai stambus ir vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, įsiliejęs į apylinkės gamtą. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. 2012 m. "Virmalda" restauravo pagrindinius rūmus, pernai – dalį parko, aplinką ir taip gabaliuką po gabaliuko sulipdė autentišką XIX a. architektūros ansamblį.

"Gelgaudiškyje gyvena apie 1 700 gyventojų, tačiau šiandien apie šį nedidelį miestelį, galima sakyti, žino visa Lietuva, ir tik todėl, kad daugelis buvo ar dar ketina aplankyti čia esantį dvarą. Tai ašis, apie kurią sukasi viso miestelio, rajono turistinis gyvenimas, ir Gelgaudiškio dvaras vis dažniau pavadinamas Sūduvos krašto turizmo traukos centru", – restauratorių ir veiklą dvare įsukusių žmonių nuopelnus vertino Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė.

Laikas sielai

Restauruotose dvaro menėse čeža ponių suknių klostės, kaukši ponų batų kulnai, išsaugota patalpų akustika, todėl puikiai skamba muzikos garsai. Dvaras buvo restauruojamas etapais. Nuvalius laiko dulkes ir atkūrus daleles buvusios praeities prabangos, restauruotose erdvėse ėmė virti gyvenimas.

"Rūmuose rengiame ir pažintines ekskursijas su dvaro šokiais, dvaro sūrių degustacija, edukacines ekskursijas įvairaus amžiaus vaikams. Šiemet parengėme edukacinę ekskursiją patiems mažiausiesiems – atšilus orams keliausime į dvaro parką, į raganos namelį ieškoti nuotykių", – apie įvairiapusę veiklą atgimusiame dvare pasakojo D.Šležienė.

Net neužsisakius ekskursijos, Gelgaudiškio dvaro apylinkėse užsiėmimų atsiranda visai šeimai. Vietiniai jau nesistebi, kai tėvai su vaikais, seneliais į dvarą atvažiuoja tiesiog pabūti, pasivaikščioti.

Gelgaudiškio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Anuomečių laikų parko dalį aplink dvarą taip pat atgaivino bendrovė "Virmalda". Atkurti akmenimis grįsti privažiavimo keliai, įrengti pėsčiųjų takai, apšvietimas, suoliukai, įrengti laiptai link Nemuno.

Dvaro parke yra išlikęs unikalus, Lietuvoje vienintelis parko elementas – žvaigždė. Tai aikštelė, iš kurios nusidriekia aštuoni takai, einantys taisyklingomis kryptimis. Pasak D.Šležienės, tai buvęs savotiškas tiras, mat medžioklei dvaro klestėjimo laikais buvo skiriamas neeilinis dėmesys. Toje aikštėje dvarininkai sustodavę, varovai užvydavę žvėris, o kai šie bėgdavę per takus, medžiotojai žvėris pašaudavę.

Parke įrengtas pažintinis 2,5 km ilgio takas, kuriame galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja ir veimutine pušimis, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Didelių ąžuolų yra per keturis šimtus, kai kurie – 26 m aukščio ir iki 1,5 m skersmens. Ketureilėje sidabrinių klevų alėjoje drevėse peri didieji dančiasnapiai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Pranoko lūkesčius

Apsisukęs istorijos ratas restauratorių rankomis dovanoja grožį. "Tame dvare visada būdavo pilna žmonių, net ir tada, kai dirbdavome. Eini rankų nusiplauti ir matai – šurmuliuoja. Per visą restauracijos laikotarpį ne iš vieno vietinio girdėjau, kad žmonės nesitikėjo, kad šitaip galima restauruoti griuvėsius", – prisiminimais dalijosi "Virmaldos" restauratorė R.Balandžiūnienė.

Fotofiksacija prieš pradedant restauravimo darbus, jiems vykstant ir baigus – kontrastai neleidžia pamiršti šiurpuliukų, ėjusių darbuotojams per nugaras, kai pirmą kartą išvydo, prie ko teks prisiliesti ir atgaivinti.

"Pirmas įspūdis toks ir buvo – išsigandome. Prieš ir po restauracijos skirtumas akivaizdus. Tik atėjus gal dar ne taip viskas baisiai atrodė. Nuvalius dulkes ir yrančius fragmentus atsivėrė tikrasis iššūkis", – prisiminusi didžiąsias subtilybes, šypsojosi restauratorė.

Sovietmečiu dvare buvo kilęs gaisras, pastatas ilgai stovėjo be stogo. Galima įsivaizduoti, kaip viskas buvo bėgę nubėgę, pažeista pelėsio, byrėjo, trupėjo. Kai kuriose salėse viskas buvo suirę iki perdangų, likę tik fragmentai sienų tinko, parketo. "Virmaldos" darbuotojms teko viską atkurti nuo pradžių naudojant senąsias darbų atlikimo technologijas, artimas autentiškoms medžiagas.

Ypatingos puošybos restauravimas sugrąžino dvarui anuomečių šeimininkų dvasią.

"Gelgaudiškio dvaro aura ypatinga, tikriausiai sauganti senųjų jo šeimininkų pomėgį muzikai, poezijai, dailei – tai jaučia kiekvienas  akylesnis šiandienos dvaro lankytojas. Ta geroji aura tikriausiai padėjo per tiek negandos metų, kuriuos matė šio dvaro sienos, išsaugoti unikalią dvaro puošybą – XIX a. pab.–XX a. pr. Europoje gyvavusią secesiją", – ne tik turtinga puošyba, bet ir istorija pasakodama rėmėsi D.Šležienė.

Uždavinys su nežinomaisiais

Restauratoriai dar kitaip vertina galimybę prisiliesti prie šimtmečio kūrinių, juos išnagrinėti, išjausti. "Nedideliame ponios kambaryje lubos buvo dekoruotos labai gražia lipdyba, o išlikę buvo tik atskiri fragmentai", – restauratorių virtuvės paslaptimis dalijosi R.Balandžiūnienė.

Po to prasidėjo ieškojimai nuotraukų, kokios nors išlikusios medžiagos, kurioje būtų galima įžiūrėti tuos trūkstamus elementus. Archyvuose rastos lubų nuotraukos gelbėjo. "Jos buvo darytos dar sovietiniais metais, prastos kokybės. Tačiau pavyko atkurti tą trūkstamą lipdinio pabaigą – tarsi susisukusius ūsus ir kita", – džiaugsmo sėkme neslėpė R.Balandžiūnienė.

Pagal šalia esančių detalių dydį restauratoriai skaičiavo, kokio dydžio, ilgio turėtų būti užbaigimo detalės. Taip ir darbavosi: ant stalo susilipdydavo ir žiūrėdavo, ko trūksta. "Prie šio dekoro atkūrimo teko padirbėti ir pasikrapštyti. Išsilipdai trūkstamą fragmentą, išsilieji formoje, po to – detalę ir klijuoji prie lubų", – taip, kaip preciziškai ir kruopščiai darbavosi, taip ir pasakojo restauratorė.

Kiekviena dvaro detalė – durų stakta, rankena, sienų spalva – milžiniškas ir kruopštus "Virmaldos" kolektyvo nuopelnas. Dažnam lankytojui į akis krenta dvaro parketas. Jo taip pat tebuvo išlikę fragmentai. Kiekvienoje patalpoje parketo piešinys buvo skirtingas.

Šiandien parketas toks, kokį prieš šimtmetį sugalvojo dvaro šeimininkai. Panaudotos išlikusio senojo parketo dalys ir, remiantis anuomete mada, sudėtas naujas. Vargiai net ar specialistas atskirtų, kuris gabalas – išlikusio senojo, kuris – naujo parketo.

"Bet galiu pasakyti, kad mums sekėsi tame dvare. Kelis paminėtus fragmentus atkurti buvo turbūt sunkiausia, visų kitų dekorų buvo išlikę pavyzdžiai. Galėjome nusiimti formas, žinoma, prieš tai nuvalę ir restauravę", – apibendrino "Virmaldos" atstovė.

Verta prisiliesti

"Virmaldos" restauratoriai turėjo išskirtinę galimybę prisiliesti prie vieno puošniausių Lietuvos dvarų atgaivinimo. Per 100 darbuotojų gaivino skirtingus namo kampus – fasadą, kolonas, stogą, oranžeriją, kumetyną.

Remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama, kad rūmų interjeras kažkada pasižymėjo skoningu puošnumu. Tai gražus parketas, puikios kesoninės ir su dailia gipso lipdyba lubos, ornamentuotų, brangių koklių krosnys ir židiniai. Šilku ir oda išmuštas sienas dar puošė ir tapyba, gražūs medžio dirbiniai ir daug kitų vertingų elementų, kuo galėjo pasigirti tik kai kurie Lietuvos dvarų rūmai.

Pasak restauratorės R.Balandžiūnienės, 90 proc. dvaro durų išlikusios autentiškos, tik nuvalyti seni dažai, laiko dulkės ir jos restauruotos senuoju stiliumi. Išliko ir didžioji dali langinių. Parketas vietomis likęs dar anuometis – tik restauruotas, trūkstamas dalis restauratoriai dėjo stengdamiesi išlaikyti šimtmečio senumo stilių.

Ir dar. "Apsilankę Gelgaudiškio dvare būtinai palieskite senųjų krosnių koklius: jie tokie nelygūs, laiko aptrupinti, bet tikri. Menantys laikus, kai ištaigingoje muzikos menėje skambėjo gyva muzika, šlamėjo ilgos ponių suknios ir tapsėjo iš paskos ją visur sekiojantys du pudeliukai", – tai kultūros centro direktorės D.Šležienės patarimas. Kasdien prisiliesdama prie istorijos, jausdama atgaivintų rūmų dvasią, ji žino, ko nepraleisti.