„Kai aš tėveliui rodydavau duobes, kurias išmušė bombos, jis man sakydavo: „Žiūrėk, gal kokių nors geležų ten yra, gal iš jų galime sukurti naują daiktą?“ Jis man padėjo suprasti, kad gyvenime nereikia galvoti apie didelius pinigus – reikia kurti. Jei kas baigiasi, neišvengiamai prasideda naujas dalykas“, – sako žinomo grafiko Vaclovo Rato-Rataiskio dukra, garsi Australijos balerina Ramona Ratas-Zakarevičienė.

Moters teigimu, ji užaugo galvodama, kad viskas gyvenime yra įmanoma. Būtent tokia filosofija, šokėjos įsitikinimu, jai leido Australijoje pasiekti viską, ką ji buvo užsibrėžusi.

– Ar kada nors galvojote, kad tapsite šokėja?

– Niekuomet negalvojau, kad šoksiu, nors esu iš meniškos šeimos. Tėvelis Vaclovas Ratas-Rataiskis buvo Lietuvoje žinomas grafikas, dailininkas. Mama Regina Drazdauskaitė buvo Kauno valstybinio teatro šokėja. Jos sesutė Janina Drazdauskaitė ir sesutės vyras Borisas Čiunovas taip pat šoko valstybiniame teatre. Galvojau, kad šokėjų per daug ir nenoriu šokti, bet lemta buvo kitaip.

– Kur mokėtės šokio meno paslapčių?

– Londono karališkojoje akademijoje „Royal Academy of Dance“. Pirma klasė – ir gavau stipendiją. Pagalvojau, kad nėra taip sunku. Per penkerius metus baigiau devynerių metų kursą. Įdėjau nemažai darbo, bet buvau labai užsispyrusi ir pasiryžusi 17-os metų tapti profesionale. Visi sakė, kad tai neįmanoma, nes šokti pradėjau labai vėlai – 11-os metų. O aš sakiau, kad būsiu, ir buvau.

– Kaip atsidūrėte televizijoje?

– Mane išrinko į „The Elizabethan Opera Ballet Company“, paskui perėjau į televiziją. Australijos televizijoje buvau viena iš svarbiausių šokėjų. Porą savaičių būdavo atliekamos aštuonios dainos (ir šokama, ir dainuojama). Jeigu jos likdavo populiarios, po poros savaičių reikėdavo keisti pastatymą: daina ta pati, bet būtinai kitas charakteris. Man teko labai įdomių interpretacijų. Pavyzdžiui, Napoleonas su Žozefina. Man 17 metų, o aš turėjau gulėti ant sofos ir būti labai rafinuota. Gavau labai daug patirties, nes televizija buvo labai nauja, mėgino visokius triukus, eksperimentavo.

– Tačiau ilgai ten neužsilikote ir pasukote teatro keliu...

– Taip. Paskui Melburne mane išrinko į Eduardo Borovanskio baleto trupę. Čia pradėjau šokti 19 metų, bet po trijų mėnesių mirė vadovas. Tada Australija ėmė galvoti apie valstybinį baletą ir buvo įkurtas „Australian Ballet“. Aš buvau pirma lietuvaitė, patekusi į pirmą Australijos baleto teatrą. Po trejų metų valdžia sako: „Žinai, Australijoje geri gyvuliai, daug gero alaus, geri sportininkai, bet pasaulis nieko nežino apie kultūrą. Mes visą baleto trupę siunčiame į šešių mėnesių gastroles po visą pasaulį.“ Mes pasirodėme ir Londone, ir Paryžiuje, ir Monte Karle. Paryžiuje mūsų „Žizel“ laimėjo „Grand Prix“. Paskui keliavome ir į Los Andželą, ir į Holivudą... Nors atlyginimas nebuvo labai didelis, mano gyvenimas buvo įdomus: gavau progą pamatyti pasaulį, susipažinti su garsiais žmonėmis.

– Kokius vaidmenis Jums teko šokti?

– Man visi vaidmenys patiko, gaudavau jų įvairių. Kadangi buvau solistė, vaidmenys buvo ryškūs. Tarkim, komiškas tetos vaidmuo „Mis Dimpl“. Gal komiškų vaidmenų gaudavau, nes turėjau praktikos televizijoje. Klasika man irgi buvo labai prie širdies. Šokau ir „Miegančioje gražuolėje“, ir „Gulbių ežere“, ir „Žizel“... Paskui daug metų pati mokiau šokti. Dar ir dabar mokau, nors jau esu vyresnio amžiaus. Turiu porą studentų, kurie labai dažnai prašo pamokyti. Turiu keletą diplomų – „Enrico“, „Royal“... Tai skirtingos technikos. „Royal“ yra angliška – labai sausa, švari, graži, o „Enrico“ – daugiau rusiška.

– Papasakokite daugiau apie savo tėvelį...

– Tėvelio filosofija buvo labai įdomi. Profesorius A. Galdikas, pas kurį jis Kaune mokėsi grafikos, jam sakydavo: „Žiūrėk kuo daugiau, plačiau galvok.“ Kai aš tėveliui rodydavau duobes, kurias išmušė bombos, jis man sakydavo: „Žiūrėk, gal kokių nors geležų ten yra, gal iš jų galime sukurti naują daiktą?“ Jis man padėjo suprasti, kad gyvenime nereikia galvoti apie didelius pinigus – reikia kurti. Jei kas baigiasi, neišvengiamai prasideda naujas dalykas. Tai buvo labai įdomi filosofija. Aš užaugau galvodama, kad viskas yra įmanoma! Todėl Australijoje su savo filosofija pasiekiau viską, ką buvau užsibrėžusi. Mano šeimoje apie Lietuvą nebuvo kalbama iš tautinės pusės: tėvelis pasakodavo akcentuodamas meniškus aspektus, mama – teatro.

– Jūsų mama buvo aktorė?

– Mama valstybiniame teatre pradėjo šokti vėlai, gal mane ir paveikė jos ambicijos. Jos sesutė Janina Drazdauskaitė-Čiunovienė pasiekė daug daugiau. Amerikoje buvo išleista knyga, kurioje ji aprašyta kaip viena iš dešimties pasaulinių baleto mokytojų.

– O kada mama atvyko į Australiją?

– Tėvelis, mama, aš, mamos sesutė – visa šeima į Australiją atvykome 1949 m. Mano tėvelis gavo vizas į Ameriką, ir jam, kaip dailininkui, gal būtų geriau ten sekęsi, bet jie nenorėjo skirtis.

– Kaip reagavote į tėvelio ligą?

– Aš jam sakydavau: „Išmesk tą juodą ir baltą, reikia spalvų!“ O jis atsakydavo: „Vaikeli, aš girdžiu tave, bet turiu savo stilių. Nenoriu spalvų vien dėl to, kad jos dabar madingos.“ Tėvelis rado japonišką techniką, kuri padėjo sukurti gražiausius darbus. Labai džiaugiausi, bet tada ištiko tragedija – jis sužinojo, kad serga paskutinės stadijos leukemija. Daktarai man ir mamai pasakė, kad jis gyvens tik šešis mėnesius.

Kadangi norėjau tėveliui pagelbėti, mečiau baletą. Daktarai liepė padėti jam emociškai, ir aš pasiūliau surengti parodą Niujorke. Tėvelis, be abejonės, sutiko, tik nežinojo, kad jam gyventi liko tik 6 mėnesiai... Parodos Čikagoje, Niujorke, Klivlande buvo fantastiškos, tėvelio darbai atrodė įspūdingai. Man irgi sekėsi – visi prašydavo papasakoti apie save ir baletą. Todėl, užsidirbusi pinigų, galėjau padėti apmokėti tėvelio gydymą. Labai džiaugiausi, nes jis gyveno dar septynerius metus.

– Kokia, Jūsų nuomone, baleto padėtis Lietuvoje?

– Kai Lietuva tapo laisva, po daugiau nei 50 metų aš ir mano vyras Ramutis Zakarevičius gavome progą į ją nuvykti. Pamačiau, kad ten baletui sąlygos labai sunkios ir mane truputį pradėjo graužti sąžinė. Grįžus į Australiją, melburniškis Jurgis Žalkauskas pasakė: „Ramona, tu buvai balerina, turi pažįstamų, bendrauji su profesionalais, kaip mes galime padėti Lietuvos baletui?“ Taip 1998 m. Australijoje įkūrėme Lietuvos baleto bičiulių draugiją ir surengėme įvairių projektų.

Mano tikslas buvo kuo daugiau padėti ir Lietuvos baletą supažindinti su Australijos baleto profesionalais. Manau, jei pats padarei karjerą, turi padėti ir kitiems. Man didelis džiaugsmas pasidalinti tuo, ką moku. „Bičiuliai“ jau yra parėmę ir M. K. Čiurlionio baleto mokyklą, ir Lietuvos baletą. Nors 45 tūkst. dolerių nėra ypatingas pinigas, bet jaunam šokėjui Lietuvoje gauti stipendiją ar prizą, manau, didelis dalykas.