Rugpjūčio 15–16 d. Anykščių Dainuvos slėnyje vyksiančiame literatūros ir meno festivalyje "Nuotykiai tęsiasi!" K Zylė drauge su rašytoja Vaiva Rykštaite vaikams paruoš ypatingą programą – Havajuose gyvenanti Vaiva jau kuria virtualų reportažą apie salų ekologiją ir mitologiją, o Kotryna jos pasakojimą apipins Lietuvos mitais ir legendomis. Festivalyje vaikai galės užduoti virtualius klausimui V.Rykštaitei. Havajuose tuo metu bus gili naktis, bet Vaiva pažadėjo nemiegoti ir išsamiai atsakyti į smalsuolių klausimus.

K.Zylė neabejoja, kad knygos ir skaitymas atveria vaikams duris ir langus į pasaulį net ir tuomet, kai išvykti į jį negali. Pradėti vaikams skaityti, ji sako, reikia nuo kūdikystės.

– Kotryna, augindama du vaikus, rodos, jau esate atsakiusi į klausimą, kodėl svarbu skaityti vaikams, net patiems mažiausiems?

– Ypač svarbu skaityti patiems mažiausiems. Visų pirma, skaitymas su vaiku yra kur kas daugiau nei tik skaitymas. Tai ir vaikui taip reikalingas fizinis kontaktas, ir laikas kartu, susiglaudus, žiūrint viena kryptimi, aptariant, kas knygoje vaizduojama ir kas rašoma. Ypač rekomenduoju skaityti vaikams, jei esate pavargę, neturite ūpo su jais žaisti, eiti į lauką ar prisigalvoti kitų iniciatyvų, tuomet čiupkite patiems mieliausią vaikišką knygą ir skaitykite drauge. Bendravimo ir jaukaus pasibuvimo bus sočiai, o ir rūpintis veiklos turiniu nebereikės.

Be to, skaitymas yra puiki galimybė vaikui išgirsti ne tik buitinę, naminę tėvų kalbą, bet ir literatūrinę, rašytojo užrašytą, redaktoriaus nugludintą kalbą. Iš knygų vaikai mokosi suprasti personažų jausmus, juos apmąsto ir dažnai stabteli prie klausimų, prie kurių kasdienybėje nesustoja.

– Dar tikrai dažnai girdime: ką jis supranta toks mažas... Ir vis dėlto, pastaraisiais metais randasi vis daugiau paveikslėlių knygų būtent patiems mažiausiems.

– O taip, dar neseniai vaikų literatūros lauke žiojėjo daugybė temos ir žanro spragų. Šiandien jos sėkmingai pildosi, autoriai vis drąsiau rašo, o leidyklos vis drąsiau leidžia kokybiškas, subtilias, jautrias, nišines ir visokias kitokias drąsos bei visuomenės supratingumo reikalaujančias knygas. O skaitytojai jas noriai atranda!

– Galbūt žinote kokią veikiančią metodiką, padedančią tėvams pratinti vaikus prie skaitymo?

– Geriausia metodika – mėgautis knygomis patiems! Tada mėgausis ir vaikai. Kalbu ne tik apie suaugusiųjų knygas skaitančių tėvų pavyzdį. Siūlau patiems išsirinkti vaikų ar paauglių literatūros kūrinį, kurį skaitant patiems lakstytų šiurpuliukai. Jausdami nuoširdų mamos arba tėčio susižavėjimą, mažieji visai kitaip žiūrės į skaitymą. Be to, perskaitę tą pačią knygą, turėsite apie ką pasikalbėti.

– Ar jūs apie knygas kalbėdavote su savo tėvais?

Abu mano tėvai labai mėgsta skaityti, bet tėtis dėl knygų tiesiog pametęs galvą. Jis man skaitė tikrai labai daug. Visos tėvų buto sienos pilnos lentynų. Dar lankydama darželį, per šventes, tėčiui visada kurdavau knygą, nors mamai kioske nupirkdavau ir kaip nors gražiai supakuodavau mažutį kavos pakelį.

Pati skaityti išmokau dar darželyje. Tada man buvo visiškai nesvarbu ką, svarbu – skaityti! Tėtis buvo sukaupęs didelę vaikų knygų biblioteką, o aš sukiodavausi prie lentynų ir, nežiūrėdama pavadinimų, traukdavau iš jos plonas knygeles, skaičiau visas iš eilės.

– Kokias knygas labiausiai mėgsta jūsų vaikai?

– Visokias! Svarbiausia, kad jiems jas skaityčiau. Mano mažyliams treji ir penkeri. Išgyvename etapą, kai porai savaičių susergama keliomis knygomis, o po jų ateina laikas kitai ligai. Kaip ir mane vaikystėje, taip ir maniškius vaikus supa begalė knygų, kurias jiems nupirkau, jie kasdien gali rinktis vis naują ar imti primirštą seną iš šimto lentynos stebuklų.

Mitai mus jaudino ir tebejaudina – jie kalba apie dalykus, kurių negalime kontroliuoti, tik, žinoma, nebepriskiriame senųjų dievų valiai.

– Kartu su rašytoja V.Rykštaite festivaliui "Nuotykiai tęsiasi!" kuriate labai įdomų projektą – ieškosite bendrystės Havajų ir Lietuvos mitologijoje. Tikitės rasti panašumų?

– Kalbėdama su mokiniais dažnai paminiu – kuo senesnis tikėjimas, tradicija, prietaras, tuo labiau tikėtina, kad atrasime kažką panašaus. Paprastai sakant, mitologija yra archajiško žmogaus bandymas paaiškinti pasaulio tvarką ir gamtos reiškinius. Baimės, poreikiai, išgyvenimo instinktai – jie būdingi mums visiems, nepaisant nei geografinės aplinkos, nei socialinės padėties. Tačiau geografija vis dėlto lemia gamtos reiškinių ir metų laiko kaitos specifiką, taigi ir būtybės šiek tiek skiriasi savo galiomis, o ir žmonių pageidavimai joms kartais kitokie.

– Kartais atrodo, kad mitologijai yra nepelnytai pamiršta. Ar tiesa, kad senovinis mitas literatūroje turi didelę galią, net įvilktas į modernų drabužį?

– Mumyse vis dar išlikusios didžiosios žmonijos baimės ir prigimtiniai instinktai. Jei ką ir pamirštame, gamta netrunka priminti, kokie bejėgiai esame prieš jos stichiją. Turbūt kaip tik todėl mitai mus jaudino ir tebejaudina – jie kalba apie dalykus, kurių negalime kontroliuoti, tik, žinoma, nebepriskiriame senųjų dievų valiai.

Aš manau, kad mitologiją svarbu išmanyti, nes ji yra mūsų pasaulio suvokimo ištakos, svarbi identiteto dalis, be kurios nebūtume tokie ypatingi, kokie esame šiandien. Man smagu tas temas aktualizuoti, kalbėti vaikams ir jaunimui artima kalba, mėgaujuosi žaisdama kanono ir šiuolaikybės deriniais.

– Rugpjūtį išleisite knygą "Mažas kaip vabalėlis", skirtą patiems mažiausiems skaitytojams. Kokio amžiaus skaitytojams, o gal – žiūrovams ji skiriama?

– "Mažas kaip vabalėlis" yra pirmoji mano knyga, kurioje nežaidžiu mitologija. Bet tam tikra prasme su ja susijusi, kalba apie tą patį – pasaulio pažinimą. Mažoje knygelėje daug telpa: savęs ir savo vietos šiame pasaulyje paieškos, suvokimas, kas laukia, kai išsilukštename iš gimtosios gilės – lietumi kvepiantis miškas, o prasibrovus pro jį – begalinis žvaigždėtas dangus.

Knygelė nedidelė, kartoninė, joje paslėptas žaidimas, o kalba – lakoniška, taigi, tinkama patiems mažiausiems skaitytojams. Slapta tikiuosi, kad ją sau ar artimiesiems įsigis ir jau seniai suaugę vaikai. Tarsi padrąsinimą keistis, palikti savo komforto zoną, atrasti plačius galimybių horizontus. Mažyliams tai vabalėlio kelionės istorija, o suaugusiesiems – alegorinis pasakojimas apie gyvenimo kelią, kurio gale pagaliau išdrįstame pasijusti mažais vabalėliais. Vadinasi, ji skirta vaikams nuo 0 iki 110 metų.