Vedina smalsumo ir naujų patirčių troškulio, L.Matiukaitė pusmetį gyveno Brazilijoje. Čia ji pažino vietos lietuvių bendruomenę, o susipažinusi su tolimais tautiečiais dar labiau įvertino tai, ką turime Lietuvoje.

– Kada pradėjote rašyti knygeles vaikams? Galbūt nuo mažų dienų kurdavote istorijas, pasakojimus?

– Be proto mėgstu skaityti, tad knygos visada buvo arti manęs. Tokią meilę skaitymui man perdavė močiutė. Aplinkiniai dažnai kartodavo, kad galėčiau parašyti knygą, tačiau iš tokių komentarų tik pasijuokdavau. Niekada negalvojau, kad turėsiu tiek kantrybės. Pradėjus studijuoti universitete, mano draugė Ieva Kilienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje kiek iškreiptas požiūris į matematiką: tiek mokiniai, tiek suaugusieji šios disciplinos nemėgsta ir tarsi bijo. Pagalvojau, kad apie matematiką reikėtų pradėti kalbėti mažiems vaikams per pasakas. Taip gimė tokia valiūkiška, jokios intencijos neturėjusi idėja, kuri vėliau virto mūsų su Ieva bendra knyga. Parašėme pasaką apie skaičius "Jei Mėnulis būtų nulis", pasiūlėme leidyklai, ir ją išleido. Taip ir prasidėjo mano kelias vaikų literatūroje.

– Galbūt rašyti vaikams sudėtingiau, nei suaugusiesiems, juk reikia atrasti jiems suprantamą kalbą?

– Manau, kad visi darbai yra sudėtingi. Norint bet ką padaryti gerai, reikia įdėti daug pastangų, sukaupti žinių. Žinoma, įgūdžiai susiformuoja dirbant – kuo daugiau kartų atlieki kokį nors veiksmą, tuo geriau ištreniruoji tą raumenį, ir vis geriau sekasi. Rašydamos pirmąją pasaką, mes su Ieva pasikliovėme vien fantazija. Vėliau gavome labai daug patarimų iš šios srities profesionalų ir su laiku vis daugiau išmokome. Dabar vaikų literatūros sferoje esu jau šešerius metus, išleidau daugiau nei 20 leidinių vaikams. Nesakyčiau, kad rašyti mažiesiems yra sudėtingiau nei suaugusiesiems. Tačiau fantazijos išties reikia. Taip pat – ir gebėjimo apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, vaiko neužberti jam nesuprantamais žodžiais.

– Suaugusieji dažnai užmiršta, ką reiškia būti vaiku. O kaip jūs – ar rašydama pasakas mintyse dažnai nusikeliate į vaikystę, tarsi vėl ją išgyvenate?

Tautiečiai: pusmetį Brazilijoje praleidusi L.Matiukaitė iš arčiau pažino lietuvių kalbą jau primiršusią, bet vis tiek gyvą lietuvių bendruomenę, nuoširdžiai puoselėjančią ryšį su gimtine. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Aš greičiausiai vaikystės taip ir neišaugau, stengiuosi ją puoselėti kasdienybėje. Man patinka žaisti, manau, kad tai turėtų daryti kiekvienas suaugęs žmogus. Yra atlikta mokslinių tyrimų, kurie įrodė, kad mes maloniau sportuojame, kai sportas pateikiamas žaidybine forma. Štai vienoje iš Skandinavijos šalių, norint žmones paskatinti rečiau naudotis eskalatoriumi, buvo sugalvoti grojantys laiptai. Juos sumontavus pastebėta, kad kojomis laiptais lipančių žmonių kiekis smarkiai išaugo. Tad žaisti mėgstame visi, bet ne visada sau tai leidžiame. Labai svarbu nepaleisti to vidinio vaiko. Aš jį savyje stengiuosi ugdyti – leidžiu jam dūkti, šokti, dainuoti, šokinėti per balas, kai tik jis to nori. Tada pasaulis pasidaro gražesnis, tu pats tampi pozityvesnis, ir aplinkiniams skleidi geras emocijas.

Labai svarbu nepaleisti to vidinio vaiko. Aš jį savyje stengiuosi ugdyti – leidžiu jam dūkti, šokti, dainuoti, šokinėti per balas, kai tik jis to nori.

Deja, nemažai žmonių jaudinasi dėl to, kas ką pagalvos, ir neišlaisvina savo vidinio vaiko. Tiesa, yra profesijų, kurių atstovai sau leidžia daugiau žaisti, pavyzdžiui, aktoriai. Iš jų mes ir tikimės, kad jie bus žaismingi. Tačiau, tarkime, teisininkai negali sau leisti kvailioti, nes turi išlaikyti respektabilų įvaizdį. Vis dėlto pernelyg didelis rimtumas mus neretai priveda prie irzlumo, liūdesio ir pykčio. O išlaisvintas vidinis vaikas suteikia energijos semti gyvenimą pilnais delnais, vis išbandyti ką nors naujo.

– Augote vienkiemyje, todėl mokykla jums buvo galimybė susitikti su kitais vaikais ir išsigelbėti iš vienkiemio tylos. Vis dėlto ji nemažai davė: leido gyventi fantazijų pasaulyje, paliko labai daug erdvės kurti, fantazuoti ir skaityti?

– Tikrai taip, vaikystės vienkiemis buvo beprotiškai plati erdvė fantazijai pasireikšti. Visi juokiasi, kai pasakoju, kad būdama maža turėjau savo geriausią draugą medį. Tai buvo liepa vardu Jakobas. Kokių tik žaidimų ir scenarijų aš nekurdavau – pavyzdžiui, kad medis serga, o aš gaminu vaistus ir bėgu jo gydyti arba kad pernešu slaptus laiškelius jo mylimajai. Tai ir buvo pasakų kūrimo pradžia.

Mano vaikystė man primena garsiosios švedų rašytojos Astrid Lindgren scenarijus, kuriuose vaikas su gamta yra labai arti vienas kito. Taip ir aš – nors turėjau žaislų, mieliau žaisdavau su medžiais, smėliu. Gamtoje man atsivėrė labai daug kūrybinių plotmių. Manau, kad mažiesiems svarbu leisti panuobodžiauti, nes visas kūrybiškumas bei idėjos ir gimsta iš nuobodulio. Kai aplink nėra žaislų – atrakini fantazijos skrynią, ir tada atsiranda draugas medis, bandelių kepimas iš smėlio ir kita kūryba. O kai mes vaikui paduodame jau pagamintą žaislą, tarkime, elektrinę mašinytę, fantazijos nebelieka, ir mes jį uždarome į tam tikrą ribotų pasirinkimų dėžę. Vis dėlto neteigiu, kad kūrybingas vaikas gali išaugti tik vienkiemyje, tai įmanoma ir gyvenant mieste.

– 2019-ųjų pabaigoje išvykote į Braziliją mokyti lietuvių kalbos šios šalies lietuvių. Ten praleidote beveik pusę 2020-ųjų. Kodėl pasirinkote Braziliją? Ar planų nesutrukdė tai, kad pradėjo plisti COVID-19 liga?

– Studijuodama dalyvavau nuostabiame projekte, kurio metu lituanistinės mokyklos kviečiasi studentus įgyti įvairių kompetencijų. Pasirinkau Braziliją, nes man ši didžiulė šalis atrodo neištyrinėta kultūriniu požiūriu. Mane domino, kokie lietuviai gali gyventi taip beprotiškai toli. Ten gyvenantys tautiečiai yra lietuvių ir brazilų mišinys. Buvo keista ir fantastiška matyti brazilišką temperamentą ir girdėti lietuviškus žodžius.

San Paulo lituanistinėje mokykloje "Vilnis" dirbau su įvairaus amžiaus žmonėmis – pradinukais, jaunuoliais, senjorais. Priklausiau tautiškų šokių trupei "Rambynas". Ją sudaro lietuvių kilmės 16–35 metų jaunimas. Šie jaunuoliai beveik nekalba lietuviškai, tačiau tautinius šokius šoka su didžiuliu entuziazmu, tautinius drabužius dėvi su pasididžiavimu ir pagarba. Juokinga, bet būtent Brazilijoje išmokau taisyklingai dėvėti tautinį kostiumą. Juk Lietuvoje retas jį turime. Tad galima sakyti, kad vyko abipusiai mainai – aš brazilus mokiau lietuviškų žodžių, o jie mane – kultūrinių aspektų.

Prisijungė: Lina atrado laiko ir Brazilijos lietuvių tautinių šokių grupei "Rambynas". Ją sužavėjo, kaip entuziastingai tenykščiai lietuviai šoka tautinius šokius ir kaip didžiuodamiesi vilki tautinius kostiumus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kelionės metu vienas pagrindinių mano tikslų buvo pasisemti tam tikros patirties. Esu tikra kolekcininkė – tiek žmonių, tiek patirčių, tiek pozityvių minčių. Turbūt tai yra vienas iš rašytojo įgūdžių – patirtis kaupti savyje, jas brandinti ir vėliau išgvildenti. Brazilijoje praleidau beveik pusę metų, tačiau kelionės pabaiga jau buvo visiškame karantine. Dėl saugumo stengiausi niekur neiti iš namų, kuriuose buvau apsistojusi.

– Kadangi Brazilijoje sukaupėte nemažai patirčių, galbūt jos atsispindės ir jūsų kūryboje?

– Gali būti. Tačiau manau, kad kiekvienam lietuviui verta nuvykti į Pietus. Mums reikia pasimokyti pietietiško atsipalaidavimo ir gauti saulės. Nors šią vasarą apniukusiais orais tikrai negalime skųstis, ši saulė vis tiek nepalyginama su ta, kuri šviečia Brazilijoje. Mums be galo trūksta ir braziliško pozityvumo. Pavyzdžiui, jei bešokant festivalyje ima lyti lietus, lietuvių veidai surūgsta, visi ima trauktis ten, kur sausiau. O Brazilijos karnavalo metu prasidėjo tiesiog tropinė audra. Vietiniai į tai visiškai nereagavo, tik į sausesnę vietą perkėlė telefonus, kad jie nesušlaptų. Jų šokis tapo dar ugningesnis, kupinas euforijos ir laimės. Tokio jausmo mes neturime, esame santūresni.

– Ar Brazilijoje gyvena daug lietuvių? Kaip jie puoselėja lietuvybę? Juk dauguma jų nėra nei pirmos, nei antros kartos emigrantai.

– Pusmetį praleidau San Paule, kur gyvena trečia ketvirta lietuvių emigrantų karta. Daugelis jaunesnių bendruomenės narių turi tik lietuvišką pavardę, bet nebemoka lietuvių kalbos, o Lietuvą įsivaizduoja tokią, kaip jiems pasakojo seneliai arba proseneliai. O seneliai į Braziliją atvyko būdami vaikai, kai Lietuva atrodė kitaip nei dabar. Todėl jie vartoja mums keistus žodžius, įdomiai įsivaizduoja tolimą tėvynę.

Man teko bendrauti su viena lietuvių kilmės vyresne moterimi, kuri į Braziliją su tėvais atvyko vaikystėje. Ji kasdienėje kalboje vartojo žodį "mergšė", kuris jai neturėjo jokios neigiamos prasmės. Taip ji vadino tarnaitę, kuri ateina tvarkyti namų. Nors mums šis žodis skamba neigiamai, jos žodyne jis visiškai nekaltas. Įdomu buvo, kai manęs per Mišias bažnyčioje paprašė perskaityti skaitinius. Vėliau bendruomenės nariai sakė, kad buvo beprotiškai gražu, bet jie nieko nesuprato. Natūralu, kad mūsų kalba per tiek dešimtmečių evoliucionavo.

Brazilijos lietuvių bendruomenė yra gana didelė – viena didžiausių Pietų Amerikoje. Ji gana aktyvi, švenčia visas Lietuvai svarbias šventes. Tačiau tas jų šventimas taip pat yra savotiškas, nes didžioji dalis bendruomenės narių nebuvę Lietuvoje ir nežino mūsų tradicijų. Pavyzdžiui, lietuvybę jie labai sieja su maistu. Kugelis jiems yra labai svarbus Lietuvos ženklas. O mūsų kultūroje šis patiekalas ne itin dominuojantis, jo nekepame per svarbias šventes.

Turime būti išties laimingi, nes gyvename fantastiškoje šalyje. Labai progresyvioje, daug žadančioje ir duodančioje jau dabar.

Apskritai kalbant, susidariau įspūdį, kad į Braziliją išvyko emigrantai, kurie tikrai labai mylėjo Lietuvą ir ją visada nešiojosi savo širdyje. Vyresni žmonės, pamatę iš Lietuvos atvykusį žmogų, ima jį už rankos, trokšta pasikalbėti ir išgirsti lietuvišką kalbą. San Paule yra lietuvių rajonas Vila Zelina, kuriame pamaldos vyksta lietuvių ir portugalų kalbomis, yra lietuviškai pavadintų gatvių, barų.

Netoli San Paulo yra miestelis Lituanika. Emigrantai bandė pastatyti lietuvišką miestelį, kuriame buvo bendruomenės centras, koplytėlė, biblioteka, turėjo stovėti ir senelių namai. Tačiau vėliau ši idėja nunyko, nes vaikai jos jau nebepuoselėjo. Tačiau pati idėja Brazilijoje turėti lietuvišką miestuką mane be galo sužavėjo. Emigrantai visomis išgalėmis, kokių tik turėjo, stengėsi puoselėti Lietuvą savo širdyje ir neprarasti lietuvybės. Brazilijoje skiriasi absoliučiai viskas, tad pastangos puoselėti lietuvišką identitetą visiškai kitokiame kontekste yra įkvepiančios.

Pastangos: netoli San Paulo esantis miestelis Lituanika, lietuvių emigrantų sumanymu, turėjo būti lietuviškumo sala Brazilijoje, tačiau jų vaikai šio sumanymo nebepuoselėjo. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžote į karantininę Lietuvą. Galbūt sunkiais mėnesiais padėjo parsivežtas optimizmas?

– Laimei, grįžau vasarą, kai pirmoji viruso banga buvo jau atslūgusi. Tačiau išties parsivežiau be galo daug pozityvumo ir kiek paprastesnį požiūrį į kasdienybę. Žinote, lietuviai yra labai atsakingi, mums viskas privalo būti padaryta minutės tikslumu. O brazilai yra visiškai atsipalaidavę, netgi turi vieną įdomų, mums nesuprantamą žodį. Vietiniai man ilgai bandė išaiškinti, ką jis reiškia. Jeigu brazilas pakviečia draugą į svečius, o jis nežino, ar ateis, bet mano, kad užsuks, pasako tą žodį, kuris reiškia: "Aš planuoju ateiti, tačiau tu manęs nelauk ir užsiimk savais reikalais. Jei aš ateisiu, tai ateisiu." Pas mus net neįsivaizduojama, kad taip galėtum kam nors pasakyti.

Grįžusi į Lietuvą turėjau progą įvertinti mūsų šalies pranašumus. Po kelionės izoliavausi vaikystės vienkiemyje. Įsivaizduokite – miškas, jokių tvorų, aš viena. Bet man visiškai nebuvo baisu, nes labai maža tikimybė, kad mane kas nors galėjo užpulti. Analogiškoje situacijoje Brazilijoje būtų labai didelė tikimybė, kad man kas nors nutiks. San Paulo gatvėse visą laiką turėdavau būti pasiruošusi, kad gali kas nors įvykti, galiu prarasti visus savo daiktus. Niekas ten nesugalvotų, tarkime, eiti gatve ir filmuoti telefonu, nes jį gali atimti.

Tad nors pas mus mažiau saulės, sugrįžusi pajutau didžiulį atsipalaidavimą, kad dabar galiu kavinėje ant stalo pasidėti telefoną, pasipuošti ar ramiai viena kur nors važiuoti. Tad  turime būti išties laimingi, nes gyvename fantastiškoje šalyje. Labai progresyvioje, daug žadančioje ir duodančioje jau dabar. Nežinau, per kokį laimingą atsitiktinumą mes čia atsidūrėme, bet turėtume labai džiaugtis, kad čia esame. Iš tikrųjų mes turime tiek daug galimybių, tiek daug laisvės, saugumo, užtikrintumo. Labai stengiuosi puoselėti šį sąmoningumą ir jį perduoti kitiems, paklausti – kodėl liūdime? Juk gyvename išties labai gerai!