Nuotaikingas J. Lapinskaitės kūrinys pasakoja apie vienišą Venecijų ir jo augintinį paršelį Cezarį. Su paršeliu dienas leidžiantis Venecijus filosofuoja ir įtikinėja save: „Nesikark šiandien, jei gali pasikarti rytoj“.

Režisierė sako, kad filmas jai – dokumentinio kino režisierei – buvęs nemažu iššūkiu ir  prasminga profesine patirtimi. „Ir iki tol žinojau, kad sunku filmuoti vaikus ir gyvūnus, bet tada dar net neįsivaizdavau, kokių  profesinių ir psichologinių įgūdžių reiks filmuojant Venecijų ir gyvūną. Tai filmas, kuriame jaučiausi lyg „einanti minų lauku“, – sako režisierė.

„Šiame filme Venecijus „pakišo man kiaulę“ tikrąją tų žodžių prasme, –prisimena J. Lapinskaitė.  – Pradėjome filmuoti filmą apie vienišiaus Venecijaus ir ką tik gimusios karvytės (kurios gimime „pribuvėju“ buvo pats Venecijus) gyvenimą ir  draugystę. Karvytę pavadinome Kleopatra. Ir filmas turėjo vadintis „Kleopatros pabučiavimas“. Bet filmavimas nutrūko, nes atvykę filmuoti tęsinio neberadome vieno herojaus – Kleopatros. Venecijus ją pardavė. Teko skubiai ieškoti kito draugo. Taip atsirado paršelis Cezaris.“

„Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ yra vienas iš daugiausiai apdovanojimų pelniusių režisierės filmų. Tarptautiniame kino forume „Arsenalas“ Rygoje „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ buvo apdovanotas Geriausio Baltijos šalių filmo prizu, Avancos kino festivalyje Portugalijoje – TV filmo prizu, Naujojo dokumentinio kino festivalyje „Permje“ (Rusija) – spaudos prizu, tarptautiniame „Debošir“ filmų festivalyje Sankt Petrburge (Rusija) – prizu už geriausią darbą su neprofesionaliais aktoriais.

J. Lapinskaitė yra sukūrusi apie dvi dešimtis filmų (tarp jų – ir vaidybinį „Stiklo šalis“).

„Lapinskaitė filmuose išplėtojo savitą „moterišką žvilgsnį“, poziciją, nusistovėjusių patriarchalinių įvaizdžių atžvilgiu, ir taip žengė didelį žingsnį moterų kino link. Režisierė stebi žmones, dėl vienų ar kitų aplinkybių – gamtos, likimo, visuomenės santvarkos – atsidūrusius visuomenės pakraščiuose, tačiau stiprius, sugebančius nusiimti kaukes ir atsiplėšti nuo tradicinių konvencijų. (…) Lapinskaitė praplečia feministinę perspektyvą netolerancijos ir nuo lyties skirtumų nepriklausomos diskriminacijos analize. Vertybių sistemos analizė šiuo atveju kur kas svarbesnė“, – apie režisierės kūrybą rašė kinotyrininkė dr. Renata Šukaitytė straipsnyje „Ką ir kaip mato moteris su kamera Lietuvoje“ (žurnalas „Kinas“, 2003, žiema, psl. 26-27).

Režisierė sukūrė daug televizijos laidų, iki 2017 m. vadovavo Kino ir televizijos katedrai LMTA, suvaidino kino vaidmenų, tarp kurių – pagrindinis Monikos vaidmuo filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ (rež. A. Puipa).

Susitikimas su režisiere, kino pedagoge, kino aktore J. Lapinskaite ir dokumentinio filmo „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ peržiūra yra Kino klube rengiamo vakarų ciklo „Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės“ dalis.

Kino klubo renginiai yra atviri ir nemokami, jie vyksta kiekvieną ketvirtadienį, 18 val. Kinematografininkų sąjungoje, adresu: Vasario 16-osios g. 8; durų kodas 25.