„Man svarbu asmeniškai prisiliesti prie temos, Amerikoje praleistas laikas leido giliau pažvelgti į antrosios emigracijos bangos nublokštus lietuvius, vadinamuosius dipukus ir jų patirtis okupuotoje tėvynėje“, – sako režisierė, sukūrusi juokingai graudų, ironišką ir stebinantį filmą „Kelionės namo“. Išvysti jį galimybę turės nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ dalyviai ir svečiai, vėlų rugpjūčio 15-osios vakarą užsukę į Anykščių kultūros centrą.
– Ramune, kaip pati atsidūrei JAV? Kokios priežastys tave privertė palikti gimtinę?
– Pirmą kartą Čikagoje apsilankiau 1997 metais. Tuomet mane su kurso draugu, kino režisieriumi Donatu Ulvydu mūsų kurso vadovas, kino klasikas Henrikas Šablevičius išsiuntė pusei metų stažuotis į Amerikos lietuvių televiziją. Ten sukūrėme savo diplominius filmus ir visa galva panirome į Amerikos lietuvių gyvenimą. Anuomet jis dar buvo labai energingas, gyvas ir daugiasluoksnis. Jau tada mane pakerėjo antroji lietuvių emigracijos banga, vadinamieji dipukai. Tai dar iš pabėgėlių stovyklų likęs vardas, nuo angliškojo DP – displaced persons.
Taip jau nutiko, kad po kurio laiko, dėl asmeninių šeimos priežasčių, dar kartą pasiekiau Ameriką. Čikagoje užsilikau penkeriems metams. Sutikau daugybę įdomių žmonių, aktyviai dalyvavau lietuvių gyvenime. Tačiau prireikė šiek tiek laiko, kad visą savo patirtį reflektuočiau kine.
– Kas tau telpa žodyje išeivis?
– Visokių jų yra, tačiau savo filme kalbu būtent apie pokario išeivius – karo pabėgėlius. Dauguma jų buvo išsilavinę, inteligentiški žmonės, todėl, matyt, jiems taip svarbu buvo už Atlanto pastatyti „savo Lietuvą“ – su lietuviškomis mokyklomis, sava spauda, meno kolektyvais, organizacijomis. Galvodama apie juos, visada mąstau ir apie drąsą, pasiaukojimą, tikrumą.
– Ko būdama toli nuo Lietuvos ilgėjaisi labiausiai?
– Draugų, artimųjų, pievų, žibučių, grybų, Vilniaus, ilgų vasaros vakarų. Beje, to paties, kaip paaiškėjo, ilgėjosi ir mano filmo herojai, negalintys pamatyti Tėvynės ir artimųjų daugiau nei dvidešimt ar trisdešimt metų. Visa tai atsispindi ir filmuoti kadrai, kuriuos jie mėgėjiškomis kino kameromis fiksavo Tėvynėje.
– Išties, tavo filme panaudota unikali dokumentinė medžiaga. Iš kur ją pavyko surinkti? Ar Amerikos lietuviai vis dar saugo prisiminimus iš Lietuvos?
– Medžiagą rinkau iš žmonių, iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyvo, kur jos gana daug sukaupta, iš Lietuvos ir užsienio archyvų. Amerikos lietuviai labai rūpinasi visu lietuvišku paveldu, dažnas kruopščiai sutvarko asmeninę medžiagą – filmuotus kadrus, nuotraukas ir viską perduoda archyvams.
Kurti filmą galutinai apsisprendžiau, kai archyvuose radau kino juostas, kuriose buvo užfiksuoti sovietinės Lietuvos vaizdai. Supratau, kad ši tema dar niekad nepasakota kine ir apskritai mažai nagrinėta vizualiajame mene. Iškristalizavusi ją, pradėjau galvoti apie žmones. Daugelį jų pažinojau dar gyvendama Čikagoje. Pirmuoju pašnekovu tapo Kornelijus Jazbutis. Jo gyvenimo istorija tarsi atspindi visos tos kartos – sulaužytų likimo žmonių, veidą.
– Šiandien saugumiečių sekiojimai paskui į Lietuvą grįžusius atrodo juokingi, primena nevykusius filmus apie šnipus, tačiau, kai filme pamatai Juliaus Urbaičio kolekciją, darosi nejauku ir juokai nebeima. Ar KGB metodai, technika, kuriuos rodai filme, tau pačiai buvo netikėti?
– KGB ir sovietinės valdžios struktūros nestokojo sekimo, pasiklausymo metodų. Iš pradžių apie tai skaičiau, konsultavausi su istorikais, tačiau kai tas priemones pamačiau Juliaus Urbaičio kolekcijoje gyvai, negalėjau protu suvokti, kad tai egzistavo. Galima tik numanyti, kaip šios priemonės ištobulėjo dabar.
Daugeliui lietuvių tavo filmas priminė vaikystę. Juk buvo nemažai šeimų, kurios sovietmečiu gaudavo laiškus ir siuntinius iš Amerikos, Kanados, Australijos. Žmonės ir laukė jų, bet ir bijojo, kad tik tie laiškai nepakenktų gyvenimui sovietinėje Lietuvoje.
Mes turėjome dėdę Bernardą, gydytoją Kanadoje, kuris labai rūpinosi visa didele šeima. Mums, vaikams, tie siuntiniai buvo geriau, nei Kalėdų dovanos. Porą kartų dėdė atvyko į Lietuvą, visi važiavome į Vilniaus oro uostą jo pasitikti, išsipuošę, su gėlėmis. Buvo ypatinga atmosfera. Tie susitikimai ir šiandien yra vieni įsimintiniausių mano vaikystės momentų. Kaip ir kramtoma guma, dovanoti ženkliukai ar languotos ryškios dėdės kelnės.
– Ar tau pavyko išsiaiškinti, kodėl daugelis jų negrįžo į Lietuvą po Nepriklausomybės paskelbimo?
– Manau, dėl šeimų. Kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė, dipukų karta jau buvo brandžiame amžiuje. Jų vaikai ir anūkai – gimę ir užaugę Amerikoje tapo tos visuomenės dalimi. Man atrodo, panašias dvejones išgyvena ir šių laikų emigrantai, vadinamieji trečiabangiai: jų vaikai baigia mokslus Amerikoje, kuria šeimas, susilaukia anūkų. Vyresnieji tarsi ir norėtų grįžti į Lietuvą, bet nenori palikti šeimų.
– Galbūt gali pasakyti, koks tai stebuklas yra gimtinės ilgesys? Ką tokio turi Lietuva, kad taip traukia atgal išvykėlius. Jei ne gyvus, tai mirusius...
– Gimtinės ilgesys yra vienodai nusakomas ir kitų šalių žmonėms. Štai latviai, pamatę filmą sakė, kad jie išgyveno lygiai tokią pat istoriją ir kad filmas galėtų būti apie juos. Net archyviniai kadrai, kuriuos filmavo į Latviją atvykę Amerikos latviai, yra panašūs. Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad atstumas tikrai keičia patriotiškumo, identiteto suvokimo ir ilgesio lygį. Net ir dabar, kai per parą galime laisvai atsidurti kitame pasaulio krašte ar kasdien kalbėtis su artimaisiais. Na, o mano filmo herojai tegalėjo rašyti laiškus…
– Kokią žinią norėjai perduoti savo filmu čia gyvenantiems lietuviams ir tiems, kurie liko Amerikoje?
– Norėjau papasakoti apie mūsų karo pabėgėlius, kurių likimai ne mažiau skaudūs, nei tų, kurie buvo išvežti į Sibirą. Norėjau priminti absurdišką sovietinės Lietuvos laikmetį, ir pasakodama apie gana siaurą Amerikos lietuvių gyvenimo tarpsnį – keliones į sovietinę Lietuvą, kviesti, kad žiūrovas apibendrintų tos kartos paveikslą.
– Tavo sūnus vaikystę praleido Amerikoje, ar jis jos ilgisi? Ar dalijasi savo prisiminimais su tavimi?
– Jam smagu nuvažiuoti į Ameriką, pabūti, bet kol kas ten nenorėtų gyventi. Žinoma, vaikystės laikų nostalgija visuomet yra. Kartais mes abu pasiilgstame maisto, kitoniškų kvapų, atsipalaidavusių žmonių ir kitokio bendravimo.
Režisierės Ramunės Rakauskaitės istorijų apie dipukų keliones į sovietmečio Lietuvą bus galima išgirsti ir jos dokumentinį filmą „Kelionės namo“ pamatyti nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ rugpjūčio 15 dieną, 21 valandą Anykščių kultūros centre, didžiojoje salėje. Filmas nemokamas. Festivalio renginius iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Naujausi komentarai