- diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato vokiečių režisieriaus Sveno Taddickeno filmą „Tobula pora“. Įtemptas trileris pasakoja apie atostogų metu prievartą patyrusią porą ir kelia klausimą, kur yra riba, skirianti kerštą ir teisingumą. Režisierius pasakoja apie keršto vaizdavimą kine, toksiškus vyrų įvaizdžius ir sąmoningą apsisprendimą po sukrečiančių patirčių gyventi toliau.
– Filmo pradžioje pagrindiniai veikėjai iš tiesų atrodo tobula pora. Jų santykiai pilni natūralumo ir savitarpio supratimo. Ar pritartumėte tokiai interpretacijai?
– Taip, jie labai laisvi ir nerūpestingi. Filmuojant juos Maljorkos paplūdimyje, nevalingai piršosi biblinė istorija apie Adomą ir Ievą, išvarytus iš rojaus. Nepaisant to, filmas negalėtų vystytis šioje plotmėje. Norėjau, kad užpuolimas būtų ne lūžio, o išeities taškas, todėl negaišdamas laiko įvedžiau jį į pasakojimą, kad žiūrovai kartu su veikėjais galėtų spręsti jo padarinius.
– Papasakokite, kaip filmavote prievartos scenas, pilnas baimės, pykčio, agresijos ir paniekos moteriai. Jos fiziškai paveikios, į jas nemalonu žiūrėti.
– Nesiekiau brutalumo ir realistiškumo. Kaip jau minėjau, užpuolimas yra išeities taškas, kitaip tariant, prologas. Filme keliamas klausimas, kaip gyventi toliau, kai tavo gyvenimą supurto prievarta, o ne kodėl dviem žmonėms teko su ja susidurti. Įvykus užpuolimui, prasideda tikroji istorija. Savaime suprantama, klausiau savęs, ar noriu jį vaizduoti. Detalią prievartos sceną įtraukiau į scenarijų, kad suprasčiau, ką noriu filmuoti. Be to, savo sprendimus turiu pagrįsti aktoriams. Visada laikausi šio principo, ruošdamasis sudėtingoms scenoms. Visa kūrybinė grupė privalo žinoti, kaip judės aktoriai ir kamera. Tai suteikia tikrumo jausmą aktoriams. Įtampą ir baimę keliančios scenos pavyksta, kai visi yra gerai pasiruošę ir gerbia vienas kitą. Kitas etapas laukia montuojant filmą. Dirbdami su montažo režisieriumi Andreasu Wodrasche buvome nusibrėžę savotišką demarkacinę liniją, kurią peržengę visada klausdavome savęs, ką ir kodėl matome ekrane. Tą patį galima pasakyti ir apie filmo muziką. Kompozitorius Erichas Neveuxas prievartos scenai buvo sukūręs keistą zvimbimą. Tik montuodamas filmą pastebėjau, kad jis visai netinka. Tokių dalykų negalima forsuoti. Siaubą turi kelti pati scena, o ne inscenizuotos detalės.
– Prologą ir tolimesnį pasakojimą skiria didelė elipsė. Sužinome, kad pagrindinė veikėja Liv baigė lankytis pas psichoterapeutą, bet nežinome, ką atskleidė policijos tyrimas. Paliekate labai daug erdvės žiūrovų vaizduotei.
– Rašydamas scenarijų norėjau kuo greičiau pereiti prie esminio klausimo – poros sprendimo gyventi toliau: „Likime kartu. Pažiūrėkime, kaip mums seksis“. Tai didelis žingsnis į priekį, bet ne toks tvirtas, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Pirmasis susvyruoja Maltė, vėliau suklumpa ir Liv. Lankydamasi pas psichoterapeutą ji, regis, perlipo slenkstį, bet sutikusi vieną iš savo prievartautojų grįžta į pradinį tašką.
– Filmuose apie kerštą moteriai dažnai suteikiama galimybė įvykdyti naują smurto aktą. Jis padeda patirti katarsį ir pamiršti pažeminimą. Racionalios strategijos šiuo atveju pasirodo esančios bejėgės.
– Kerštą malonu įsivaizduoti, bet jis neišlaisvina, nes įvykdydamas didesnę bausmę, pavyzdžiui, nužudydamas, susitepi rankas. Geriausias kerštas – nekeršyti. Verčiau pasistengti tapti prakeiktai laimingu.
– Viskas ne taip paprasta. Liv tvirtina, kad seniai atleido savo skriaudėjams, bet šis atleidimas nepadeda jai judėti į priekį.
– Liv atleidžia, bet jos vaizduotė toliau perdirba praeities įvykius. Ji susiduria su prievartautoju statybos prekių parduotuvėje ir supranta, kad yra prisirišusi prie vaizdinio, kuris neatitinka tikrovės.
– Filme keliate ir vyriškumo klausimą. Teigiate, kad vyras nėra kaltas, jeigu negali apginti moters.
– Montuodami filmą galvojome, ar liko daug vietų, kuriose žiūrovas sušuktų: „Po velnių, daryk ką nors!“ Nenorėjau kurti įspūdžio, kad Maltė galėjo ką nors pakeisti. Nepaisant to, jį kamuoja netikrumas ir gėdos jausmas. Maltė negali sau atleisti, kad neapgynė savo moters. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta sąvoka toksiškas vyriškumas. Vyrai kamuojasi jausdami, kad neatitinka visuomenėje priimtinų vyriškumo standartų. Maltė apsėstas minties atkeršyti skriaudėjams, kad pamiršta susimąstyti, ar tai padės Liv. Kerštas pelnytų atleidimą jam pačiam. Tai prieštarauja racionaliam protui, bet daugelis vyrų nedvejodami susitapatintų su Malte.
– Muzikos pamokoje Maltė ištaria svarbų sakinį, vedantį paralelę su jo istorija: „Kaip galite prisiminti dainą, kurios negalite pakęsti?“
– Taip. Žmogus laisvas apsispręsti atsikratyti praeities ir žvelgti į priekį. Kiekvienas privalo tai padaryti dėl savęs.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ filmą „Tobula pora“ rodo Vilniuje ir Kaune. Festivalis tęsis iki lapkričio 24 dienos.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Skandinavijoje dirbę edukologai svajonių mokyklą kuria Švenčionėliuose
„Iš danų kalbos kilusį skandinavišką terminą „hojskolės“ sunku išversti. Aukštosios liaudies mokyklos Lietuvoje tarsi ir neskamba, primena sovietmetį, tačiau išties tai yra laikinos mokymosi bendruome...
-
Skaitmeninėje drobėje – virtualieji potėpiai ir naujoji realybė
Šiandien, kai kalbame apie dirbtinio intelekto pranašumus ir pavojus, galimybė keliauti po pasaulį mažai ką stebina. Nuostabą gali kelti nebent gebėjimas kuriant virtualiosios realybės įrankiais plėsti menui neabejingų žmonių ratą. ...
-
Vilniuje prasideda tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“1
Ketvirtadienį Vilniuje prasideda tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. ...
-
Po savivaldybės sprendimo uždaryti memorialinius muziejus protestuotojo apibendrinimas: „šūdžiai“4
Apie pusšimtis mokslininkų, literatų, opozicijos politikų, studentų prie Vilniaus miesto savivaldybės protestavo dėl paskelbtų planų uždaryti trijų rašytojų memorialinius muziejus. ...
-
„Pulko duktė“ į sceną sukvies žinomus šalies solistus2
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komiška opera „Pulko duktė“ gegužės 25-26 d. publikos lauks naujoje salėje „Jūra“. ...
-
Rašytoja vilties sėmėsi iš augančių romano herojų
„Kiekvienas romanas yra tarsi rizikingas žygis į nežinomybę, tačiau būtent tai mane ir skatina į jį leistis. Rašymo grožis skleidžiasi, kai rašai, kai visą dieną rašius užplūsta palaima, kai gali būti kitur, tiksliau, ...
-
Vyriausybė ieško, kas sukurs Baltijos paviljono dizainą tarptautinei parodai Osakoje2
Vyriausybės kanceliarija paskelbė dizaino konkursą bendro Latvijos ir Lietuvos paviljono statybai tarptautinėje parodoje „Expo 2025 Osaka“. ...
-
In memoriam D. Ramoškaitė. Ji mylėjo keramiką, o ypač molį, daugiau nei bet ką8
Gegužės 20 d., eidama 67-uosius metus, Anapilin iškeliavo keramikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Daiva Ramoškaitė, praneša Lietuvos dailininkų sąjunga. ...
-
Lenkų rašytojo „Cholodas“ – rūsti ir jausminga kelionė už civilizacijos ir istorijos ribų
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido vieno žinomiausių lenkų rašytojų Szczepano Twardocho romaną „Cholodas“. Iš lenkų kalbos knygą vertė Irena Aleksaitė, knygos dizainą sukūrė Zigmantas Butau...
-
A. Žiupsnytė ir jos pasaulis, tilpęs ašaros laše5
„Netapus asmenybe, menininku netampama. Bet, norint tapti menininku, reikia turėti, ką nori pasakyti pasauliui. Turi žinoti, kokią tiesą nori perteikti žmonėms, mąstyti, ko trūksta pasauliui“, – yra sakiusi dailininkė Albina Žiupsn...