...Dūmų uždanga, tiksinčio laikrodžio garsai ir repo ritmu rašytojo Rolando Rastausko skaitomi tekstai iš fotoeseistikos albumo „Berlynalijos“ – taip prasidėjo jubiliejinė vieno įdomiausių fotografų Lietuvoje, fotografijos aristokratu vadinamo R.Treigio kūrinių paroda uostamiesčio Baroti galerijoje.

Dūmams išsisklaidžius, prieš daugybės autoriaus kolegų, bičiulių ir kūrybos gerbėjų akis atsivėrė iki liepos 27-osios veikianti ekspozicija – Klaipėdoje dar nematytos R.Treigio fotografijos ir jo sukurtas foninis filmas „Kelias“. Per vernisažą Beno Šarkos autoriui įteiktas degantis fakelas tarsi apšvietė R.Rastausko ištartus žodžius, kad „gera nuotrauka yra ta, kuri pašaukia mane ir išsiveda... Nesvarbu kur...“

R.Treigys savo fotografijomis tai daro jau du dešimtmečius, išsivesdamas mus į savo ūkuose paskendusį daiktų, senosios Klaipėdos krašto architektūros, emocijų ir sapnų pasaulį. Jame tarsi nėra laiko ir žmonių, bet tikrai yra jausmas, magiška nuotaika, savitai įvaizdintos mintys...

Prieš jubiliejinį vernisažą fotomenininkas vėlgi nustebino ir suintrigavo.

Leido sau miniretrospektyvą

– Kodėl toks keistas 50-mečio parodos pavadinimas – „Tamara iš Graco“?

– Todėl, kad taip pavadinau savo patį naujausią darbą. Pernai mėnesį praleidau Austrijoje, menininkų rezidencijoje Grace. Eidamas prošal ten nufotografavau kirpyklos vitriną, kurioje kabojo plakatas su užrašu „Tamaros kirpykla“. Tokia šios fotografijos istorija. Tai man lyg ir nebūdinga, nes šiaip žmonių gi nefotografuoju. Bet čia irgi – tik plakato atgarsis.

O šioje parodoje leidau sau miniretrospektyvą – nuo paties naujausio iki vieno pirmųjų darbų – „Rūkas“, kuris padarytas prieš 20 metų ir niekur iki šiol neeksponuotas.

Kadangi prieš metus Baroti galerijoje surengiau parodą „Septintoji gatvė“, nuo tol kažką naujo padaryti būtų sudėtinga. Todėl dabar parodoje atsidūrė naujausi darbai ir tie, kurie galbūt žinomi, bet niekada neeksponuoti Klaipėdoje. Ir dar yra keli iš pačių pirmųjų, kurie irgi Klaipėdoje nerodyti. Tarkim, iš serijos „Miestas iš atminties. Vilnius“. Visas ciklas pernai pristatytas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, o čia – keli darbai. Dar keli iš ciklo „Paskutinė diena Venecijoje“. Tas ciklas jau pabuvojo daug kur – Varšuvoje, Vilniuje, Lvove... Čia yra tik keli darbai iš jo, nors visas jis Klaipėdoje taip ir nebuvo parodytas.

– Kas yra tokio toje fotografijoje, kad tiek laiko tebesi su ja?

– Kartą paragavęs, negali sustot – kaip teigia reklama (juokiasi). Nebėra kur trauktis. Sunku paaiškinti kūrybą. Jos negali įsprausti į matematinį skaičių ar kažkokį rėmą. Kodėl tapytojas tapo, aktorius vaidina, muzikantas groja? Fotografija yra mano kūryba. Bet tik antri metai esu laisvas menininkas. Dar esu dizaineris – tenka dirbti ir pagal profesiją, tai, ką reikia, nes iš meno nepragyvensi. O fotografijoje – absoliuti mano laisvė. Ten man niekas jau negali pasakyti – taip negalima, anaip nedaryk. Fotografijoje tikrai niekas nevaržo. Niekada negalvoju – kažkam patiks ar nepatiks, nupirks ar ne. Pastebėjau, kai pradedi apie tai galvoti, tada nieko neišeina. Toje vietoje turi būti tikras ir pats sau sąžiningas. Kūryboje reikia būti labai sąžiningam sau – negali nieko „pachaltūrinti“ net eksponuodamas parodą, nesvarbu kur.

Fotografiniai triukšmai nurimo

– Ar prisimeni savo pirmąją parodinę fotografiją? Kokie tai buvo metai?

– O!.. 1989-ieji... Tais metais man gimė sūnus. Ir, ko gero, įvyko tas lemtingas kūrybinis lūžis, kai supratau, kad mene nėra taisyklių – turėdamas pagrindus, gali jas keisti, daryti kažką savo. Baigęs dailės institutą, iš pradžių esi lyg sukaustytas, įspraustas į tos mokyklos rėmus. Reikia laiko, kad atrastum save. Man pakako dvejų metų.

Ši paroda – nedidelė apžvalga, žingsnis į praeitį ir dabartį. Ne teminė, bet kodėl neparodžius to, kas anksčiau padaryta?.. Darbai vėl kitaip sušneka, kai kitoje erdvėje eksponuojami. Ciklą gal net nuobodžiau būtų žiūrėti. Čia ir man pačiam įdomiau. Niekada sau neleisčiau to daryti kitokiomis aplinkybėmis. Jubiliejaus proga, manau, galiu ir senesnių darbų parodyti, pažaisti...

– Kas pasikeitė tavo kūryboje per tiek metų?

– Šioje parodoje aš pats ieškau atsakymo. Gal pradžioje buvau labiau drastiškas. Tuos pirmuosius, kaip vadinu, raudonojo periodo darbus (tonavimas toks) aš labai ryžtingai, gal net per daug braižiau. Tie fotografiniai triukšmai buvo labai drąsūs ir agresyvūs. O dabar aš savo fotografijų jau net nebetonuoju, jos juodai baltos. Ir visuomet tai buvo analoginė fotografija, ne skaitmeninė.

– Kodėl ignoruoji pažangias technologijas?

– Aš ne prieš skaitmeninę. Manau, ateis laikas ir ja užsiimti. Tiesiog man dabar dar įdomi analoginė – rankų darbo – fotografija. Pats išsiryškinu juostą, spausdinu su didintuvu, stebiu, kaip ant fotopopieriaus ryškėja vaizdas... Man svarbu tas proceso valdymas.

Vis dėlto fotografijoje svarbiausia ne fotoaparatas, o pats žmogus. Fotografuodamas išreiški savo požiūrį, tai savotiška išpažintis.

Gali įžengti ir žmogus

– Ar tiesa, kad tavo fotografijos – vienetinės?

– Darau vieną ar kelis atspaudus, kurie vis tiek skiriasi. Nepakartosi to paties dalyko – čia daugybė techninių niuansų. Daug kas priklauso nuo to, kokią juostą ar popierių pasirinksi, kokią dieną atspausi, kokiame kontekste eksponuosi... Man svarbu pats autorinis atspaudas, darbo formatas, ant kokio popieriaus jį atspaudžiu. Kūryboje viskas labai svarbu. Neįmanoma sugrįžti prie to paties kadro ir antrą kartą jį atspausti po mėnesio ar metų. Man net neįdomu tai daryti. Ir to paties objekto niekad negali nufotografuoti taip pat. Apšvietimas, laikas – viskas keičiasi. Aš pats keičiuosi. Ir visi keičiamės. Savo fotoarchyvą turiu, bet senienų nelabai saugau, panaudotą negatyvą net perbraukiu.

– Sau esi labai kritiškas?

– Būna, padarau fotografiją – neįdomi atrodo, padedu, o po metų išsitraukiu – kažkas joje yra... Arba priešingai: padarai – atrodo, yra kažkas, o po kiek laiko – nieko gero. Taip, aš labai kritiškai žiūriu į tai, ką darau. Kaip pasakė vienas žmogus: „Tu nežinai, ko nori, nes nuolat kažko ieškai“. Tikrai, visąlaik ieškau ir grįžtu į tuos pačius ieškojimus. To paties darbo nebespaudžiu. Kalbu apie grįžimą prie apmąstymų apie tuos objektus, kuriuos fotografuoju.

– Gal ir pradėsiu žmones fotografuoti. Gal ir užteks su tais namais, daiktais, ūkais. „Tamara iš Graco“, sakykim, yra pirmas žingsnis. Nors iš tikrųjų žmogus gi visąlaik yra mano fotografijose. Jis yra čia – šalia, už kadro, už tos linijos. Už tos ribos – tikroji realybė. Betrūksta vieno žingsnio – ir gali įžengti žmogus.

– Įdomu, ar gera būti laisvu menininku? Ką manai apie menininko situaciją Lietuvoje?

– Jau galiu kalbėti kaip laisvas menininkas, nes dabar jokio nuolatinio darbo neturiu. Tiesą sakant, iš meno gyventi nėra lengva...

Man atrodo, kad Lietuvoje menininkas – juokdario vietoje. Esi – būk savo vietoje, neįkyrėk valdžiai. Nėra tavęs – irgi gerai. Visuomenė menininkui taip pat didelės pagarbos nejaučia. Daugeliui svarbiau nusipirkti naują televizorių, o ne paveikslą ar fotografiją. Visuomenė abejinga menininkams. Nors menas galėtų būti Lietuvos vizitinė kortelė – turime daugybę talentingų kūrėjų. Lietuvos menas turėtų reprezentuoti valstybę, bet niekas tuo nesirūpina. Pirmiausia turbūt reikia pasistatyti naują atominę elektrinę, o į meną politikų požiūris gana skeptiškas.

Paprieštarausiu sau – ar turėtų menininkai prašyti ir imti iš valstybės – taip taps rūmų menininkais. Tačiau menas vis tiek išliks. Visais laikais jis buvo ir bus – jo reikėjo ir reikės.

Vizitinė kortelė

Remigijus Treigys gimė 1961 m.

Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

1987 m. baigė studijas Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Ten 1988–2004 m. dirbo mokymo meistru.

1988  m. priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.

1990–1995 m. – grupės „Doooooris“ narys.

Nuo 1998      m. – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys.

2005–2009 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

Rezidavo kūrybinėse studijose Suomijoje, Vokietijoje, JAV, Austrijoje.

1989 m. – pirmoji personalinė paroda Vilniaus dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC).

Nuo tol surengė per 30 autorinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Švedijoje.

R.Treigio fotografijų turi Fotografijos muziejus Šiauliuose, Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas ir Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija Vilniuje, taip pat Odensės fotografijos meno muziejus (Danija), Ekeno „Proartibus“ centras (Suomija) ir Europos Parlamentas Briuselyje.