Prieš penkerius metus atsikrausčiusi gyventi į Kigalį Judith sako mieste neradusi gatvės meno. Kūrybos, atliekamųjų menų – šokių, dainų, rankdarbių – taip, bet ne vaizduojamosios dailės ar meno kūrinių viešosiose, visiems prieinamose erdvėse. „Kalbantis su menininkais tapo aišku, kad visa jų kūryba koncentravosi tik į įnorius tų, kurie gali tą meną įpirkti, o tai dažniausiai – užsieniečiai, kurie Ruandos meną išsiveža už šalies ribų, ir vietiniai žmonės jo netenka, – sako Judith. – Todėl pradėjome skleisti meną gatvėje. Tam pasirinkome sienos tapybą (angl. murals).“

Judith yra meninės-socialinės iniciatyvos „Kurema Kureba Kwiga“ įkūrėja ir kūrybos direktorė. Pavadinimas „Kurema Kureba Kwiga“ (sutrumpinkime K, nes KKK reiškia kai ką netikusio) kinjaruanda kalba reiškia „Kurti, matyti, mokytis“. Viešai kurti K daugiausia kviečiasi Ruandos menininkus, taip pat svečius iš kaimyninių ir tolimesnių kraštų. Kiekvienam stengiamasi priderinti kūrinio tematiką ir kontekstą: juk gatvės menas neatskiriamai susijęs su konkrečia vieta, kurioje jis atsiduria.

Vienaragiai ir gorilos

Nedidelėje Kigalio studijoje, kurią vieno iš jų namuose įkūrė trys jauni menininkai, jie pasakojo, kad nors finansiškai ir apsimoka eksponuoti savo darbus puošniuose viešbučiuose, kur juos įsigis užsieniečiai, nuo tokių „parodų“ jie jau pavargę. Ir kiek nusivylę, kad užsieniečiai vis trokšta tradicinio Afrikos meno, kad ir kas tai būtų, o Ruandos menininkams labiau norisi kurti modernų.

Klausiu Judith, kaip ji vertina šią situaciją? „Mes tapome ant sienų, kurios nėra eksportuojamos, jos fiziškai lieka Ruandoje, – sako ji. – Man svarbu, kad ruandiečiai kurtų meną sau, o ne turistams, kurie čia atvyksta penkioms dienoms pažiopsoti į gorilas ir paskui nusiperka piešinį moters su krepšiu vaisių ant galvos ir kūdikiu ant nugaros. Tokių kūrinių yra tūkstančiai. Žinoma, menininkai priversti taikyti ir į šį segmentą arba tiesiog drobėje vaizduoti tai, ką mato aplink. Tačiau mes stengiamės kartelę pastumti ir nebūtinai piešti tai, ko iš mūsų tikimasi.“

Skleidžiame suvokimą, kad menas yra vertingas pats savaime, ir siekiame, kad jis, palietęs žmonių gyvenimą, generuotų dar daugiau susidomėjimo.

Vieni K darbai yra abstraktūs – žiūrovas laisvas susigalvoti savas kūrinio reikšmes, kiti siunčia aiškias žinutes, atkartojančias valdžios patvirtintą politiką: „Ne smurtui prieš moteris“, „Taip mokyklai“ ir pan. Arba, kaip išgarsėjusiu rudeniniu atveju, pagarba gamtai. Tąkart žymus gatvės menininkas iš Belgijos Roa ant pastato sienos netoli aukštųjų Kigalio biurų rajono nupaišė žirafos giminaitę okapiją – stambų porakanopį žinduolį, kuriam dėl intensyvaus neatsakingo medžių kirtimo gresia Raudonoji knyga. „Šis projektas svarbus ne tik vizualiai, bet ir tuo, kad supažindino žmones su gamtos apsaugos prioritetais ir sukėlė diskusijas apie gyvūnų išsaugojimą“, – sako Judith. Okapija, sako, dar žinoma kaip „Afrikos vienaragis“.

K imasi ir visuomeninių, ir komercinių projektų; teoriškai pastarieji turėtų finansuoti pirmuosius, iš kurių neuždirbsi, tačiau realybėje, sako Judith, vyksta rėmėjų, fondų paramos ir verslo pinigų miksas – kad būtų galima ir toliau vykdyti tuos kitus, nekompensuojamus darbus. „Skleidžiame suvokimą, kad menas yra vertingas pats savaime, ir siekiame, kad jis, palietęs žmonių gyvenimą, generuotų dar daugiau susidomėjimo“, – sako Judith. Kadangi sunku tiksliai įvertinti realų gatvės meno poveikį (ypač visuomenėje, kurioje svarbus privatumas ir žmonės nelinkę iškart garsiai sakyti savo nuomonę, tad pasitikėjimu paremtiems santykiams kurti reikia daug laiko), K naudoja „švelniąsias“ metrikas: ar piešinys panaudotas muzikiniame klipe? Kiek kartų retweetintas? Oho, prezidentūra skambina kviesdama naujai tapyti ant sienos!

Talkos ir stigmos

Kiekvieną šeštadienio rytą ruandiečiai eina į talką: tvarko gatves, kelius, sodina medžius, padeda kaimynui pasistatyti namą ar tvartelį gyvuliams, kaimo mokykloje įrengia tualetą – daro tai, ko bendruomenei tuo metu reikia. Nemokamai – ir, visi tvirtina, savanoriškai. Šioje praktikoje, vadinamoje umuganda, dalyvauja ir menas. „Susitinkam su vietine bendruomene, apsižiūrime vietovę, pasitariame, kokia tematika čia tinkamiausia. Nuo trečiadienio menininkai ruošia sieną, o šeštadienį užbaigti piešinio pakviečiami vietos vaikai ir jaunimas. Taip, menininkams išvykus, žmonės jaus, kad šis kūrinys yra jų, nes jie patys dalyvavo jo kūrime“, – sako Judith.

Nors pati nėra menininkė (studijavo tarptautinius santykius ir visuomenės sveikatą), meninės kūrybos galia paveikti socialinius pokyčius ji įtikėjo dar studijuodama JAV, kai pradėjo dirbti su į šalį atvykusiais karo pabėgėliais. Vėliau kūrybinius metodus taikė dirbdama su namų gimtinėje netekusiu jaunimu Ugandoje, Pietų Sudane ir Siera Leonėje, kol užsuko į Ruandą ir čia pasiliko. Iš pradžių jos kuruojamas gatvės menas rėmėsi būtent visuomenės sveikata: siekta susieti meną ir socialines problemas. Ir jokiu būdu ne provokacijomis. „Ruandos sveikatos ministerijos ŽIV / AIDS departamento strateginis planas buvo labai aiškus: svarbiausia yra kovoti su ŽIV stigma, nes dėl jos virusas ir plinta. Sukom galvas, kaip šioje kovoje gali pasitarnauti menas? Nekabinome jokių plakatų su prezervatyvais. Mūsų pagrindinė žinutė buvo ta, kad net jei gyveni su ŽIV, gali būti savimi pasitikintis žmogus ir daug pasiekti. Taigi rėmėmės visuomenei priimtina koncepcija. Vėliau ėmėmės ir ne tokių konkrečių temų“, – sako pašnekovė. Tiesa, po mūsų susitikimo Judith lėks į Švietimo ministeriją, kur kažkas, dirbantis mergaičių švietimo srityje, nori aptarti idėjas ir kartu nuveikti šį tą gero.

Klausiu Judith, ar, jos nuomone, menas vis dėlto privalo turėti socialinę misiją, ir ji sako, kad ne: „Juk būna tokių grožybių, kurios neturi nieko bendra su pokyčiais visuomenėje. Arba atvirkščiai: prasmingų, labai paveikių darbų, kurių niekas nenori įsigyti ir pasikabinti svetainėje. Kartais menas gali būti tiesiog gražus ir dovanoti žmonėms spalvų.“

Norim dar

Uždarose bendruomenėse menines intervencijas vykdantiems atvykėliams – ir iš kito Kigalio rajono, ir iš kito žemyno – gali būti sunku suvokti visą situacijos kontekstą. Ar yra buvę kokių konfliktų? Judith sako, kad bene didžiausias nutiko, kai užsienio menininkas nutapė ne tai, ką iš pradžių buvo žadėjęs, ir jo kūrinį buvo sunku suprasti. Kitąkart baigus tapybą ant individualaus namo sienos kažkuris iš giminaičių pareiškė nedavęs savo sutikimo, nors šis buvo gautas iš kito žmogaus, prisistačiusio namo savininku. „Anokia bėda. Juk tai tik dažai. Bet kada galima ant viršaus uždažyti“, – juokiasi Judith. Užtat sunkumų kelia dažnai jaučiamas pasipriešinimas abstrakčiam menui, nes žmonės pirmenybę teikia apčiuopiamam, realiam, aiškiam vaizdavimui. „Jei kalbam apie moterų teises, reikia piešti laiptais į viršų lipančią ir kažką tvirtai sakančią moterį, o ne kažką tokio… – sako Judith ir jos akys sužybsi. – Nes kitaip žmonės nesupras. Žmogų reikia sutikti ten, kur jis yra. Įvairiomis prasmėmis.“

O tai nykstančiai okapijai vietos mieste ieškota tris mėnesius, derantis su leidimus išduodančiais tarnautojais ir jų viršininkais bei įvairiais kitais suinteresuotais asmenimis: „Jei piešite čia, neremsime“, „Mokėkit pinigus už sienos nuomą“ ir t.t. Tačiau pamatę rezultatą visi apstulbo: „Norim dar!“, „Tegu miesto valdžia po tokį kūrinį užsako ant kiekvieno pastato!“

Sėkmė sėkme, o kasdieniai reikalai nebūtinai kloti rožėmis. „Žinoma, šį darbą dirbu iš meilės. Jam reikia didžiulės motyvacijos, kurios ne visad turiu ir kartais net nežinau, iš kur ji ateina, – sako Judith. – Būtinas ir menininkų, su kuriais dirbu, optimizmas. Kai kurie žmonės dirba tik dėl pinigų, kiti – iš meilės, ir tai rodo rezultatas. Savaime suprantama, stengiuosi bendradarbiauti su ta antrąja grupe.“

O ji plati. Kigalyje nuolatos atsidaro (ir kartais užsidaro) naujos galerijos ir bendruomeniniai kūrybos centrai, bet gatvės menas tik prasideda. Čia nepamatysi, kaip Nairobyje ar Kampaloje, naktimis ant sienų tapančių šešėlių, kurie rytais savivaldybėms pateikia meniškų siurprizų. Viena to priežasčių gali būti politinis kontekstas, su kuriuo Ruandoje reikia elgtis labai atsargiai; kartu tai ir ekonominės situacijos atspindys: žmonėms reikia valgyti, menininkams – kurti meną, už kurį bus galima nusipirkti valgyti. O gatvės menas nėra ypač tinkamas parduoti, nebent žmogaus kūrybinis stilius yra gerai atpažįstamas ir vertinamas ir ant drobės, ir ant sienos.

Tačiau reikalai, regis, juda gera linkme. „Daug mano pažįstamų menininkų nuo dailės pasuko link skulptūros, skaitmeninės fotografijos ar multimedijų. Tai vertinu kaip kūrybinio sektoriaus progresą, – sako Judith. – Be to, neseniai atsidarė pirmoji animacijos mokykla, žadamas ir naujas fotografijos centras. Per vieną vakarą Kigalyje gali sulaukti kvietimų į tris skirtingus kultūros renginius, o prieš penkerius metus tebūdavo vienas per mėnesį. Tad ateitis, tikėtina, šviesi.“