Juodosios datos

Rugsėjo 1-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas – nacistinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Dėl to kiekvienais metais pažvelgęs į mūsų kaimynų interneto erdvę rasi detalų kiekvienos karo dienos aprašymą su gausybe nuotraukų ir žemėlapių.

Prisiminkime Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo bei Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, kuri buvo pasirašyta mūsų užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio tuoj po to, kai ginklus sudėjo paskutinis Lenkijos kariuomenės dalinys. Daugumai iš mūsų yra aišku, kokiomis aplinkybėmis Vilnius atsidūrė sovietų rankose.

Vis dėlto verta kalbėti ne tik apie mūsų kaimynams sudėtingą 1939-ųjų rugsėjį, bet ir apie paskutinę rugpjūčio savaitę, kurios slogaus emocinio krūvio neišsklaido nei viltinga Baltijos kelio vienybė, nei Laisvės dienos džiugesys ar šventinio klegesio pilna Mokslo ir žinių diena.

Sprendimai, kurie buvo priimti 1939 m. rugpjūčio 23 d., atvėrė kelią didžiausiai žmonijos tragedijai. Apie šiuos sprendimus ir jų aplinkybes kalbama Rogerio Moorhouso knygoje "Velniška sąjunga: Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941 m."

Trečiasis reichas ir SSRS

Po Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią abi valstybės pradėjo be gailesčio viena kitai klijuoti negatyvias etiketes. A.Hitleris Sovietų Sąjungai suteikė bolševikinio maro įvaizdį, kuris niekuo nepraturtina Europos ekonomikos ir kultūros bei sėja sumaištį.

Sovietai A.Hitlerį apibūdino kaip beprotį, idiotą ar žmogų, apsėstą demonų. Tiek naciai, tiek sovietai kiekvienam apibūdinimui būtinai pridėdavo žodį "kruvinas". Įdomu tai, kad to meto Vokietija ir Sovietų Sąjunga savo įsisenėjusių problemų sprendimą matė teritorijų plėtroje atplėšiant žemes vieną iš kitos. Nacius viliojo Baltijos šalys ir Ukraina, o komunistus – Vokietijos pramonė, kuri turėjo šią šalį paversti komunizmo centru. Abiem totalitariniams režimams ekspansija atrodė kaip panacėja, padėsianti sukurti gerovę.

Ideologinė konfrontacija tarp Vokietijos ir SSRS buvo tokia aštri, kad atrodė, jog diplomatinis bendradarbiavimas yra tiesiog neįmanomas. Totalitarinė ideologija Vokietiją ir SSRS pavertė valstybėmis, kurios priešiškai žvelgė į Versalio taikos sistemą.

Kita vertus, principas, kad tikslas pateisina priemones, nebuvo svetimas nei A.Hitleriui, nei J.Stalinui. Dėl to Joachimo von Ribbentropo ir Viačeslavo Molotovo karjeros šuoliai tapo pokyčių simboliais tarpukario užsienio politikoje. Buvęs šampano prekeivis ir Geležinis Pasturgalis (taip Leninas pravardžiavo V.Molotovą), atsisakė kolektyvinio saugumo principų ir pasuko savo valstybių politinį kursą karo link. Atėjo Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių dalybų metas.

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto susitarimo padarinius tiksliausiai apibūdina V.Molotovo mintys apie karą Vakarų Europoje ir galimą proletariato sukilimą, kurios buvo išsakytos 1940 m. vasarą Lietuvos laikinosios vyriausybės užsienio reikalų ministrui Vincui Krėvei-Mickevičiui: "Tačiau tą pačią akimirką mes atskubėsime į pagalbą, atvyksime su naujomis puikiai pasiruošusiomis pajėgomis, ir Vakarų Europos teritorijoje, manau, kažkur netoli Reino, įvyks paskutinis mūšis tarp proletariato ir išsigimusios buržuazijos, visiems laikams nulemsiantis Europos likimą. Esame įsitikinę, kad šį mūšį laimėsime mes, o ne buržuazija."

Koordinuotos represijos

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. iš rytų į jos teritoriją įsiveržė SSRS. Lenkijos kariuomenė dar desperatiškai priešinosi, tačiau tai nesutrukdė naujiesiems sąjungininkams rugsėjo 22 d. surengti bendrą paradą Breste.

Lenkijos okupantai ir naujieji okupantai užkariautose teritorijose elgėsi labai žiauriai. Per pirmąsias penkias karo savaites vokiečiai sudegino 531 lenkų miestą ir kaimą bei įvykdė 700 masinių egzekucijų. Kadangi sovietai dar jautė pažeminimą po pralaimėto karo Lenkijai 1920 m., egzekucijos lenkų karininkams buvo įprastas reiškinys. Verta paminėti Gardino mūšį su sovietų kariuomene, po kurio 300 likusių miesto gynėjų buvo raudonarmiečių sušaudyti.

Susidaro įspūdis, kad nacių ir sovietų represijų Lenkijoje atgarsiai visiškai nepasiekdavo komunistuojančios inteligentijos.

1940 m. kovo 5 d. Berlyne buvo įsakyta pradėti operaciją "AB Aktion" ("Ypatingoji sutramdymo akcija"), kurios metu buvo siekiama pašalinti Lenkijos elitą. Naciai tada sušaudė 6 tūkst. žmonių. Tuo pat metu sovietai davė įsakymą sušaudyti 15 tūkst. Lenkijos karininkų Katynėje. Iš viso taip gyvenimą baigė 21 768 lenkų kaliniai.

Tiek Vokietijos, tiek SSRS valdomose teritorijose deportacijos tapo lenkų gyvenimo kasdienybe. Teroro mastas buvo toks, kad Generalinės gubernijos (okupuota Lenkija) valdytojas Hansas Frankas gyrėsi žurnalistui, kad jeigu jis lieptų išklijuoti skelbimus kiekvieną kartą, kai nušaunami septyni lenkai, neužtektų popieriaus, kuris pagaminamas iš Lenkijos miškuose augančių medžių.

Sumaištis ir nežinia

V.Molotovo ir V.Krėvės-Mickevičiaus bendravimo metu išsakytas mintis galima laikyti svarbiais liudijimais apie tai, kokius pokyčius turėjo sukelti Molotovo–Ribbentropo paktas kaimyninėse valstybėse.

Ne veltui V.Molotovas teigė, kad "privalote gerai įsižiūrėti į tikrovę ir suvokti, kad ateityje mažos tautos turės išnykti. Jūsų Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalių tautomis turės įsilieti į šlovingą Sovietų Sąjungos šeimą. Tad turite pradėti supažindinti savo tautą su sovietine santvarka, kuri ateityje klestės visur, visoje Europoje".

Šios mintys buvo išsakytos praėjus beveik metams po pakto pasirašymo. Įdomu tai, kad didžioji dalis komunistų Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse jautėsi sutrikę ir niekaip negalėjo suprasti, kaip du nesutaikomi priešai tapo sąjungininkais. Nors griežtos direktyvos iš Maskvos turėjo viską sudėlioti į savo vietas, nemaža dalis komunistų suplėšė partinius bilietus. Ar tokia sumaištis buvo būdinga ir to meto Lietuvos kairiesiems rašytojams bei Komunistų partijos nariams? Susidaro įspūdis, kad nacių ir sovietų represijų Lenkijoje atgarsiai visiškai nepasiekdavo komunistuojančios inteligentijos.

Neišvengiamas susidūrimas

R.Moorhouso knyga "Velniška sąjunga: Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941 m." puikiai atskleidžia nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ekonominio ir karinio bendradarbiavimo aplinkybes. Tankas "T-34" yra šio bendradarbiavimo kūrinys. Dauguma detalių buvo pagamintos vokiškomis staklėmis, pirktomis už sovietų naftą ir kitas naudingąsias medžiagas.

Kitas svarbus momentas – SSRS ir Didžiosios Britanijos bendradarbiavimas, kuris nepavyko dėl to, kad anglai nepritarė Europos valstybių dalyboms. O SSRS įsiveržimas į Lenkiją paskatino britus rengti oro antpuolį, kurio metu būtų bombarduojamos Baku naftos verslovės.

Čia aiškėja dar viena aplinkybė. Kuo labiau Vokietija klimpo į karą Vakaruose, tuo labiau SSRS išsisukinėjo nuo įsipareigojimų vykdymo. Rimti prieštaravimai tarp sąjungininkų išryškėjo, kai 1940 m. lapkričio pabaigoje pakto architektų vizijos dėl Europos ateities išsiskyrė. J.von Ribbentropas V.Molotovui pasiūlė SSRS įtakos sferas plėsti Indijos vandenyno link paliekant Europą Vokietijos įtakai. Tam prieštaravo V.Molotovas.

Akivaizdi konfrontacija išryškėjo tuo metu, kai Vokietijos diplomatai sugebėjo į savo pusę pervilioti Bulgariją ir Jugoslaviją. Nors perversmas Jugoslavijoje įvykius pakreipė kiek kita linkme ir SSRS pavyko pasirašyti draugystės ir nepuolimo sutartį (1941 balandžio 6 d.), kuri neišgelbėjo šios valstybės nuo Vokietijos agresijos.

Nuo šios akimirkos gana egzotiškai atrodo J.Stalino siekis beatodairiškai vykdyti Molotovo–Ribbentropo pakto ekonominius įsipareigojimus ir naiviai ignoruoti savo karinės žvalgybos pranešimus apie rengiamą puolimą 1941 m. birželio 22 d.

Molotovo–Ribbentropo pakto drama Lietuvoje baigėsi Baltijos keliu ir Rusijos armijos išvedimu, tačiau ar išmokome to laiko pamokas, kad galėtume nerūpestingai džiaugtis Mokslo ir žinių diena?