Laisvėje likęs socialiai aktyvus ir Vladimiro Putino režimui tiesos į akis nebijantis sakyti kino režisierius būtų buvęs itin nepalankus okupuoto Krymo valdžiai.

– Teisiamasis, jūsų gyvenamoji vieta?

– Registruotas Kryme, o gyvenu Rostove.

– Jūs čia negyvenate.

– Aš gyvenu čia. Kameroje Nr. 2.

Tai ne dialogas iš detektyvinio filmo, nors, ši liepos 21 d. socialiniame tinkle "Twitter" pasklidusi žinutė turi daug bendro ir su kinu ir, deja, su niekšingu nusikaltimu. Tai stenografinė ištrauka iš ukrainiečių kino režisieriaus Olego Sentsovo teismo proceso, vykstančio jau metus (jis įkalintas Maskvoje, buvusiame KGB kalėjime), kur kaltinimai sufabrikuoti, o nuosprendis lyg Franzo Kafkos romane jau visiems žinomas iš anksto.

Pagrobtas ir įkalintas

Sėkmingai tarptautiniame kino pasaulyje debiutavusį 39-erių O.Sentsovą kartu su Krymo socialiniu aktyvistu, antifašistu Aleksandru Kolčenka Rusijos specialiosios tarnybos pagrobė pernai per taikius protestus prieš Krymo aneksiją. Netrukus abu buvo apkaltinti "teroristinių aktų įvykdymu" ir "priklausymu teroristinei bendruomenei". Už tai Rusijoje skiriama 20 metų nelaisvės. Pasak O.Sentsovo, šį įkalinimo laiką jam nurodė tuojau pat po sulaikymo, dar nepaskelbus jokių kaltinimų.

Paramą režisieriui bei raginimą nedelsiant jį išvaduoti išreiškė jo kolegos, žinomi kino kūrėjai: Aleksandras Sokurovas, Andrzejus Wajda, Wimas Wendersas, Pedro Almodovaras, Krzysztofas Zanussi, Bela Tarras ir kiti.

Žinomi kino kūrėjai pabrėžia: reikia, kad ši byla būtų žinoma visiems, reikia daryti viską, kad žmonės sužinotų apie tai, kas vyksta su O.Sentsovu, kitaip jis bus pamirštas ir ilgam liks kalėjime, viešumas yra kol kas vienintelis dalykas, galintis jam padėti. O.Sentsovo likimą nušviečiantys įvykiai tapo ir rusų režisieriaus Askoldo Kurovo dokumentinio filmo pagrindu, kuris netrukus bus prieinamas plačiajai visuomenei.

"Aš ne vergas, kad mane grobtumėte kartu su žemėmis", – teisme kalbėjo režisierius. Bet, regis, teisinės priemonės šiame rusiškame teisėsaugos farse seniai prarado poveikį – nepagrįsti kaltinimai neturi jokių įrodymų, jie remiasi jėga išgautais liudijimais, kuriuos vėliau paneigė melo detektorius, o Rusijos teismui tai netrukdo ir toliau kalinti Ukrainos piliečių.

Negana to, jie prievarta paversti svetimos valstybės piliečiais. Žiniasklaidoje neatmetama galimybė, kad aktyviai "Automaidano" judėjime dalyvavę ukrainiečiai sulaikyti per klaidą, kažkokį skubotą ir kvailą specialiųjų tarnybų aplaidumą, tačiau nė viena institucija nedrįsta ir neišdrįs to pripažinti.

Sėkmingas debiutas

Ne traukinių sprogdinimą ar bombų gaminimą, o kino kamerą ir kūrybinę laisvę pasirinkęs O.Sentsovas – savamokslis režisierius. Roterdamo kino festivalyje jis sėkmingai debiutavo su mažo biudžeto, tik už savo santaupas pastatytu filmu "Žaidėjas" ("Gamer", 2011). Šiame filme matome jaunojo pagrindinio veikėjo, panirusio į virtualų kompiuterinių žaidimų pasaulį, kelią ieškant savo vietos tuometėje Krymo visuomenėje, pabrėžiamas individo asmeninis pasirinkimas.

Pasak garsaus kinotyrininko Michailo Jampolskio (taip pat išreiškusio protestą prieš O.Sentsovo sulaikymą), šis filmas "apie tai, kaip žaidimas ir iliuzijos galų gale neįstengia prasiskverbti į tikrovę ir ją pakeisti. Tačiau iliuzijos karaliaujančios jėgos struktūrų atstovų galvose, negailestingai prasiskverbė į mūsų tikrovę."

Akivaizdu, jog laisvėje likęs socialiai aktyvus ir Vladimiro Putino režimui tiesos į akis nebijantis sakyti kino režisierius būtų buvęs itin nepalankus okupuoto Krymo valdžiai. O.Sentsovas jau buvo pradėjęs antrojo pilnametražio filmo parengiamuosius darbus, jis vienas augino du vaikus, kurių vienas serga autizmu. Kokį jis filmą būtų sukūręs (pirminis sumanymas – apie gangsterius) karo ir konfliktų krečiamoje Ukrainoje, kaip niekad susiskaidžiusioje jo gimtinėje? Visas pasaulis norėtų tai sužinoti, ir, tikėkimės, galės pamatyti.

Būtina solidarizuotis

Lietuvoje ką tik vykęs Tarptautinis Kauno kino festivalis daugiau dėmesio skyrė O.Sentsovo asmenybei, jame buvo pristatyti jo ir kolegų iš Ukrainos filmai. Mūsų kino bendruomenė galėtų būti solidaresnė ir imti pavyzdį kad ir iš savo kaimynės Lenkijos, kur neseniai per Kino akademijos apdovanojimus visi dalyviai laikė iškėlę korteles su užrašu "Aš esu Olegas Sentsovas". Visa tai transliavo televizija.

Kiekvienas turi daryti, ką galįs, juk jei "kamera ir žodžiai buvo vieninteliai Olego ginklai", tai už ką, kokį pasaulį ir idėjas jis jais kovėsi? Kokias vertybes jis pasirinko pasilikęs okupuotame Kryme ir protestuodamas prieš tai, kas dedasi su jo šalimi? Tad kas privalo stengtis tais pačiais ginklais jį ir išvaduoti?