Prieš keletą dešimtmečių garažų masyvai buvo gaubiami savotiškos auros. Turintieji garažą galėjo jaustis esą laipteliu aukščiau nei absoliuti dauguma gyventojų – jų buitis buvo bent kiek prabangesnė. Patys garažų kompleksai atrodė tarsi miestai mieste – su savo tradicijomis, taisyklėmis, kvapais ir spalvomis. Būtent jas, jau paliestas laiko, fiksuoja fotomenininkė Agnė Gintalaitė.
Naujame vilnietės projekte "Beauty remains" ("Grožis išlieka") – daugiau nei 200 garažų nuotraukos, sudėtos į spalvingus koliažus. Keletą dienų su fotoaparatu sostinės Prūsų g. praleidusi ir įvairiaspalvių garažų duris įamžinusi A.Gintalaitė prisipažįsta šiuo projektu norinti atkreipti dėmesį į netradicinį, dažnai žmonių nepastebimą grožį.
"Skatinu įžvelgti grožį paprastuose kasdieniuose dalykuose. Kartais ir tuose, kuriuos jau ruošiamės išmesti į šiukšlyną", – aiškino fotomenininkė.
Garažų nuotraukos autorei – lyg debesys, abstrakti tapyba, tiesiog gryna estetika. Koliažai, kuriuos dėliojo medituodama ir derindama durų spalvas.
Kol kas A.Gintalaitės sukurtuose koliažuose galima išvysti tik vienoje sostinės gatvėje esančius garažus, bet fotografė prasitarė, kad ruošiasi papildyti nuotraukų su šiais statiniais kolekciją. "Esu nusižiūrėjusi ir daugiau garažų, kurių durys – santūresnių spalvų, beveik tik pilko tono. Mane domina, kaip tos spalvos dera tarpusavyje", – mintimis dalijosi menininkė.
Apie netikėtai gimusį projektą ir šio senojo statinio meninę reikšmę moderniame pasaulyje – "Kauno dienos" pokalbis su A.Gintalaite.
– Jūsų projekto pavadinimas – "Beauty remains" ("Grožis išlieka"). Rašydama apie garažų atvaizdus pavartojote žodžius "this uncanny beauty remains" ("šis keistas grožis išlieka"). Kas slypi projekto pavadinime ir šioje frazėje?
– Tai žodžių žaismas. Kalbu apie senų durų grožį – jos atrodo lyg tapybos darbai, tačiau tokios jos ne specialiai, o padarytos netyčia, atsitiktinai tepant dažus, sluoksnis ant sluoksnio. Žodžio "remains" reikšmių atspalviai labai tinka šiam objektui – tai ir atgyvenos, ir liekanos, ir relikvijos, ir palaikai.
– Kuo seni, baigiantys išnykti pastatai jums yra ypatingi ir svarbūs?
– Mano gyvenimo filosofija yra ekologinis požiūris į pasaulį. Gyventi ekologiškai – tai nereiškia pirkti dvigubai brangesnius produktus, nes ant jų užrašyta "ekologiška". Tai reiškia gyvenimo būdą, sąmoningai prisiimant atsakomybę už tai, kokį poveikį darome aplinkai, kurioje gyvename. Įsivaizduokite žmones, kurie šiukšles meta ne į šiukšliadėžę, o slepia po lova. Juk visiems aišku, kad netrukus jų namuose bus neįmanoma gyventi. Tačiau pažiūrėkime truputį plačiau – juk mūsų namai yra žemė. Besaikis vartojimas ir šiukšlinimas ją griauna, kiekvieną dieną išnyksta šimtai gyvūnijos bei augalijos rūšių. Lygiai tas pats vyksta ne tik gamtoje, bet ir kultūroje. Pavyzdžiui, tam, kad būtų pastatytas naujas daugiabutis ar prekybos centras, griaunami seni pastatai. Kai kuriuos, senesnius, saugo tam tikros institucijos, tačiau tokių statinių tik vienetai. Senos šaligatvio plytelės, suolai, ant sienos nuteplioti paveikslai, nenaudojami daiktai, drabužiai, automobiliai – jie keičiami naujais ir tampa šiukšlėmis. Aš pritariu junk culture teorijos apologetams – manau, kad daugelis mūsų gana jaunos kultūros objektų gali rasti savo vietą, įgyti naujų reikšmių ir gyventi toliau, o ne būti paversti šiukšlėmis. Archeologai džiaugiasi radę šimtų metų šlamštą ir niekas tuo nesistebi. Aš tyrinėju kultūros artefaktus, kuriems dar tik keliasdešimt metų, bet jie pakankamai įdomūs – manau, kad susilauktų dėmesio, jei būtų parodyti kaip nors nestandartiškai.
– Keliaudama į parduotuvę "Ikea", Prūsų g. išvydote tuos garažus. Kodėl jie patraukė jūsų akį?
– Į "Ikea" važiavau patenkinti vartojimo instinkto. Vaizdas, kurį pamačiau pakeliui, mane pribloškė. Daugiau nei 500 durų. Jų labai daug. Ištisas miestas. Vienos atviros, priešais jas ant taburetės stovi šachmatai, kuriais žaidžia du senukai vienais apatiniais. Gyvenimas be "Ikea", be oro uosto, be vartojimo. Kažkokia netikėta ramybė... Rodos, šioje vietoje laikas buvo sustojęs.
Man patiko pačios garažų durys. Tokios pat, bet kartu ir skirtingos. Kaip drobės, ant kurių nutapyti paveikslai. Pagrindinis garažo durų koloritas yra toks, koks ir tradicinės moderniosios lietuvių tapybos – rudos žemės spalvos su nedideliais ryškiais potėpiais, kad spalvos imtų skambėti. Durys atitinka pagrindinius tapybos kriterijus, kurių mane mokė meno mokykloje.
Vaikystėje suformuota vertybių sistema išlieka visam gyvenimui, vadinasi, tiesiog iš pasąmonės man tos durys atrodo vertingos. Nes jos tapybiškos. Potėpiai, aptaškymai ir net spjaudalai čia atrodo gerai. Prisimenu dėstytojo rodytą spalvų ratą. Norite, kad spalvos suskambėtų? Tuomet derinkite priešingas spalvas, pavyzdžiui, raudoną ir truputį žalios. Raudonos durys ir šalia, lyg specialiai, kuokštas žalios žalios žolės. Tai mane estetiškai sukrėtė.
– Galbūt jums pačiai garažai asocijuojasi su vaikyste, kokiais nors prisiminimais?
– Kai dar mokiausi pradinėse klasėse, sužinojau, kad mano klasės draugės tėtis turi garažą. Jis ten palikdavo savo žigulius ir pėsčiomis arba troleibusu traukdavo namo. Tikriausiai garažo reikėdavo tada, kai automobilis buvo ne transporto priemonė, ne daiktas dėl patogumo, o kažkoks keistas objektas, pusiau šeimos narys, kurį reikėdavo labai saugoti ir dėl jo stengtis. Toks geležinis naminis gyvūnas, o garažas – jo būda.
Visada pavydėjau tai draugei, nes mes neturėjome nei žigulių, nei garažo. Kartais tik garažų miesteliuose žaisdavome. Į tuščiavidurius raktus gremždavome sierą nuo degtukų ir tada – bum! – trinkteli akmeniu, jei pasiseka – įvyksta mažas sprogimas. Nuo tada prisimenu šimtus durų. Kas už jų? Auksas? Brangenybės? Doleriai? Gal krūvos džinsų? Lavonai? Nykštukai?
– Kokią reikšmę šiandieniame moderniame pasaulyje turi šis senus laikus primenantis statinys – garažas?
– Garažai šiandien kažkieno mažytis nekilnojamasis turtas. Tai neturtingų žmonių nuosavybė. Turėdami garažus, žmonės išsaugo savo orumą. Garažai kartais tiesiog stūkso miesto centre, greta prestižinių rajonų, bet statybų bendrovėms pernelyg sudėtinga rasti šimtus savininkų ir iš visų išpirkti tuos mažus keistus objektus.
Befotografuojant pamačiau, kad vyriškis, rodos, sunerimęs nenuleidžia nuo manęs akių, griežtai klausia, kas čia bus. Tikriausiai mano kamera ant stovo priminė matininkų įrankį. Tie žmonės bijo, kad išvarys, apvogs, nugriaus jų varganą gyvenimą ir pastatys čia dar vieną prekybos centrą ar brangų daugiabutį. Tam vyriškiui paaiškinau, kad aš menininkė ir fotografuoju sau, nes man gražu. Jis nusišypsojo, numojo ranka. Ir aš nebeatrodžiau pavojinga.
Naujausi komentarai