Pradėjusi nuo biologijos studijų, vėliau pasukusi ikimokyklinio ugdymo link, susižavėjusi dailės studijomis, moteris tik prieš gerą dešimtmetį rimčiau įniko į įvairius lietuvių liaudies menus – drožė iš medžio, karpė karpinius, tapė, o galiausiai pradėjo rišti nuostabius sodus, kuriuos šiandien galite pamatyti Stripeikių bitininkystės muziejuje.

– Šiaudiniai sodai nuo senų senovės buvo neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis. Juos rišdavo vestuvėms, dovanodavo gimus kūdikiui. Gal ir jūsų vaikystės namuose kabojo toks šiaudinis papuošalas?

– Oi, ne. Tikrai ne. Niekur vaikystėje tokio daikto nemačiau. Gal dėl to, kad sovietiniais laikais viskas, kas lietuviška, buvo uždrausta. Verkdama močiutė dažnai pasakojo apie Antano Smetonos laikus, apie laisvą Lietuvą. Taip mudviem su sese per įdomias istorijas, per lietuvių liaudies dainas ji bandė įskiepyti lietuvybę. Juk jokių tautiškų, anei religinių švenčių tais laikais švęsti negalėjome. Net išmargintus kiaušinių lukštus, likusius po Velykų, slapčia eidavome užkasti į žemę. Mane krikštyti vežė taip pat tylomis, kad niekas nepamatytų.

Seneliai, mama dirbo mokytojais, kurie sovietiniais laikais buvo ypač stebimi. Taigi mes su sese apie tai, kas vyksta namuose, negalėjome draugams pasakoti. Pamenu, kaip močiutė rypavo, išleisdama mus į darželį: "Ai, jūs bedieviai… Pamatysite, darželyje atims Dievą…" Tikrai auklėtojos daug ką kitaip ten aiškino. Sakė, kad kosmonautai raketa dangun nuskrido ir ten nerado jokio Dievo.

Pamenu, sykį užsirašiau "Tautiškos giesmės" žodžius ant popieriaus lapelio, kad neužmirščiau, nes kartais per Vasario 16-ąją "Lietuva, Tėvyne mūsų" tyliai su tėveliais pagiedodavome. Melodiją, maniau, atsiminsiu, o štai dėl žodžių abejojau. Tad įdėjau tą ranka rašytą lapelį į mažą dėžutę nuo vaistų ir paslėpiau, kad prireikus išsitraukčiau ir turėčiau.

– Taigi, sodų vaikystėje neregėjote, bet lietuviškumo, perduodamo iš kartos į kartą, gavote su kaupu. Gal, sekdama artimųjų pėdomis, irgi pasirinkote mokytojos profesiją?

– Ne... Norėjau studijuoti biologiją. Gal dėl to, kad tėtis – jis nebuvo mokytojas – dažnai vesdavosi mus su seserimi Laima į gamtą. Nors gyvenome Vilniuje, tėtis buvo užkietėjęs žvejys. Mamą palikdavome taisyti sąsiuvinių, o mes visi trys traukdavome prie ežerėlio. Pamenu, braidydavome basos gegužę ir kažkaip nesusirgdavome. Gal jis sūnų norėjo, o Dievulis dvi dukras davė?

– Minėjote, kad jau studijų laikais bandėte rišti savo pirmąjį sodą?

– Bandžiau, bandžiau, bet buvau visiška savamokslė, tai nieko man neišėjo. Nežinojau pagrindinio principo, nuo ko jį reikia pradėti, neįsivaizdavau, kaip paruošti šiaudą, kad jis neskiltų. Žodžiu, pirmieji bandymai buvo nevykę ir neįkvėpė manęs toliau užsiimti šia viena seniausių tradicinių meno šakų.

– Bet jūsų feisbuko puslapyje "Aušros sodai" matau nuostabiausių meno kūrinių. Ar ilgai iki jų ėjote?

– Tiesą pasakius, ilgai. Bet vis koks mažas stebuklėlis ta linkme nutikdavo – vis atsirasdavau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. 2012-aisiais mano sesuo neteko darbo ir užsirašė į nemokamus tautodailininkės Marijos Liugienės sodų rišimo kursus. Tada ir man iš naujo sukirbo smalsumas, kaip tą sodą taisyklingai rišti. Pasirodo, iš dvylikos šiaudelių reikia padaryti tokį reketuką, kur viena keturkampė piramidė į viršų, kita – į apačią. Kai sesė jį parodė, viskas ir man prašviesėjo. Pamėginau vėl sodą rišti – vieną, kitą. Tada jau išėjo.

– Bet iki to laiko, apie kurį pasakojate, dar daug vandens nutekėjo. Metėte botanikės darbą, tapote darželio auklėtoja ir net dailės būrelio vadove – gal bandėte su darželinukais sodus rišti?

– Nepatiko man darbas botanikos institute. Aprašyti širdažolę – tokį gavau daryti mokslinį darbą – man pasirodė per mažai prasmės. Sukūriau šeimą, pagimdžiau du sūnus. Ir per laimingą atsitiktinumą gavau vietą Vilniaus lopšelyje-darželyje "Obelėlė". Kaip šaunu! – pamaniau, kad meile gamtai, savo žiniomis galėsiu dalytis su vaikais. Botanikoje man nepatiko ir kitas dalykas – botanikai, tyrinėdami augalus, darydavo iš jų herbariumus. Kitaip sakant, imdavo gyvus organizmus ir, norėdami juos geriau pažinti, nužudydavo.

Tikiu, kad aukso spalvos stiebuose sukaupta daug saulės energijos, kuri per sodą pasklinda po visus namus.

Kai apšilau padus darželyje, atsirado poreikis mokyti vaikus piešti. Jaučiau, kaip reikėtų tai daryti, bet nežinojau jokių taisyklių, teorijų. Todėl užsirašiau į kursus, kuriuose kvalifikuoti specialistai mus mokė, kaip prieiti prie vaiko, kad išlaisvėtų jo kūrybinė dvasia.

Vėliau, jau dirbdama darželyje, dvejus metus lankiau perkvalifikavimo kursus. Tai buvo nuostabus laikas su tikrais Dailės akademijos dėstytojais – meno istorikais, grafikais, keramikais, tapytojais... Mano širdis dainavo. Po kursų gavau dailės mokytojos diplomą ir jau galėjau su menais draugauti profesionaliau. Tik dar nelabai drįsau tai daryti, nes... menas man visuomet atrodė kaip kažkoks didis stebuklas.

– Ar to stebuklo paakinta nusprendėte ir darželyje vesti lietuvių etnokultūros pamokėles?

– Užsiėmiau visiška saviveikla. Juk nebuvo jokių tokio mokymo planų, gairių. Teko prisiminti viską, kas man buvo svarbu dar studijų laikais, ir pritaikyti žinias darbui su mažais vaikučiais. O jie kasmet augo. Mes bandėme rišti su jais verbas, daryti Užgavėnių kaukes, net gaminti nesudėtingus sodus. Tuo metu pradėjau dirbti su paaugliais dailės būrelio vadove "Lakštingalos" vaikų ir jaunimo klube. Taip ir augau drauge su jais, išbandydama viską, kas jiems, o kartu ir man, atrodė įdomu, – visų pirma puoselėdama tradicinio lietuvių meno šakas, rūpindamasi, kad supratimas apie puikius mūsų senolių rankdarbius nepradingtų.

Dar vienas smagus įvykis praskaidrino kasdienybę ir pakėlė savivertę, kai mūsų darželis su karpiniais ant langų laimėjo gražiausios kalėdinės vitrinos konkursą. O juk jame dalyvavo daugybė Vilniaus įstaigų, kurioms vitrinas dekoravo profesionalūs dekoratoriai – tikrai ne tokie kaip aš!

– Padarę netrumpą ekskursą į jūsų praeitį, sugrįžkime vėl į tuos laikus, kai iš sesers Laimos išmokusi rišti sodus jūs paprašėte tautodailininkės Marijos Liugienės, kad leistų dalyvauti sodų parodoje "Sesės sodus sodina".

– Joje turėjo dalyvauti tik tos moterys, kurios lankė M.Liugienės sodų rišimo kursus. Bet aš gavau leidimą pristatyti ir savo sodą. Saugau jį ligi šiol. Kodėl toks brangus? Nes rišau jį kaime, šalia sėdėjo sesė, mama, mes visos dainavome. Tikiu, kad kiekviena dainos nata įsirašė į kiekvieną to sodo šiaudelį.

Beje, tai parodai padariau du sodus. Antrąjį išpuošiau savo karpytais paukščiukais, ir jis pateko į gražiai išleistą parodos katalogą. Tokia laimė buvo matyti savo sodą nuotraukoje! Tuomet nedrąsiai pagalvojau, kad norėčiau siekti tautodailininkės vardo.

– Ir pamažu ėjote savo svajonės link. Karpėte karpinius, rišote sodus, drožėte iš medžio angelus...

– O dar labai slaptai, niekam savo darbų nerodydama, tapiau. Per laimingą atsitiktinumą Lazdijų bibliotekoje surengiau savo tapybos darbų parodą, kurią pamatė tapytojas Petras Ibianskas ir vos ne už rankos nutempė mane pas tautodailininkus. Jie priėmė mane į savo gretas. Teko rengti personalinę sodų parodą, į kurią pasikviečiau ir netiesioginę savo mokytoją M.Liugienę. Ji pasakojo, kaip pati "augina" sodą.

– Netrukus jūsų darbai plaukė net už jūrų marių į Los Andželą, kur teko mokyti vietinius lietuvius sodų rišimo meno?

– 2018-ųjų spalį, praėjus vos keliems mėnesiams po mano pirmosios personalinės parodos Tautodailininkų sąjungoje, vyko Pasaulio lietuvių dienos Los Andžele. Ir mano sodai ten dalyvavo! Teko pakuoti juos į dėžes, siųsti laivu. Labai bijojau, kad šiaudeliams nieko nenutiktų, bet iš dvylikos trapių konstrukcijų nukentėjo tik vienut vienutėlis šiaudelis. Nuvykusi ten, bemat jį pakeičiau.

Mudvi su seserimi buvome nuostabiai priimtos. Amerikos lietuvių laikraštis "Draugas" parašė apie mano sodus. Nelabai mokėjau angliškai, bet sodų rišimo pamokėlėse kalbos ir nereikėjo. Tiesiog rodžiau, kaip daryti, o žmonės noriai bandė.

– Įdomi jūsų "sodininkystės" istorija. Bet gal galėtumėte papasakoti ir apie praktinę jos pusę? Iš ko ir kaip "auginate" savo sodus?

– Sodų gamybai naudoju sausus javų šiaudus. Ir tikiu, kad aukso spalvos stiebuose sukaupta daug saulės energijos, kuri per sodą pasklinda po visus namus. Geriausia jų prisipjauti, kai rugiai išplaukę – varpa jau išlindusi. Sakoma, kai rugio stiprybė pereina į grūdą, šiaudas suminkštėja ir sodo gamybai nelabai tinka. Parvežusi tuos šiaudus į kaimą, paskleidžiu verandoje, kad padžiūtų. Labai mėgstu rišti ir iš laukinių žolių, kurių man dovanoja pievos. O šiaudų dažnai dovanoja draugės, kurios pačios javus augina.

Kai susiruošiu gaminti sodą, pasiimu mažą pagaliuką, pamatuoju reikiamą ilgį ir pagal jį sukarpau visus kitus. Jei noriu rišti sodą iš skirtingo ilgio šiaudelių, turiu laikytis tam tikro santykio: vienas su dviem trečiosiomis. Siūlą imu medvilninį. Jei šiaudeliai ploni – plonesnį, jei storesni – storesnį.

– Sakoma, kad šiaudinis sodas pradedamas kurti nuo idėjos ir vaizdinio plano. Nusprendžiama, kokio dydžio bus sodas, šiaudelių ilgis, geometrinės formos, sodo papuošalai. Ar savo sodams braižote eskizus?

– Iš pradžių nieko nepiešdavau. Žiūrėdavau iš knygų, kaip reikia daryti. Vėliau supratau, kad įdomiausia kurti ne pagal kažkokią schemą, o atsiduoti laisvam kūrybos procesui. Šiaudinis sodas simbolizuoja pasaulį: dangų, rojų, dausas. Jis ne tik atvaizduoja kosminę darną, bet ir pats ją kuria. Prieš rišdama sodą ar karpydama karpinį aš būtinai pasikviečiu dalyvauti procese ir savo angelą sargą. Niekada nedirbu viena.

Manau, sodai be galo susiję su malda: juk tai palaiminimas namams! Aš meldžiuosi ir tokį savo palaiminimą tarsi įmeldžiu į sodą. Man ne vis vien, ką jis išspinduliuos. Juk jei žmogus pasako, kad jam reikia mano darbo, tai didelė laimė…

– Senovėje sodai buvo labai populiarūs. Nagingos moterys juos rišdavo net du sykius per metus – Kalėdoms ir Velykoms. Virš kūdikio lopšio visuomet supdavosi bent mažiausias sodelis. O dabar – kam žmonės juos užsako?

– Kaip ir senais laikais – vestuvėms. Tuomet meldžiuosi ir prašau jaunavedžiams laimės, apsaugos jų vedybiniam gyvenimui.

Kitą sodą dariau tiesiog namams, kad būtų gyvas, suktųsi, harmonizuotų aplinką. Įsivaizduok, sėdi svetainėje, skaitai knygą, o sodas tau virš galvos juda, barsto pačius geriausius linkėjimus.

Iš pradžių buvo skaudu girdėti, kad šiaudiniai sodai – tik dulkėms rinkti. Dabar jau ir tas dulkes galima lengvai nuplauti po dušu.

Dažnai mėgstu savo kūrinius tiesiog dovanoti. Sykį sužinojau, kad vienas mano kaimynas serga. Pamaniau, padarysiu jam sodą. Įmeldžiau jam sveikatos, vilties linkėjimų. Kol jį auginau, nešiojausi džiaugsmą širdyje tarsi paslaptį. O kai atėjo laikas dovaną įteikti, pridėjau ir pačios kurtą pasaką apie tai, ką tas sodas savyje slepia.

– Minėjote, kad šiuo metu nesate savo laiko šeimininkė. Prižiūrite mamą, kurią prieš dvejus metus ištiko insultas. Ar dar lieka jėgų kūrybai?

– Taip… Tik negaliu kurti, kada panorėjusi. Kaip ir negaliu kurti paskubomis. Dėl šios priežasties sodus dar visai neseniai rišdavau tik pažįstamiems, draugams, kurie sutikdavo laukti tiek, kiek reikės.

Šiuo metu mano dienotvarkė griežtai sustyguota. Yra laikas mamai, yra laikas sodams. Tiesiog, norėdama turėti jėgų, aš protarpiais iškeliauju į dvasinį lygmenį, į kūrybos pasaulį, kuriame mintys pasikeičia, tampa stiprios ir švytinčios. Ten nėra ligų, silpnumo, nevilties, skundų, liūdesio ir baimės. Ten tik amžina palaima ir šviesa. Ten veriasi erdvė, kur mano siela gali skraidyti. Tos kelios valandos per dieną, kai veriu, – mano šventas laikas, per kurį niekas manęs nedrįsta trukdyti. Tai mano erdvė, mano teisė patirti laimę dirbant ir užsimirštant.