Šiandien, kai menas žengia per savo apibrėžimų ribas, pažintis su juo atbaido neįgudusį vartotoją ir kelia daug klausimų: kas yra šiuolaikinis menas? Ką menininkas norėjo tuo pasakyti? Kokia visa to esmė?

Atsakymų į šiuos klausimus paieškos buvo priežastis, subūrusi diskusijai į VDU žinomus šiuolaikinio meno gidus: šiuolaikinio šokio teatro "Aura" vadovę Birutę Letukaitę, Kauno bienalės vadovę Virginiją Vitkienę, tapytoją, nuolatinę performansų dalyvę Vaidą Tamoševičiūtę, žurnalistą, poetą Rytį Zemkauską, teatro chuliganu vadinamą režisierių Artūrą Areimą, aktorę Ievą Savickaitę. Pateikiame ryškiausias diskusijoje nuskambėjusias mintis.

Idėja, ne grožis

Birutė Letukaitė: "Menas turi pasiekti ir paveikti žmogų. Priversti jį susimąstyti. Jei gyvenimas šiandien yra toks, kad žmogus laviruoja tarp gyvybės ir mirties ribos, tai kodėl menas negali būti toks? Kodėl jis turi nusileisti? Manau, kad menas gali ir turi būti toks pat drąsus, paveikus ir sukrečiantis."

Virginija Vitkienė: "Samprata, kuri teigia, kad menas lygu grožis, yra pasenusi maždaug penkiasdešimt metų. Dar konceptualizmo laikais meną kuriantys ir vartojantys žmonės per keletą dešimtmečių nusprendė, kad menas yra idėja, konceptas. Menas gali būti estetiškas, kelti gražių emocijų. Kita vertus, jis gali būti destruktyvus, skatinti pamatyti problemos šaknį ar įžvelgti socialinę problemą."

Vaida Tamoševičiūtė: "Menas nesukelia savižudybių. Tai visuomenės problema. Yra žmonių, kuriems šiuolaikinis menas yra nesuprantamas, brutalus, svetimas ir nepriimtinas. Menas turi savybę parodyti visuomenei jos tikrąjį veidą, atsukti į ją veidrodį. Natūralu, kad tai patinka ne visiems."
Rytis Zemkauskas: "Sunku, kai nėra ribų, tiesa? Būtent toks yra šiuolaikinis gyvenimas, kuriame negalime nusibrėžti aiškių ribų, nes iškart atsiranda cenzūra ir panašūs dalykai. Kai reikia pabandyti kažką apibrėžti, tuomet pasidaro ne taip paprasta. Mums atrodo, kad mes kažko norime, bet jei būname kritiški patys sau, turime pripažinti, kad gyvenime yra tiek baltų, tiek juodų atspalvių. Ir pilkų."

Artūras Areima: "Menas turi rodyti kas aplinkui vyksta. Tai kuo mes gyvename."

Praplečia horizontą

Vaida Tamoševičiūtė: "Šiuolaikiniui menui reikia pasiruošimo. Tu negali pirmą kartą gyvenime pamatęs performansą iškart jį suprasti. Lygiai taip pat, kaip negali pagal vieną meno kūrinį spręsti apie visus kitus likusius to žanro kūrinius. Žinoma, performanso mene yra tiek kokybiškų, tiek nekokybiškų produktų. Gaila, dažniausiai pastarieji būna daug populiaresni ir plačiau paviešinti visuomenėje. Performansas yra gyvas menas, kuri reikia patirti dalyvaujant, o ne žiūrint vaizdo įrašą. Ten vskas gali atrodyti visiškai kitaip, nei yra iš tikrųjų, sukelti skirtingas emocijas, nei žiūrint čia ir dabar."

Artūras Areima: "Nereikia niekam nieko aiškinti, o turėti savo nuomonę ir supratimą. Menas yra tam, kad praplėstų mūsų supratimo ribas. Jei kažkas ateitų ir viską paaiškintų dar prieš pamatant, kam tada išvis žiūrėti? Būtų lygiai tas pats, jei iliuzionistas atskleistų savo fokuso paslaptis žiūrovams."

Birutė Letukaitė: "Žiūrint į šiuolaikinį meną nereikėtų pasikliauti pirmojo žvilgsnio įspūdžiu. O stengtis pažvelgti giliau, tuomet atsivers visai kitas supratimas. Reikia pabandyti atsakyti sau, ką menininkas norėjo tuo pasakyti, ką tai reiškia, kodėl pasirinko būtent tokios priemones. Šiuolaikinis menas iškelia klausimus, o atsakymus turime susirasti patys."

Rytis Zemkauskas: "Jei mes, kaip auditorija, visai nesiruošiame ir nebandome suprasti menininkų, tuomet ir gauname atitinkamo lygio išraiškos priemones. O jei būtume labiau pasiruošę, galbūt gautume labiau niuansuotą produktą? O dabar menininkams nieko kito ir nelieka, kaip tik mus šiurpinti."

Menininkas – kas jis?

Ieva Savickaitė: "Menininkas yra lygiai toks pat žmogus kaip visi kiti. Kaip ir mes gyvenime darome įvairius veiksmus ir turime tam priežastis, taip ir menininkas kiekvienam savo poelgiui turi paaiškinimą. Ir iš esmės, jei žiūrovas yra pasirengęs priimti meno kūrinį, užduoti jam klausimus, tai jis gaus ir atsakymus. Ir nemanau, kad visi, kurie žaloja save, smurtauja ar naudoja nuogą kūną, šias priemones pasitelkia dėl vienos priežasties."

Birutė Letukaitė: "Nemanau, kad žmonės, kurie vartoja meną, yra linkę į destruktyvius dalykus ar agresiją sau. Žinoma, patys menininkai yra jautrios sielos, mąsto apie netobulą pasaulį ir viską priima giliai į širdį. Būna atvejų, kai suserga depresija, o ji gali privesti prie visko. Gėrio ir blogio kova visada vyksta mūsų viduje ir pačioje visuomenėje."

Artūras Areima: "Ne menininkas kuria visuomenę, o žmogus. Mes visi esame jos kūrejai. O menininkas – visuomenės atspindys."

Vertė ir kaina

Birutė Letukaitė: "Nieko nėra blogiau, kai spektaklis būna prastas, o pabaigoje žiūrovai pakyla nuo kėdžių ir palydi griausmingais aplodismentais. Juk tai yra aukščiausias aktoriaus įvertinimas. Bent anksčiau taip būdavo, o dabar tapo tarsi parodija. Norėtųsi, kad publika būtų labiau kritiška ir sugebėtų atskirti, kas yra aukštas lygis, o kam dar toli iki tokio."

Vaida Tamoševičiūtė: "Yra labai gerų menininkų, kurie nevadina savęs menininkais, nes išėjo iš meno rinkos protestuodami prieš meno tapimą preke. Jie nepardavinėja savo sukurto meno, o neša žinutę žiūrovams."

Rytis Zemkauskas: "Bet ar blogai, kad menas yra prekė? Man atrodo, kad tai nėra blogai. Apskritai nemanau, kad egzistuoja toks dalykas kaip etalonas. Ar yra kas pasakęs, kas yra menas ir koks jis turėtų būti?"

Virginija Vitkienė: "Menas kaip prekė egzistuoja. Yra didžiuliai meno rinkos mechanizmai ir meno vartojimo mašimos – meno mugė, kurioje menas yra parduodamas, ir meno bienalė, kurioje nerasi kainos prie kūrinio."

Poveikis žmogui

Birutė Letukaitė: "Menas išgelbės pasaulį. Žmogus, kuriam menas yra artimas, kuris jį vartoja ar kuria, jau yra kitoks. Jei iš tikrųjų jis nuoširdus, ne vienadienis vartotojas, kuris gilinasi, kas, menui padedant, yra siekiama pasakyti, netikiu, kad savo veiksmais gali nešti blogį kitiems."

Virginija Vitkienė: "Manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje, žmogus yra praradęs savo sakraliąją ašį. Daugybė teoretikų sako, kad visi objektyvūs ar destruktyvūs pasireiškimai mene, iš esmės paliečia tokią psichologinę ar emocinę ertmę, kurią anksčiau užpildydavo žmogaus religingumo patirtys. Nors galbūt tai ir atrodo visiškai nesuvokiama. Būtent tas religingumo ar sakralumo aspektas, poreikis būti sukrėstam, jau yra kraštutiniai atvejai. Juk yra daugybė meno formų, kurios tavęs nesukrečia iki pirštų galiukų, bet yra vartojamos akimis, ausimis ir kitais estetiniais poreikiais. Juk ar galėtume pasakyti, kad tai nėra šiuolaikinis menas?"

Rytis Zemkauskas: "O gal žmonės yra tinginiai? Jie tingi skaityti, domėtis. Šiais laikais, kai yra internetas, teisintis, kad kažko nežinai – žemas lygis."

Domėtis nereiškia pamėgti

Birutė Letukaitė: "Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuvoje, nėra gilių tradicijų, daug gerų ekspertų, galinčių pasakyti kas yra menas. Todėl tai nustato geras vadybininkų darbas ir savireklama. Tai gali būti taip gausiai išreklamuota ir išgirta, o nuėjus gali išvysti tik vidutinės vertės reginį. Gaila, tačiau dažnai geri ir vertingi dalykai lieka nuošaly."

Rytis Zemkauskas: "Mes visi turime teises. Natūralu, kad mums kažkas gali labai nepatikti ir mes tikrai turime teisę sakyti, kad aš daugiau nenoriu to matyti. Yra visiškai normalu turėti savo nuomonę, tik nereikėtų teigti, kad tai, kas man nepatiko, turėtų būti sunaikinta, ir kad to niekas daugiau negali pamatyti."

Birutė Letukaitė: "Labai gaila, kad daugelis žmonių meną atmeta nė nepabandę jo pažinti. Jie atsisako nueiti į koncertą, spektaklį ar parodą. Kur dingo žmonių smalsumas ir smalsumas? Juk pažinimas naujų dalykų taip praplečia pasaulėžiūrą. O pasyvumas liūdina."

Auditorijos mintys

"Meno pareiga yra užduoti klausimus, o ne pateikti atsakymus. Jis turi priversti susimąstyti, nenusileisti iki vidutinio meno vartotojo lygio. Menas privalo būti aukščiau, kad žmonės galėtų plėsti savo akiratį, pasaulėžiūrą. Tik taip mes tobulėsime ir eisime pirmyn."

"Esame įpratę vertinga laikyti tai, kas turi išliekamąją vertę. Tačiau šiandien vertinga ne tai, kas atlikta sunkiu fiziniu darbu, o kiek į tai yra įdėta intelektualinių pastangų. Užduokime sau klausimą: ar mes taip sugalvotume? Ar mes taip padarytume?"

"Pats teiginys, kad menas yra adresuotas visuomenei, yra klaidingas. Juk visuomenę sudaro ir tie žmonės, kurie nesidomi menu. Pavyzdžiui konceptualiajam menui reikia turėti minimalių žinių. Tikrai yra žmonių, kurie norėtų domėtis menu, tačiau jo nesupranta. Gal menininkas galėtų tai paaiškinti dėl žmonių edukacijos?"