Emmanuel Carrère

JOGA

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos, 2022

Galbūt ir jus suintriguos įrašas ant knygos viršelio. Norvegiško autofikcinio romano asas Karlas Ove Knausgårdas prancūzų rašytoją, režisierių ir kino scenaristą Emmanuelį Carrère’ą įvardija savo įdomiausiu šių laikų rašytoju. Jei mėgstate autofikcinę literatūrą ir tai, kaip joje veikia tikrovės ir pramano ribų trintukas, verta susipažinti su minėto autoriaus romanu „Joga“.

Meditacija, anot E.Carrère’o, yra „vis labiau plintanti praktika, turėjusi būti vienintele šio pasakojimo tema, jeigu gyvenimas nebūtų nusitempęs jo į audringesnius kraštus“ (p. 28). Jau pirmame romano puslapyje pasakotojas, prisipažinęs, kad vylėsi „parašyti subtilią šypsningą knygelę apie jogą“ (p. 15), tuoj pat atskleidžia priežastis, kurios sukliudė tai padaryti. Bet minėtos priežastys (džihadistų terorizmo išpuolis, pabėgėlių krizė, melancholinė depresija) – tik kelios pagrindinės šios knygos temos, kurias kaip tik ir ruošiamasi išplėtoti. Ir tai yra paprastas, gudrus E.Carrère’o manevras, būdingas talentingiems prozininkams. Paskelbdamas apie kūrybinių ambicijų neišsipildymą, bet sudomindamas pažertais intrigos trupiniais, rašytojas beveik iškart pelno skaitytojo dėmesį. Tinklas užmestas. Dar sykį pažvelkite į šios knygos viršelį. Kai jį išvydau pirmąsyk, pagalvojau, kad tai eilinė saviugdos knyga. Bet neapsigaukite, viršelis niekaip nesusijęs su E.Carrère’o papasakota istorija, kurią verta patyrinėti.

Tyrinėjame vieno „aš“ perspektyvą, kas ir yra autofikcinio romano branduolys ir drauge svarbiausias atsakymas, kodėl tokios knygos (pa)rašomos („Mano darbas – mano ego bastionas“ (p. 118). E.Carrère’o romanas atveria milžinišką ego drabužinę, kurioje šis gali kuistis visą dieną, bet taip ir neišsirinkti tinkamo apdaro. Pasakotojas dėlioja savo gyvenimo fragmentų pasjansą, kuriame netrūksta atvirų kortų, vaizduojančių visą įmanomą žmogiškųjų patirčių spektrą („vienintelė tikra mano problema, ir jos esama, bet tai vis dėlto pasiturinčio žmogaus problema, – griozdiškas, despotiškas ego, kurio įsigalėjimą siekiu pažaboti, o kaip tik tam ir sukurta meditacija“ (p. 18). Tarp įkvėpimų ir iškvėpimų – ne tik ji, bet ir pats gyvenimas, kuris visada netobulas.

Antanas Šimkus

VAKARAS DEGA

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Dega vakaras, bet nėra jokios grėsmės. Tik tas, žvelgiantis į liepsną, pasideda dar vieną dienos pabaigos egzempliorių į kondrotišką saulėlydžių kolekciją. Tokį nepanašų į vakarykštį ir tokį iki skausmo pažįstamą, daugsyk regėtą. „Nebemoku mylėti didžiųjų dienų. / Man patinka mažosios“, – ištaria balsas Antano Šimkaus eilėraščio „Nemėgstu didžiųjų“ (p. 12) pradžioje. Dienos „vis išaušta“, po savęs neišvengiamai palikdamos degančius vakarus, „dega dabar visi žodžiai“ (p. 27), kurių pelenai nusėda gyvenime, o persijoti – poezijos tekstuose. Tada ir smilktelėja miglotas suvokimas, kad didžiosios ir mažosios dienos žmogaus gyvenime visko palieka tiek pat, vienodai. Naujausiame A.Šimkaus rinkinyje „Vakaras dega“ galima rasti trumpą atokvėpį nuo šiandienę poeziją krečiančios daugžodystės, triukšmo formų, šoko terapijų. Knygos redaktorius Valentinas Sventickas užsimena, kad A.Šimkaus poezijoje daug vėjo. Taip, knygoje atmosfera vėjuota, šis vėjas keliauja savo keliais, bet netampa skersvėju. Nors tai ir alkanas vėjas, net pats alkis, „Mediniais stebuklais kūrentas, / Dūmų sruogom maitintas“ (p. 30), tačiau patirties sutramdytas, ištreniruotas. Ar kiekviena nauja poeto knyga turi būti žiežirba, kūliaverstis per save, inovacija? Man jau taip nebeatrodo. Tai ne startuolių sfera, kur pegasui ant kaktos prilipdomas ragas. Kiek esu skaitęs A.Šimkaus poezijos, regis, ji mane ruošė tam, ką atrasiu šiame rinkinyje („Iš žodžių neišaugs giria / Tik debesys, lietus ir upė“ (p. 43). Atrandu ramų pokalbį su savimi, tą bandymą fiksuoti nenusakomą momentą tarp ką tik paleistos akimirkos ir iškart jai gimstančio ilgesio. Yra tokių poetų, kurių eilėraščiai kažkaip sukuria šiltą nostalgiją laikui, kuriame neteko gyventi. A.Šimkus – vienas jų. Tai poezija, kurioje sutelpa ta pati neapibrėžiama vėjo stichija, pagirios, koncertuose kaukiama mirtis, nuolatinis įsimylėjimas, kai vis dar yra, kas perspėja: „Neik saulės lydėti, neik, kol dar neišmokai sutikti“ (p. 53). Ir toliau renki savo degančius vakarus, kaupi saulėlydžius „Pasibaigus eilinės imperijos dienai“ (p. 75). Į akis šoka koks nors tebesitęsiančio laiko vėjūkštis. Pačiumpi jį į saujas, papurtai ir išrideni eilėraštį.

Liu Cixin

MIRTIES PABAIGA

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Pristatant kinų mokslinės fantastikos kūrėjo Liu Cixino trilogijos „Žemės praeities atminimui“ finalinę dalį „Mirties pabaiga“, derėtų tarti keletą sakinių apie pirmąją ir antrąją. „Trijų kūnų problemoje“ Žemė užmezga kontaktą su Trisoliario civilizacija. Ši merdi, nesvetinga ir ieško naujo pasaulio įsikurti, todėl žemiečių signalas yra dingstis didžiosioms kraustynėms į Saulės sistemą. „Tamsiame miške“ žmonija vykdo Virtuozų projektą. Trisoliariečiai visiškai kontroliuoja Žemės informaciją, bet negali įsibrauti į žmogaus mintis. Būtent ten turi būti sukurtas ir paslėptas planas, kaip įveikti Trisoliarį. Įspūdingo užmojo L.Cixino trilogiją vainikuoja „Mirties pabaiga“. Dvi civilizacijos jau išgyvenusios Pasaulio pabaigos mūšio koliziją, bet aišku viena: kosmosas pilnas neišmatuojamos grėsmės, o ji neaplenks nei Trisoliario, nei Žemės („Kai žmonija pagaliau suprato, kad Visata – tamsus miškas, kuriame visi medžioja visus, vaikas, kadaise prie laužo svajojęs apie ateivius, skubiai užgesino liepsną ir drebėjo tamsoje. Net menkiausia kibirkštis kėlė siaubą“ (p. 110). Inžinierei Čeng Sin lemta įveikti laiką ir keliauti per skirtingus Žemės civilizacijos tarpsnius, matyti dramatiškus kultūrinius ir technologinius procesus. Nors žemiečiai pasitelkia visą išmintį ir mokslo laimėjimus, kad galėtų nulaužti išlikimo kodą, tačiau Visatos dėsniai nepermaldaujami. L.Cixinas kuria įtemptą sci-fi trilerį, epinio pasakojimo erdvėlaikis jo rankose – kaip balionas, kuris pučiasi iki neįsivaizduojamų apimčių. Rašytojas virtuoziškai žaidžia mikro- ir makrolygmenimis, kaitalioja perspektyvas ir skaitytojas jau keliauja ne tik trimatėje erdvėje, bet ir kitų matavimų pasauliuose. „Mirties pabaiga“ pasakoja apie nenugalimą gyvybės gajumą, universalų visos Visatos civilizacijų instinktą išlikti („Jeigu yra pakankamai laiko, gyvybė – tvirtesnė už metalą ir akmenį, galingesnė už taifūnus ir ugnikalnius“ (p. 31). Kiekvienas pasaulis užprogramuotas apie save palikti prisiminimą, tačiau tai „sunkiau, negu sukurti pasaulį“ (p. 533). Mano rekomendacija labai banali: L.Cixino trilogiją tiesiog būtina perskaityti. Ir ne tik mokslinės fantastikos gerbėjams.

Vaiva Grainytė

ROŽĖS IR BULVĖS

Baltos lankos, 2022

Amerikiečių rašytojo fantasto Ray Bradbury romano „Pienių vynas“ veikėjas juvelyras Leo Aufmanas mintija, kokia turėtų būti laimės mašina. „Gal ji turėtų tilpti kišenėje? O gal turi tave patį nešioti savo kišenėje?“ – svarsto Leo. Mintis kraupoka, nes ji XXI a. materializuojasi į objektą, tapusį realybę alternatyviai čiuopiančiu, nebenukertamu kiekvieno mūsų protezu. Tai išmanusis telefonas, prigrūstas socialinių tinklų programėlių, kuriose „virtualūs komentatorių liuksai impulso pavidalu pasiekia žinduolišką mūsų brokolį“ (p. 21), „o laimės higienos abėcėlę (…) viešojoje erdvėje skleidžia nušvitę influenceriai“ (p. 8). Rašytojos, poetės, dramaturgės Vaivos Grainytės dvikalbis romanas „Rožės ir bulvės“ – tai tirštai intertekstuali studija apie laimės reiškinį. Tačiau bent jau man šis iš fragmentų sudurstytas kūrinys neturi nieko bendro su romano žanru. Net ir „koliažinis“ skamba pretenzingai, pats naujo žanro išradinėjimas atrodo dirbtinis. Taip, knyga turi savitą formos karkasą, tačiau jos turinys sukelia chaoso įspūdį.

V.Grainytės knygoje yra būrys plokščių personažų ir daugybė laimės apibrėžimų, formulių, formuluočių, sampratų ir patirčių. Pranašumas tas, kad perskaitę „Rožes ir bulves“ savo asmeninę laimės sąvoką neabejotinai praturtinsite, nes knygoje yra gausybė išnašų, kurios nukreipia į įvairius popierinius ir interneto resursus. Visada atrodė keistas sprendimas popierinėse knygose cituoti virtualiųjų šaltinių nuorodas, kurios kūrinio skaitymo metu jau gali tiesiog nebeveikti. Neįsivaizduoju ir skaitytojo, kuris į naršyklę kantriai renka interneto nuorodą iš popierinio puslapio.

Kai kurie V.Grainytės koliažai, deja, man kažkuo primena rašytojo Mariaus Povilo Elijo Martynenko įvaldytus vikipedinius žongliravimus. Šio autoriaus kūryba dažnai nusagstyta iš gūglo ištrauktų faktų perlais, kurie dar atmestinai sugromuliuojami ir pateikiami skaitytojui kaip… kas? Pusfabrikatinė erudicija? Susidaro įspūdis, kad taip tiesiog norima pridengti savo negebėjimą pasakoti, autentiško pasakojimo medžiagos stygių. Atkreipėte dėmesį, kad nieko neužsimenu apie literatūrinę, fiktyvią „Rožių ir bulvių“ dalį? Galbūt todėl, kad ji visa palaidota po sluoksniu eseistikos.