– Papasakok, kaip kilo idėja pastatyti šokio spektaklį „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“?

– Su šeima mūsų santykis labai artimas, bet kartu ir keistas, nes vieni kitus be galo mylime, tačiau stipraus ryšio nepalaikome. Tiesiog priimame šeimą kaip duotybę. Tėčio figūra mano gyvenime labai svarbi, nuolat jį prisimenu, nors pasikalbame retai. Prieš keletą metų pradėjau suprasti, kad jis man padaręs tikrai stiprią įtaką, – daug ko išmokau ir perėmiau iš jo pasąmoningai. Tuo metu vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – ėmiau ir padariau eskizą „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“.

– Kodėl pavadinai kūrinį būtent taip?

– Iš vaikystės išliko ryškus prisiminimas, kaip tėtis mokė mane naudotis dulkių siurbliu ir vis kartodavo, kad nemoku siurbti kambario, nes esu labai išsibarsčiusi, nestruktūruota ir dėl to užtrunku tiek daug laiko. Susitikau su kompozitoriumi ir savo dėstytoju Vladu Dieniniu, papasakojau jam idėją, mes surinkome garso takelius, kurių klausosi tėtis, ir Vladas parašė eskizui muziką. Tai buvo trumpas, penkiolikos minučių, improvizacija paremtas pasirodymas. Man jis įstrigo, norėjosi padaryti pilnametražį darbą.

– Tačiau šį kartą idėją plėtoti pasikvietei dramaturgę Kristiną Steiblytę ir režisierių Paulių Markevičių...

– Manau, kad menininkui svarbu surinkti žmonių komandą, su kuria būtų gera dirbti, – idėjos sutaptų arba viena kitą papildytų. Labai pasitikiu komanda – jie savo srities specialistai arba turintys daug potencialo tokie tapti ateityje. Dirbant kartu kyla papildomų idėjų. Norisi, kad kompozitorius, režisierius, aš, dramaturgė, video režisierė (Saulė Bliuvaitė) ir operatorė (Vismantė Ruzgaitė) būtų bendri šio kūrinio autoriai. Jis kiekvienam iš mūsų taptų artimas ir svarbus.

– Kokiu principu dirbate su dramaturge?

– Kristina puikiai žino pagrindinę spektaklio idėją, mes susitinkame, bendraujame ir mintys gimsta kalbantis. Tarkime, sugalvojau, kad norėčiau turėti vyro kalbą spektaklyje – diskutuojame, kokia ta kalba galėtų būti. Kadangi pati nesu dramaturgė, tad ir neapsimetinėju bandydama rašyti tekstą. Juk profesionalas gali tai padaryti kur kas geriau negu aš.

– Kaip suprantu, viską darote kartu ir tai nėra iš anksto parašyta tavo idėjos adaptacija?

– Taip, viskas gimsta vykstant procesui. O tekstų bus įvairių. Pavyzdžiui, rinkome istorijas – susijusias tiek su mano tėčiu, tiek su garsiais žmonėmis. Įrašinėjome garsiausias pasaulio kalbas ir tyrinėjome televizijos lauką. Televizijos aspektas spektaklyje bus labai svarbus.

– Iš pirmo žvilgsnio šis spektaklis labai intymus, tačiau, prisidėjus komandai, jis išsikristalizavo į daug platesnių temų?

– Atsirado kur kas daugiau potemių. Pirminis sumanymas, kad tai bus kūrinys apie mane ir tėtį, per daug nenutolo, tačiau apgaubė kur kas platesnį lauką. Kaip ir minėjau, išryškėjo televizijos aspektas – daugelis mūsų užaugo su televizoriumi. Ta dėžutė buvo kaip šeimos židinys, prie kurio visi susirinkdavo vakarais. Įtaką padarė ir tai, kad aktyviai pradėjau domėtis psichologija – supratau, jog filmai, žinios, reklamos, telenovelės ir sveikinimo koncertai giliai nusėdę mano pasąmonėje.

– Turbūt svarbu ir tai, kad prie spektaklio dirbantys kūrėjai priklauso vienai, panašių patirčių vienijamai kartai?

– Taip. Tiesa, Vladas truputį vyresnis, bet nėra toli nuo mūsų. Mes augome skirtingose aplinkose, skirtinguose miestuose ir šeimose, bet vis dėlto turime ir nemažai bendrumų, kurie padeda susikalbėti ne tik šio spektaklio kūrybiniame procese.

– Kokie didžiausi iššūkiai iškyla kuriant spektaklį?

– Atsirinkti idėjas ir atsisakyti to, kas nėra būtinai reikalinga. Jeigu sudėtume visų mūsų idėjas, galėtume statyti nesibaigiantį spektaklį. O tos pirminės idėjos kartais neapleidžia lyg koks virusas – tada labai sunku kažkam pasakyti „sudie“, o kažkam „labas“. Ir dar vienas iššūkis tas, kad įpratusi dirbti komandoje aš repetuodavau su kitais žmonėmis. Dabar tenka ugdyti valią, kai repetuoju visai viena.

– Kaip matai šį vaidmenį kitų savo vaidmenų kontekste?

– Šis vaidmuo asmeniškiausias, galbūt dėl to sudėtingiausias.

– Kodėl?

– Turiu būti atvira kūrybiniame procese, atvira prieš save ir žiūrovus. Tai iššūkis nesidangstyti po vaidmenų kaukėmis, o būti savimi.

– Kaip reaguoji į kritiką?

– Priklauso, kokia kritika ir kas tai sako. Jeigu mano taikiniu kritiką išsako žmogus, kurio nepažįstu, tuomet padėkoju už nuomonę, ir tiek. Į artimųjų kritiką įsiklausau ir susimąstau. Žinoma, vis dar yra impulsas atmesti arba gintis, bet aš mokausi girdėti. Manau, kad kūrėjui svarbiausia gebėti kritiką išgirsti ir atsirinkti. O tai sudėtingiausia – kaip ir su idėjomis.

– Tavo artimieji nėra susiję su šokio arba teatro pasauliu – ar tenka peržengti tabu ar susikaustymo slenkstį, kai tarp žiūrovų atsisėda giminaičiai?

– Mano tėtis niekada nėra manęs matęs nei šokančios, nei vaidinančios. Iš dalies aš jam ir statau šį spektaklį. Tėtis turi įsivaizdavimą, ką reiškia būti teatro pasaulyje, tačiau tas įsivaizdavimas susijęs su šou pasauliu, jis nelabai suvokia industriją, kurioje esu. Žinoma, šeima mane palaiko ir džiaugiasi, kad esu laiminga. Tik nelabai supranta ir gilinasi.

– Koks tavo santykis su autoritetais? Ar tokių turi?

– Yra labai daug režisierių, choreografų, kurių darbais labai žaviuosi, bet negalėčiau sakyti, kad jie yra mano neginčijami autoritetai. Galbūt tai yra pavyzdžiai, kurie man įdomūs, bet nebūtinai sektini. Aišku, kai tik įstojau į akademiją, aklai tikėjau tam tikrais autoritetais. Iki šiol labai vertinu Airos Naginevičiūtės, mano dėstytojos, kurso kuratorės, kūrybą, džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie jos darbų. Lygiai taip pat žaviuosi pasauliniais užsienio kūrėjais kaip Pina Bausch, Alain Platel,

Anne Teresa de Keersmaeker, trupės „Peeping Tom“ pasirodymais.

Mūsų spektaklyje daug visokio moteriškumo – ta moteris yra ir labai paviršutiniška, ir seksuali, ir atstumianti, ir vaikiška, ir sutrikusi, ir nuskriausta, ir besidžiaugianti.

– Perskaičiusi spektaklio aprašymą pagalvojau, kad jis tinka ir #Metoo kontekste, nemanai?

– Visų pirma, džiaugiuosi šiuo reiškiniu ir priimu tai ne tik kaip moterų, bet ir vyrų galimybę išsakyti tam tikrus dalykus. Tai žodžio ir patirčių laisvė neslėpti ir negyventi su įvykiais, kurie anksčiau buvo priimtini. Mūsų spektaklyje daug visokio moteriškumo – ta moteris yra ir labai paviršutiniška, ir seksuali, ir atstumianti, ir vaikiška, ir sutrikusi, ir nuskriausta, ir besidžiaugianti.

– Galbūt po truputėlį sugriūva dar iš XIX a. atsivelkantis genijaus mitas. Tokio genijaus, kuris yra ypatingas, todėl gali elgtis su kitais kaip panorėjęs, nes jam iš anksto viskas leidžiama ir atleidžiama?

– Manau, kad vieno režisieriaus – to neginčijamo kultinio žmogaus – teatras griūva. Tiek Lietuvoje, tiek pasižvalgius užsienyje, svarbiausi tampa komandiniai darbai. Galbūt jie turi vadą, generuojantį pagrindinę idėją, tačiau esmė – komanda. Tokie darbai turi stiprų potencialą tapti įdomūs ir svarbūs dėl komandinio darbo principo. Šie procesai patys savaime nėra nei geri, nei blogi – jie tiesiog vyksta. Žinoma, pripratusiesiems prie autoritarinio teatro tai priimti sunku, tačiau turbūt išliks ir tokio teatro terpė, kartu užleidžianti vietos komandinei kūrybai.

– Ar kurdama šį spektaklį supratai kažką naujo, ko nežinojai, prieš pasinerdama į kūrybos procesą?

– Kai tik gimė eskizo idėja, pradėjau domėtis psichologija, ir šis darbas privertė atsisukti ir pasižiūrėti į save giliau. Manau, kiekviename iš mūsų telpa visata, tad, nagrinėdamas savo vidinius procesus, giliniesi ir į didelės žmonių grupės lauką. Statydama šį spektaklį supratau, kad mokausi nebijoti įsipareigojimų ar, pavyzdžiui, kitokios meilės, negu patyriau vaikystėje, pažinti save kitokią, nei mato ar įsivaizduoja aplinkiniai. Neskubėti teisti ir stengtis tam tikrus dalykus paleisti.

– Ar keitėsi tavo požiūris į tėtį?

– Keitėsi, aš anksčiau buvau griežtesnė jo atžvilgiu – galbūt norėjau daugiau dėmesio ir laiko. O kai pradėjau kurti šį darbą, supratau, kad tėtis turi daug svarių priežasčių, kodėl yra toks, koks yra. Dabar į tai žiūriu kur kas atlaidžiau.

– Kokiems žiūrovams skirtas spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“

– Spektaklis turi N-16 cenzą. Jis skirtas visoms dukroms, tėčiams, būsimiems tėčiams ir politikams. Taip pat mote-
rims, kurios jau nebijo savęs, ir toms, kurios bijo ir dar tebeturi su tuo kovoti. Vyrams, kuriems įdomus ne tik paviršutiniškas moters pasaulis. Na, ir tiems, kuriems smalsu, kas dedasi aplinkui.

– Kaip patartum žiūrovams pasiruošti prieš einant į spektaklį?

– Kviesčiau ateiti tokius, kokie jie jaučiasi tą dieną, ir pažiūrėti, kaip, būdami tokie, kokie yra, priima mūsų darbą.