Kauno šokio teatre "Aura" kvepia ne Kalėdomis, o premjera. Šį kartą trupė buvo patikėta tik ką praūžusio jubiliejinio festivalio "Aura" 25 svečiui, projekto 4 x 4 dalyviui, japonų kilmės choreografui Kenzo Kusudai.

Premjerinis spektaklis vakar buvo pristatytas Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje. Kauniečių laukia dar du pasirodymai – sekmadienį ir antradienį.

– Kokias mintis jums sukelia žodis "šokis"?

– Šokis yra vienas labiausiai mane stebinančių dalykų po saule. Nesvarbu, kur: per televizorių, gatvėje ar kur kitur – pamačius nekasdienius judesius, man vis dar kyla klausimai: "Kas tai?", "Iš kur tai kyla?" Pavyzdžiui, sukinys – mane visiškai užburiantis judesys. Niekur, net gyvūnų pasaulyje, nepamatysi tokio judesio. Žmogus juda vienaip ar kitaip dėl kažkokių sunkiai verbalizuojamų ir sunkiai suvokiamų priežasčių. Tai taip individualu. Judesio spektras neišsemiamas, nenuspėjamas ir jį stebinčiajam pabudina unikalius jausmus.

Nuostaba – tai, kas visuomet lydi šokį. Judesys keičia žiūrovo vidų, sukeldama tam tikrų emocijų. Tai nepakartojamas dviejų kontaktas. Šokis – tarsi ištiesta ranka pasisveikinimui, į kurį turi atsakyti.

Pažvelkime į naujagimį. Jis reaguoja į mamos žvilgsnį ir judesius, kurie jam yra nauji dalykai. Jis nurimsta, supyksta, suglumsta ar išsigąsta. Šokio spektaklį galime palyginti su mama, žiūrovui atnešančia naujų, dar nepažintų emocijų, o kartais tokių netikėtų, kokių nė neįtariame turį.

– Ar kalbate tik apie šiuolaikinį šokį?

– Man apskritai apibrėžimai ne prie širdies. Bet be jų, ko gero, neapsieitume. Tačiau, jei tai vadinama šokiu, tuomet man patinka šokis. Kalbant apie šokio stilių, man nėra tiek svarbu, koks tai šokis. Svarbu nuostaba, kurią dovanoja kūryba ir kūrėjo asmenybė. Jie gali užburti, žavėti ir padovanoti žiūrovui išgyvenimų, kokių gatvėje ar gyvenime nepatirtume.

Judesys – pirmoji išraiškos priemonė, leidusi ir tebeleidžianti žmogui su žmogumi užmegzti kontaktą. Taip žiūrovas  įtraukiamas į kūrybos aktą.

– Net jei spektaklyje žiūrovas tiesiog patogiai įsitaisęs kėdėje, jis yra jūsų spektaklio bendraautoris?

– Žinoma, kūryba – tarsi simbiozė, teikianti abipusės naudos. Mes dažnai sakome: aš žiūriu į kalnus, aš grožiuosi gėle, aš stebiu paukščius. Tačiau ne tik mes žiūrime į kalnus, bet ir jie žiūri į mus, kaip ir gėlė ar paukščiai. Taigi, ir mes kuriame kartu su tais, kurie yra aplinkui mus. Šokėjas žiūri į publiką, publika žiūri į žiūrovą. Mes galime būti kalnais, upėmis, gyvūnais, kurie žvelgia į publiką, tarsi ji būtų dangus. Galime apsikeisti vaidmenimis. Šokis yra nuostabus būdas, leidžiantis įsijausti į kito žmogaus situaciją. Mes tarsi vienas didžiulis laukas gėlių.

– Gal galėtumėte pakomentuoti premjerinio spektaklio pavadinimą?

– Premjerinio spektaklio pavadinimas – "Pneu Pneu Pneu". Artimiausias žodis jam būtų "kvėpavimas". Tai gyvenimo ženklas. Ženklas, kad tu esi gyvas, kad tavo širdis plaka. Žmogus kvėpuoja automatiškai. Mūsų kvėpavimas – tarsi vandenynas su bangomis, kuris nepaliaujamai ošia. Keičiasi kartos, vieni miršta, kiti gimsta, ir tas nenutrūkstantis kvėpavimas tęsiasi. Tie, kurie jau išėjo, kvėpuoja per mus. Jie tarsi įsikūnija mūsų kvėpavime.

Per didįjį sprogimą visatoje susiformavo vandenilis ir jo kiekis nuo to laiko nepasikeitė. Mūsų kūne dominuojantys elementai yra deguonis ir vandenilis, taigi mes esame žvaigždžių dulkių vaikai. Esame tarsi vienas kūnas ir šia prasme niekada nemirštame. Esame simbiotiškai arti vienas su kitu. Su kiekvienu iškvėpimu iškvepiame savo turinį, šalia esantieji įkvepia jį. Mes esame sujungti kvėpavimo ir visi kvėpuojame tuo pačiu oru. Kiekvienas savyje nešiojamės mūsų protėvių informaciją.

– Ar spektaklyje bandote atkoduoti šią informaciją?

– Tam tikra prasme taip. Spektaklis rodomas Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje. Pasirodymas – tarsi svetingas susitikimas namuose, į kurį pakviesti ne tik gyvenantieji, bet ir išėjusieji. Svetingumo tema puikiai dera su prezidentūros erdve ir istoriniu kontekstu. Prezidentūra plačiąja prasme yra tarsi namai žmonėms. Šiame pastate dirbusiųjų tikslas buvo tarnauti žmonėms, siekiant jų gerovės. Prezidentas – simbolinė figūra. Bet manau, kad jo tarnystės esmė – padaryti žmones laimingus ar bent laimingesnius.

Aš noriu, kad ši vieta būtų vėl atsiminta, kad kiekvienas atėjusysis į šią erdvę jaustųsi tarsi atėjęs į savo namus, ypač kalbant apie lietuvius. Galiausiai juk tai ir yra jų namai. Galbūt aš pernelyg idealistiškai žiūriu, tačiau prezidentūros aplinka generuoja tokią energiją ir mintis. Tai tvyro šio pastato ore, kuriuo mes visi kvėpuosime.

Aš noriu, kad talentingi ir kūrybiški "Auros" šokėjai pažadintų šių namų dvasią. Drauge su jais noriu atiduoti duoklę šiam pastatui, istorijai ir palikimui, visiems žmonėms, kurie jau iškeliavo anapilin. Nebūtinai žymūs, garsūs ar kažkuo nusipelnę. Jų vardai jau užmiršti. Mes galime įsivaizduoti, kokie žmonės čia vaikščiojo, lipo šiais laiptais, kalbėjo. Spektaklis – tarsi priminimas, tarsi kolektyvinės atminties pažadinimas.

Galiausiai tai duoklė ir tiems, kurie ateis pažiūrėti spektaklio. Juk dabarties žmogus yra tarsi jungtis su žmonėmis iš praeities, su senąja dvasia. Jei nebūtų buvę protėvių, nebūtų ir mūsų. Tai labai svarbus komponentas, kad mes esame tokie, kokie esame čia ir dabar. Protėviai ir jų gyvenimai – integrali mūsų dalis.

– Kokių poteksčių įneša tokia marga "Auros" trupės sudėtis?

– Taip, trupė – tarptautinė, aš pats – iš Japonijos, ateis lietuviai žiūrovai. Tai leis išgyventi ir kosmopolitiškumo jausmą. Mes visi gerbiame vietą, kurioje šokame, gerbiame tai, kas vyko šioje šalyje, jos istorijoje. Istorinė prezidentūra – epicentras, vieta, kurioje susirinksime švęsti istorijos ir žmonių. Galėsime paklausti: "Kas tu esi?", "Kas esu aš?", "Kas buvo jie?"

– Ką labiausiai akcentavote kūrybiniame procese?

– Kai šoku pats, pastebiu net dulkes ore, matau, kaip jos šoka aplink mane. Mano tikslas, kad ir žiūrovas jas pamatytų. Dirbdamas su "Auros" šokėjais, ir jų prašiau labai akylai stebėti aplinką – stalą, šviestuvus, sienas žiūrovus ir reaguoti. Juk net ir toks įprastas daiktas kaip stalas, kvėpuoja ir žiūri į mus. Man artimos animizmo idėjos. Visi daiktai gyvena savo gyvenimus, tik reikia juos prakalbinti ir užmegzti su jais kontaktą. Ką išgyveni, kai salės kampas ar senovinė kėdė žvelgia į tave?

Taigi, ir šiame spektaklyje mes kuriame atsiremdami į šiuos principus. Nustebimas – štai kas turi dominuoti. Minčių ir impulsų ritmai. Turime žvelgti į aplinką naujagimio akimis. Tai tarsi išėjimas iš kūno ir vėl grįžimas atgal. Mes esame tarsi turistai savo kūnuose.

– Kokią įtaką spektakliui daro pasirinkta netradicinė erdvė?

– Kai spektaklis sukuriamas ir rodomas scenos aikštelėje, jį gali perkelti iš vienos scenos aikštelės į kitą. Jis yra daugiau ar mažiau išbaigtas meno kūrinys, tarsi nutapytas paveikslas, galiausiai įrėmintas dailiuose rėmuose ir pakabintas ant sienos.

Šis spektaklis yra kitoks. Šokėjai įžengia į pastatą, kuris turi unikalų interjerą, vaizdą pro langą, senovinius baldus, kėdes, veidrodžius. Visi daiktai turi savo energetiką ir gyvena jau gerokai ilgiau už mus. Jie turi daugiau patirties nei mes. Taigi mes turime savotiškai nusižeminti ir klausytis, ką jie kalba, ką pasakoja. Tad judesys priklauso nuo to, ką mes išgirsime. Su didele pagarba ir atida klausydamiesi, galime atrasti labai skirtingų judesio kokybių.

Pastatas pulsuoja energija, kurios mes per šokį visi pasisemiame. Nors choreografinis brėžinys yra, tačiau galutinis rezultatas priklauso nuo to, ką pajaus ar išgirs tiek šokėjai, tiek publika, žvelgdami į juos supančią erdvę ir daiktus. Tokios mikroimprovizacijos keičia spektaklio veidą.

Spektaklis būtų visiškai kitoks, jei būtų rodomas kur kitur. Erdvė kuria mus, diktuoja ritmą ir muzikalumą, nes mes, kaip kūrėjai, rezonuojame tą pastatą.

Kalbant labai apibendrintai – šis spektaklis nėra savęs išraiška, tačiau aplinkos, žiūrovų ir garsų atliepimas. Tai tarsi suneštinis vakarėlis, į kurį kiekvienas svečias kažką atsineša, gamina bendrą patiekalą ir, žinoma, ragauja.

– Ko tikėtumėtės iš žiūrovų šiame, kaip pavadinote, suneštiniame vakarėlyje?

– Tiesiog prašyčiau atsiduoti vyksmui, skleisti savo vibracijas. Visi susirinkusieji prezidentūros salėje būsime tarsi vandens stiklinė. Būdami vienoje patalpoje ir skleisdami savo vibracijas išjudinsime tą vandenį. Tiesiog kviečiu būti tais lašeliais, kurie įsilietų į kūrybinio veiksmo stiklinę.

Muzika, šokėjai, aplinka ir žiūrovai susijungs į viena, mes pajusime tas sielas, kurios jau nebe su mumis, kurios iškeliavo prieš šimtą ar penkis šimtus metų. Drauge galėsime prisiliesti prie transcendentinių dalykų. Nebelieka praeities, ateities, yra čia ir dabar. Tai amžinybės jausmas, kuriuo dalijamės.

Kas? Kauno šokio teatro „Aura“ spektalio „Pneu Pneu Pneu“ premjera.

Kur? Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33).

Kada? gruodžio 13 d. 13 val., gruodžio 15 d. 18 val.